Bet kokia kaina pasiekti finišą ir parodyti rezultatą, kuris priverstų sporto aistruolius Lietuvoje atkreipti dėmesį ir nudžiugintų... mamą. Pjongčango žiemos olimpinių žaidynių debiutantas Andrejus DRUKAROVAS (18) niekada nenuleidžia rankų.
„Rezultatai galėtų būti dar geresni, – slidininko žodžius vis pertraukdavo kosčiojimas – Pietų Korėjoje oras nelepino, vargino žvarbus vėjas, tad nenuostabu, kad įsimetė kosulys. – Bet ateis laikas ir aš juos dar pralenksiu.“
Didžiojo slalomo rungtyje olimpiadoje Andrejus užėmė 59-ąją vietą iš 75 finišavusių, o slalomo rungtyje liko 41-as, iš finišavusių sportininkų aplenkė tik Armėnijos ir Šiaurės Korėjos kalnų slidininkus. Tačiau reikėtų patikslinti, jog šioje rungtyje į startą stojo 106 sportininkai, po pirmo nusileidimo nefinišavo net 54, o po antro – dar 11 slidininkų.
Andrejus per abu slalomo rungties nusileidimus taip pat griuvo, bet vėl kilo ir žūtbūt pasiekė finišą, nors pirmoje trasoje iki reikiamų vartų, nuo kurių vėl galėjo tęsti varžybas, jam reikėjo palypėti kelis žingsnius, antroje – kiek daugiau.
„Varžiausi su legendomis, jos varo labai greitai, – dalijasi įspūdžiais. – Ir aš noriu greitai varyti, bet noriu ir pasiekti finišą, o tai nėra paprasta – trasa buvo ledinė ir labai stati, nenuostabu, kad tiek žmonių iškrito. Olimpiadoje buvau vienas jauniausių, dar startavo estas, kuriam septyniolika. O mūsų sporte daug lemia patirtis.“
Toks sūnaus užsispyrimas nestebina mamos Anos Drukarovos (40): „Jis ir gyvenime, kaip ir sporte, yra labai užsispyręs. Man jo nereikia kontroliuoti, jis viską daro pats, aš tik stengiuosi įkvėpti. Reikia vaikui duoti teisę pasirinkti ir padėti renkantis.“ Ir tai – ne tušti žodžiai: būtent mama ir nulėmė, kad vienturtis sūnus tapo kalnų slidininku.
Andrejus ant slidžių pirmąsyk stojo trejų – su močiute gyveno Vilniuje, tačiau dažnai apsilankydavo pas mamą, kuri gyveno ir dirbo Italijoje, vėliau Šveicarijoje. Tuomet ir pasitaikydavo proga pajusti, ką reiškia lėkti su vėju nuo kalno. Devynerių Andrejus persikraustė gyventi pas mamą į Šveicariją, į kalnuose įsikūrusį Andermatą: „Nebuvo lengva viską keisti – nemokėjau vokiškai, turėjau per kelis mėnesius išmokti ir kalbėti, ir rašyti. Ir nelinksma, kai iš Vilniaus patenki į miestelį, kuriame gyvena tūkstantis žmonių... Mama visuomet turėjo idėją, kad man reikia sportuoti. Vilniuje žaidžiau lauko tenisą, lankiau baseiną, Šveicarijoje teliko slidinėjimas.“
Andrejus koledže mokėsi su vaikinu iš Turino, kurio tėvas daug metų dirbo „Juventus“ futbolo klube pagrindiniu virėju, išmoko ir pats gaminti. Valgį ruošia taip skaniai, kad galėtų atidaryti savo restoraną.
„O ten gyvenant neslidinėti tiesiog neįmanoma, – papildo Ana Drukarova. – Išėjus iš namų net nereikia pereiti gatvės, iškart stovi keltuvai, keliantys į slidinėjimo trasas. Kaip Lietuvoje visi žaidžia krepšinį, taip Šveicarijoje visi vaikai slidinėja.“
Andrejus ištisas dienas su draugais leisdavo ant kalno, netrukus pasivijo tuos, kurie slidinėjo nuo mažens.
„Nuo dvylikos slidinėjimui atsidaviau šimtu procentu, – pažymi. – Su mama ieškojome, kur galėčiau mokytis, nes Šveicarijoje sezonas man būtų kainavęs septyniasdešimt tūkstančių eurų, – tokių pinigų mes neturėjome. Taip pat būtų buvę neįmanoma suderinti mokslų gimnazijoje ir sporto. Radau Italijoje, netoli sienos su Slovėnija, esančiame Tarvizijuje įsteigtą Bachmanno sporto koledžą, kur metai tekainuoja penkis tūkstančius eurų. Tai, kad itališkai mokėjau tik kalbėti, tačiau rašiau su daug klaidų, nebuvo kliūtis. Turėjau labai greitai išmokti kalbą taip, kad galėčiau suprasti ir rašyti istorijos, filosofijos darbus. Kai buvau dar mažas, mama man labai griežtai pasakė, kad jei gausiu prastus pažymius, sportas baigsis...“
Kol kas pakanka vienos rankos pirštų, skaičiuojant kalbas, kurias Andrejus moka.
„Namuose kalbamės rusiškai, taip pat moku lietuvių, vokiečių, italų ir anglų, – lenkia pirštus. – Angliškai pradėjau kalbėti dar vaikystėje, kai gyvenau su močiute ir žiūrėdavau angliškus animacinius filmus. Kada nors dar norėčiau išmokti prancūziškai ir ispaniškai.“
Andrejus dabar treniruojasi Italijoje, o Šveicarijoje, Liucernos universitete, studijuoja teisę.
„Ir jis supranta, kad sportas nėra visam gyvenimui, kad turi įgyti specialybę, – įsitikinusi Ana Drukarova, dirbanti nekilnojamojo turto srityje. – Nėra paprasta, nes neturi laiko lankyti paskaitų, turi pats pasiruošti ir atsiskaityti.“
Vadovėliai sportininkui tilpo į lagaminą ir vykstant į olimpiadą.
„Bet neturėjau laiko jų atsiversti, – prisipažįsta. – Sezono metu stengiuosi derinti treniruotes su mokslais, laisvalaikiui nelieka nė valandėlės. Manau, jog kino teatre pastarąjį kartą buvau prieš ketverius ar penkerius metus.“
Slidininkas yra suskaičiavęs, jog dabar jam sezonas kainuoja apie trisdešimt tūkstančių eurų.
„Mano pagrindinis rėmėjas – mama“, – pabrėžia Andrejus.
„Šįmet pirmąsyk pradėjo gauti pinigų iš Lietuvos olimpinio komiteto ir Slidinėjimo federacijos, iki tol už viską mokėjau aš, – konstatuoja Ana Drukarova. – Nesu milijonierė, viską, ką uždirbu, atiduodu jam. Tikrai už tai galėjau nusipirkti ne vieną naują automobilį.“
Galbūt todėl vaikinas ir olimpiadoje žurnalistams kartojo, jog į žaidynes atvažiavo ne tik palenktyniauti, bet ir pasitreniruoti, – naudojasi kiekviena proga. Pietų Korėjoje teturėjo vieną laisvą dieną, tačiau ją skyrė poilsiui, į ekskursijas nevažiavo.
„Žinoma, būtų buvę įdomu, bet aš – ne turistas, – sakė. – Atvažiavau čia dirbti.“
Andrejaus tvarkaraštis ir po olimpiados jau sustyguotas ir toks įtemptas, kad dar nežinia, kada pavyks aplankyti mamą ir bent kelias dienas pasimėgauti jos lepinimu.
„Maistu aš jo nenustebinsiu, – nusijuokia Ana Drukarova. – Andrejus labai išrankus, aš jam nebeįtinku. Koledže mokėsi su vaikinu iš Turino, kurio tėvas daug metų dirbo „Juventus“ futbolo klube pagrindiniu virėju, išmoko ir pats gaminti. Valgį ruošia taip skaniai, kad galėtų atidaryti savo restoraną.“
„Gyvendamas su italais pradėjau gerai valgyti... – pritarė mamai pats sportininkas. – Tačiau man labai trūksta lietuviškos juodos duonos ir varškės sūrelių. Labai džiaugiausi, kai olimpiadoje iš pačios Prezidentės lauktuvių gavau duonos!“
