Smuikininkė Angelė Litvaitytė: „Buvau mergaitė, kuriai trūko vidinės laisvės“

Angelė Litvaitytė, Donata Dunovska / Martyno Aleksos, asmenininio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-03-08 11:15
99 operos ir 50 baletų: tiek skirtingų pavadinimų spektaklių teko atlikti ilgametei LNOBT orkestro koncertmeisterei Angelei Litvaitytei. Šių metų pradžioje savo postą ji užleido jaunam smuikininkui Dainiui Peseckui, tačiau orkestro nepaliko: jos smuiką, pandemijos gniaužtams atsileidus, toliau girdėsime skambant teatro spektakliuose.

LNOBT tinklalaidžių cikle „Tekstūra“ A.Litvaitytę kalbino „Bravissimo“ žurnalo redaktorė Laūra Karnavičiūtė. 

Kas įkvėpė paimti smuiką į rankas? Ir koks buvo Jūsų muzikinis kelias iki teatro?

Turbūt reikėtų pradėti nuo kūdikystės: tėveliai pasakojo, kad dar vežimėlyje gulėdama, kai per radiją grodavo muzika, užpakaliuką kilnodavau pagal ritmą. Jiems tai atrodė kaip stebuklas. Vėliau vaikų darželio auklėtojos pastebėjo, kad man puikiai sekasi dainuoti gamą, nors nė vienas kitas vaikas grupėje to nesugebėjo. Jos patarė tėveliams vesti mane į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą (dabartinę J.Naujalio muzikos gimnaziją). Man buvo jau šešeri, pamenu stojamuosius egzaminus: vyko muzikinės klausos patikrinimas, reikėjo atkartoti ritmą ir padainuoti dainelę. Ir aš visus prajuokinau daina apie Svogūnėlį ir Petrušką: „Svogūnėlis ir Petruška, ramtadrylia olialia, kartą kėlė vakarušką, ramtadrylia olialia…” Klausą tikrinęs mano būsimasis mokytojas Kęstutis Ivaškevičius paėmė mane už rankutės ir nusivedė.

Angelė Litvaitytė, Donata Dunovska / Asmeninio archyvo nuotr.
Angelė Litvaitytė, Donata Dunovska / Asmeninio archyvo nuotr.

Taip ir prasidėjo mano mokslai. Vėliau, žinoma, buvo visko. Po aštuonių klasių iš mokytojo išgirdau, kad mano per trumpos rankos, todėl su smuiku nieko gero neišeis. Bet aš ir fortepijonu gerai grojau pas mokytoją Violetą Kulvietienę. Jau rengiausi pereiti į jos klasę, tik K.Ivaškevičius sulaikė... Tad baigiau mokyklą ir įstojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabartinę LMTA) kaip smuikininkė. Patekau į prof. Audronės Vainiūnaitės klasę, už ką apvaizdai iki šiol dėkoju. Tai neeilinė asmenybė, kuri visus mano turėtus pagrindus apvertė aukštyn kojomis. Kita pedagogė – prof. Kornelija Kalinauskaitė išlaisvino manyje muziką, nes buvau tvarkinga, gerai besimokanti mergaitė, kuriai tos vidinės laisvės labai trūko.

O kodėl atsidūriau teatre? Čia turbūt reiktų dėkoti mano tėveliams, nes vaikystės metais mes nepraleisdavome nė vieno spektaklio Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Visų operečių melodijos man susigėrė į kraują… Penktame konservatorijos kurse teko groti Operos studijos orkestre, kuriam vadovavo tuometinis LNOBT orkestro koncertmeisteris Aleksandras Batovas. Tiesą sakant, paslapčiomis jau tikėjausi sulaukti jo kvietimo dirbti teatre. Ir toji laiminga diena atėjo…

Angelė Litvaitytė / .Asmeninio archyvo nuotr.
Angelė Litvaitytė / .Asmeninio archyvo nuotr.

Įsivaizduokim, kad prie Jūsų prieina žmogus, kuris anksčiau niekada nėra buvęs teatre ir nesilankęs klasikinės muzikos koncertuose. Kaip jam paaiškintumėte, kas yra koncertmeisteris ir kodėl jis orkestre toks svarbus?

Koncertmeisteris pagal svarbą laikomas antruoju žmogumi orkestre po dirigento. Tai nėra profesija, nes koncertmeisterių jokia mokykla specialiai neruošia, tiesiog užimančiam tokias pareigas būtinas daugelio savybių derinys. Visų pirma, turi būti puikus smuiko profesionalas, bet tai toli gražu ne viskas: reikia ir supratimo, prisitaikymo, lankstumo… Visa tai daugeliui ateina su metais. Orkestro koncertmeisteris – tai kartu ir pedagogas, ir psichologas, pažįstantis visus orkestro smuikininkus ir suvokiantis, ko iš jų galima reikalauti ir ko ne. Nuo jo priklauso gera darbo atmosfera orkestre. Niekas nenori tarpusavio barnių ir pykčių, nes kasdien orkestrinėje neišvengiamai tenka sėdėti šalia.


Esu susirašiusi, kiek skirtingų pavadinimų spektaklių ir koncertų esu pagrojusi per darbo teatre metus: tai 99 operos, 50 baletų ir 10 koncertinių programų. Pačių spektaklių, kuriuose grojau, jau nebeįmanoma suskaičiuoti, bet apytikriai jų galėtų būti 9-10 tūkstančių. Dažniausiai teko atlikti Giuseppe’s Verdi operą „Traviata”: naujausias jos pastatymas, kurį parodyti teatrui sutrukdė pandemija, man bus šeštasis. Vien „Traviatos” spektaklių esu grojusi daugiau kaip pusę tūkstančio.  Iš baletų rekordininkas būtų Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeras”: nuo 1985 m., kai jame pirmąkart atlikau smuiko solo, tai esu dariusi mažiausiai 120 kartų.

Angelė Litvaitytė, Donata Dunovska / Asmeninio archyvo nuotr.
Angelė Litvaitytė, Donata Dunovska / Asmeninio archyvo nuotr.

Jūsų profesiniame kelyje svarbi asmenybė buvo legendinis Lietuvos dirigentas Jonas Aleksa. Kaip apibūdintumėte jo įtaką Jums?

J.Aleksa man buvo pagrindinis mokytojas, atėjus į teatrą. Jis buvo genialus dirigentas. Kartu dirbome 20 metų: dešimtmetį iki jo išvykimo į Bratislavą ir dešimtmetį jam sugrįžus. Tai buvo didžiulė mokykla, nors dirigentas labai mažai kalbėdavo: viską pasakydavo jo rankos, net mažiausias pirštelio krustelėjimas. O kartais per „Linksmąją našlę” mano įstojimą, nustojęs diriguoti, šelmiškai parodydavo koja. Atsimenu vieną J.Aleksos frazę, diriguojant ištartą paskutiniaisiais jo gyvenimo metais: „Žiūrėkit, žiūrėkit, tokių rankų ilgai nepamatysit…” Tai buvo pranašiški žodžiai. Dar atsimenu, kaip atsisukdavo į mane sakydavo: „Jūs ne apie tai grojat. Apie ką jūs grojat?..” Šią frazę jis perėmė iš savo mokytojo Antano Budriūno, kuris mėgdavo sakyti: „Jūs ne apie tai diriguojat”. Man, kaip koncertmeisterei, su J. Aleksa dirbti nebuvo lengva, nes jis norėdavo girdėti būtent tai, ko jam reikėjo. Būdavo, repeticijose dešimtis kartų groji, o vis ne taip ir ne taip… Tuo metu daugiau laiko būdavo skiriama repeticijoms, prieš premjeras repetuodavome tris mėnesius. Galėdavome įsigilinti, žinodavome, apie ką kalba kiekviena gaida, kiekvienas akordas. Dabar į viską paprasčiau žiūrima, be didelių filosofijų ir metafizikų, buitiškiau. O J.Aleksa buities nepripažino – jam tai buvo kažkokia nesąmonė. Sakydavo: atėję į teatrą, buitį palikit už durų.

Jonas Aleksa, Angelė Litvaitytė / Asmeninio archyvo nuotr.
Jonas Aleksa, Angelė Litvaitytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kokie spektakliai iš darbo metų teatre Jums labiausiai įsiminė?

Ypatingai širdis virpėdavo per Giacomo Puccini „Madam Baterflai”. Kaip ji gali nevirpėti, kai scenoje dainuoja Irena Milkevičiūtė ir Gehamas Grigorianas, o už dirigento pulto stovi J.Aleksa? Spektaklio pabaigoje visos verkdavom, išėjusios į užkulisius tiesiog sriūbaudavom. Ir anas, ir dabartinis „Madam Baterflai”  pastatymas tiesiog puikūs. Arba senasis G.Verdi „Don Karlo” pastatymas, kuriame dainuodavo Gražina Apanavičiūtė, Vaclovas Daunoras, I. Milkevičiūtė ir G. Grigorianas, o diriguodavo J.Aleksa… Iš naujesnių pastatymų stipriai imponavo Jacques’o Fromentalio Halévy opera „Žydė“ – irgi maestro J.Aleksos darbas. Dar paminėčiau Jules‘io Massenet operą „Manon“, kurios pastatymą rengė dirigentas Cyrilas Diederichas, nes įsivaizduoju, kad prancūziška opera būtent taip ir turėtų skambėti. Tiesa, salėje šio spektaklio iki šiol man neteko matyti, nes visąlaik grodavau orkestre.

Tikriausiai tai yra vienas iš koncertmeisterio darbo minusų: nėra kada ramiai pažiūrėti spektaklių...

Taip, bet kai galiu – visur einu, viską žiūriu. Iš baletų labai patikdavo senoji, choreografo Nikolajaus Bojarčikovo statyta Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“. Bet naujasis Krzysztofo Pastoro pastatymas irgi labai pagavus, ypatingai jo pabaiga mane pribloškia.

O kas jums labiau patinka: opera ar baletas? 

Patinka groti klasikinius baletus, nors daugeliui tai atrodo nuobodu. Bet didžioji mano meilė visgi yra opera. Gal tai šeimos tradicija? Mano tėvelis turėjo nepaprastai stiprų baritoną, be to, grojo smuiku ir akordeonu. Gal todėl man patinka „turavoti“, patinka bendrystė su vokalu. Grodama mintyse dainuoju su visais operos solistais, kartais ir „persistengiu“ – tada po spektaklio negaliu ištarti nė vieno žodžio, gerklė būna lyg užakusi.

Pamenu, kai atėjau dirbti į teatrą, mus iškart nuvedė į biblioteką paimti gaidų. O ten sutikom maestro J.Aleksą, kuris pasiteiravo, koks teatro spektaklis mums labiausiai patinka. Drebančiu balsu atsakiau, kad „Toska“, nes ją vienintelę neseniai buvau mačiusi. Maestro akivaizdžiai nudžiugo: G.Puccini muzika jam visada atrodė ypatinga.

Sausio viduryje paaiškėjo, kad LNOBT orkestro koncertmeisterio konkursą laimėjo Dainius Peseckas, pirmųjų smuikų grupės vadovu tapo Bernardas Petrauskas, antrųjų smuikų – Linas Valickas. Ko jiems visiems norėtumėte palinkėti?

D.Petrauskas jau penkerius metus groja šalia manęs. Tai mylintis teatrą žmogus, kuris jau daug žino ir supranta. O kitiems kolegoms norėčiau palinkėti įsimylėti teatrą ir jo žmones, gerbti vienas kitą ir negailėti jėgų, nes darbas bus tikrai labai sunkus. Visiems kuo didžiausios sėkmės.

Visą pokalbį galite klausyti ČIA.

Naujausi straipsniai