Kas dešimtas vyras, nepriklausomai nuo amžiaus, susiduria su šlapimo nelaikymo problema. Remiantis Skandinavijoje atliktomis studijomis, 3 proc. darbingo amžiaus žmonių dėl šlapimo nelaikymo nebegali dirbti, vadinasi, Lietuvoje yra 3000 vyrų, kurie dėl šios ligos atsisako darbo.
Pasak VšĮ „Inkocentras“ vadovės Jurgos Misevičienės, per metus atsiranda 75 vyrai, kuriems po prostatos gydymo operacijos šlapinimosi funkcija jau neatsistatys niekada.
Kaip vyrams nepalūžti? Kaip su šiuo susirgimu gyventi? Ir ką gali padaryti šalia vyrų esančios moterys, kad šlapimo nelaikymas nesugriautų šeimos ir vyriško orumo?
Nenori kalbėti
„Inkocentras“ vadovė Jurga jau ketverius metus pasakoja lietuviams apie šlapimo nelaikymą ((inkontinenciją). Ir nors aplankytas ne vienas miestas, susitikimuose dalyvavo įvairiausių profesijų, specialybių ir amžiaus žmonės, vis dar tenka matyti kreivus šypsnius, kai išgirstama, apie ką bus kalbama.
„Deja, bet mūsų šalyje šlapimo nelaikymas vis dar vertinamas kažkaip pašaipiai, daugelis neigia šią ligą; keisčiausia, kad ir tie, kurie turi problemų, vis tiek nenori apie tai kalbėti. Deja, tokia pozicija nepadeda žmogui gyventi, jis neieško pagalbos, informacijos, jis galiausiai užsidaro savyje, ir šis susirgimas pasiglemžia jo gyvenimą.
Šlapimo nelaikymas yra toks sveikatos pokytis, kuris per trumpą laiką paveikia visas žmogaus gyvenimo sritis. Pirmiausiai, nukenčia socialinis gyvenimas, nes pradedama vengti bendravimo su žmonėmis, bijoma, kad kiti užuos šlapimo kvapą.
Paskui tampa sudėtinga dirbti, nes vyrams nėra taip lengva kaip moterims. Jie taip dažnai neina į tualetą ir jeigu pradeda eiti dažniau, bendradarbiai pamato. Sunku vyrui nusinešti šlapimą sugeriančią priemonę į tualetą, kad niekas nepamatytų.
Praradus darbą ar jo atsisakius, atsiranda finansinių sunkumų. Atsiranda ir seksualinės problemos, ne visi partneriai sugeba su tuo susitaikyti. Vyrams ypač sunku prisitaikyti. Jeigu vyras nieko nedaro, šlapimo nelaikymas virsta pagrindine ir vienintele jo gyvenimo problema“, – sako J.Misevičienė.
Dėl šlapimo nelaikymo gali atsirasti odos ligos, jeigu tai gulintis ligonis – pragulos, gali kamuoti nemiga, jeigu žmogui tenka keltis kelis kartus per naktį.
„Buvęs socialiai aktyvus žmogus visko atsisako, nes nežino, kas atsitiks, kur kokia „avarija“ jį ištiks. Iškyla ir finansinių problemų – slaugos priemonės kainuoja, valstybė jas finansuoja ne visiems. Nežiūrint visų sunkumų, nuolat pabrėžiu, kad ne bėda turėti šlapimo nelaikymą, bėda su tuo nieko nedaryti“, – sako J.Misevičienė.
Pabėgo į kaimą
Šlapimo nelaikymą turintiems žmonėms ir jų artimiesiems padedančios organizacijos VšĮ „Inkocentras“ vadovė vis prisimena vieną laišką, kurį parašė solidaus amžiaus vyras.
„Suprantu, kad jo sprendimas negali būti taikomas visiems, bet džiaugiuosi, kad jis kažkaip prisitaikė, ėmė ieškoti sprendimų ir neatidavė savo gyvenimo ligai. Šioje istorijoje aš pamačiau vyrišką stiprybę ir neblėstantį optimizmą, net kai esi gerokai įspaustas į kampą“, – sako J.Misevičienė.
Štai ką rašo 66 metų Algirdas:
„Gyvenu labai mažam kaime, kaimynus turiu keturis, iki artimiausio miestelio porą kilometrų. Dar prieš trejus metus gyvenau sostinėje, bet dėl vieno dalyko teko sprukti į kaimą. Tikrai sprukau, nes jau negalėjau gyventi tarp žmonių – man buvo nustatytas prostatos vėžys, po operacijos daktaras pasakė, kad reikia laukti metus, ar atsistatys šlapimas, tiksliau, ar jis nustos tekėti ir aš būsiu toks, kaip anksčiau. Praėjo tie metai, dar pusmetis, bet geriau nepasidarė.
Žmoną palaidojau prieš 6 metus, vaikai užaugę, gyvena užsienyje, mane aplanko tik porą kartų per metus. Ko man likti mieste? Nuo manęs sklinda blogas kvapas, į tą darbą laikiausi įsikabinęs kaip beprotis, nors jau pradėjau gauti pensiją.
Kartais kaimynas Stasiukas atsivelka pakalbėti apie politiką – tikriausiai taip atrodo gyvenimo pilnatvė. Taip, pabėgti nuo miesto, žmonių lengva, tačiau pabėgti nuo ligų neįmanoma.
Atsisėdau vieną dieną, viską paskaičiavau ir supratau, kad galiu įsigyti kokią sodybėlę ir gyventi iš žemės. Juk iki universiteto gyvenau kaime, su ūkininkais tėvais, žinau visus ūkio darbus. Apsisprendžiau per kelias dienas, per porą savaičių susiradau man patikusią sodybą, nelabai toli nuo mano buvusios gimtinės, visgi traukia tėviškė.
Lengviau atsikvėpiau ir ne tik dėl to, kad čia grynas oras, kad daug medžių, prie namo auga alyva. Dėl to, kad nustojau žvalgytis į aplinkinius ir spėlioti, ar nuo manęs trenkia šlapimu.
Dabar man nereikia baimingai dairytis. Kaimynai mano tokie patys seniokai, jų šlapimo kvapas taip negąsdina kaip miestiečių. Aišku, šiek tiek šaržuoju. Žinoma, aš neapsileidau, prausiuosi, naudoju tuos įklotus, nors jie nemažai kainuoja. Vos ne pusė mano pensijos jiems išeina. Bet kai išsikėliau į kaimą, savo motyvus atvirai pasakiau sūnui ir jo žmonai. Marti užsienietė, sūnus jai išvertė.
Dabar, kai turiu daugiau laisvo laiko, vakarais sėdžiu internete, skaitau, domiuosi, su sūnumi pasikalbu (dukrai dar nepasakiau, kažkaip gėda, gal sūnus pasakys…). Jis man užrodė jūsų tinklalapį. Kaip gaila, kad apie „Inkocentrą“ nieko nežinojau, kol gyvenau mieste. Vis galvoju, ar būčiau likęs mieste, jei būčiau gavęs informacijos, kaip gyventi su šlapimo nelaikymu… Gal čia koks likimo vingis, kad turėjo įvykti, kaip įvyko?
Esu labai patenkintas savo gyvenimu kaime. Kai jie (sūnus su žmona. – Red.) išvažiavo, po savaitės gavau iš jų siuntinį – didžiausią dėžę tų įklotų. Dabar jau man kurį laiką bus ramu. Net ir savo kaimynams nesmirdėsiu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kuo pavojingos inkstų ligos? Konsultuoja specialistė
Turiu gyvuliukų, dabar bendrauju daugiau negu gyvendamas mieste, kai dirbau didelėje įmonėje. Taip, bendrauju su šunimis, katinu, žąsimis, vištomis, galvoju, gal karvytę įsigyti. Bendrauju su gyvais padarais, o ne su televizoriumi, kaip būdavo kiekvieną dieną mieste. Gyvuliukai paprasti, myli besąlygiškai, su jais lengva.
Vakare, po darbų sėdžiu prie trobos ir stebiu gamtą, visada šalia įsitaiso katė, ateina šunys, kartais kaimynas Stasiukas atsivelka pakalbėti apie politiką – tikriausiai taip atrodo gyvenimo pilnatvė. Taip, pabėgti nuo miesto, žmonių lengva, tačiau pabėgti nuo ligų neįmanoma. Su tuo nelemtu šlapimo nelaikymu man teks gyventi jau iki galo. Manau, kad yra daugybė vyrų, kurie taip pat kaip aš kažkur stengiasi pabėgti nuo savo realybės.“
Prostatos vėžys
Lietuvoje per metus padaroma apie 1200 radikalių prostatos vėžio šalinimo operacijų. 20 proc. vyrų po šios operacijos šlapimas nesilaiko maždaug metus. Per metus apie 80 proc. žmonių šlapinimosi funkcija atsistato. Tačiau kokiems 10 proc. teks nuolat gyventi toliau su šlapimo nelaikymu. Per metus atsiranda 75 vyrai, kuriems šlapinimosi funkcija jau neatsistatys.
Gydytoja J.Misevičienė sako, kad po operacijos, kai yra pašalinta prostata, chirurginio įsikišimo metu gali būti sužaloti nervai, įnervuojantys šlapimo pūslės rauką, kuris uždaro šlapimo pūslę.
„Tokiems vyrams atsiranda būtinybė naudoti šlapimą sugeriančias priemones kiekvieną dieną. Prostatos vėžys išgydomas, išgyvenamumo periodas po diagnozės vis ilgėja, tad ir laikas gyvenimo su šlapimo nelaikymu ilgėja. Todėl vyrams reikia ieškoti būdų, kaip toliau su tuo gyventi ir nelaidoti savęs anksčiau laiko“, – kalbėjo J.Misevičienė.
Specialistė sako, jog pirmieji pokyčiai prostatoje veikia šlapinimąsi. Tad šlapinimosi pokyčiai gali būti puiki diagnostinė priemonė ir ženklas pasitikrinti pas urologą. „Jau po 50-ies metų vyrai gali pradėti keltis naktimis pasišlapinti. Vienas kartas per naktį yra norma, jeigu dažniau – jau reikia skubėti pas urologą.
Taip pat vyrai turėtų atkreipti dėmesį į šlapimo srovę, ar ji stipri, ar būna, kad atsiranda, vaizdžiai sakant, varvėjimas ant batų. Šlapimo srovės silpnėjimas irgi vienas iš požymių, kad vyksta pokyčiai prostatoje. Nereikia gėdytis sakyti gydytojui apie savo šlapinimosi pokyčius, jūs jam padėsite suprasti, kokie vyksta pokyčiai jūsų organizme“, – pataria J.Misevičienė.
Sugebėjimas atsigauti
„Inkocentro“ iniciatyva į lietuvių kalbą išversta ir išleista knyga „Kaip gyventi su inkontinencija“. Joje įvairių sričių specialistai ir pacientai pasakoja, kaip gyventi su šlapimo nelaikymu, daug dėmesio skiriama susitaikymui ir prisitaikymui gyventi toliau su šia diagnoze. Norint susitaikyti su šlapimo nelaikymu ir judėti į priekį reikia:
- Pajusti netekties skausmą;
- Pasiekti savo jausmų dugną;
- Rasti būdų prisitaikyti prie naujosios realybės;
- Apmąstyti netektį ir ištyrinėti visas galimybes judėti į priekį.
„Nesugebėjimas atsigauti milijonus inkontinencija (šlapimo nelaikymu) sergančių žmonių visame pasaulyje padaro priklausomus nuo šlapimo pūslės ar žarnyno. Stiprinant sugebėjimą iš tų netikusiai veikiančių raumenų susigrąžinama gyvenimo (jei ne pūslės ar vidurių) kontrolė.
Galite „performuluoti“ inkontinencijos pasekmes ir gyventi taip, kad gyvenimas daugiau priklausytų nuo jūsų. Aišku, sustiprėjęs sugebėjimas atsigauti nepašalins problemų, tačiau padės labiau džiaugtis gyvenimu, žiūrėti pro dabarties sunkumus ir neprarasti vilties dėl ateities. Jis padės geriau susidoroti su stresu. Sustiprinti sugebėjimą atsigauti atrodo sudėtinga, ypač, kai kalbama apie nelaikymo iššūkius, bet mažais žingsneliais, tikėdami tuo, jūs išmoksite naujų įgūdžių, kurie gali pakeisti jūsų gyvenimą“, – rašoma knygoje „Kaip gyventi su inkontinencija“.
J.Misevičienė turi patarimų moterims, kurioms rūpi jų vyrų sveikata ir dvasinė būsena. „Neretai būna, kad vyrai negirdi, ką sako jų moterys. Jie labiau įsiklauso į svetimų žmonių nuomonę. Tad jeigu matote pokyčius vyro elgesyje (dažni naktiniai ėjimai į tualetą, labiau užsidaręs, vengia lytinių santykių), pakalbėkite su kokiu jo draugu, pasiūlykite jiems kartu sudalyvauti patikros dėl prostatos vėžio programoje.
Jeigu turite paaugusį sūnų, paprašykite jo pašnekėti su tėvu arba kad jis įduotų informaciją apie šlapimo nelaikymą. Turime gausybę lankstinukų, šlapimą sugeriančių priemonių pavyzdžių, konsultuojame ir patariame nemokamai. Jeigu jums neramu, ateikite, pasikalbėsime, svarbiausia, negalvokite, kad esate vieni su savo problema. Pagalbos būdų yra ir nemažai, gyventi su šlapimo nelaikymu įmanoma ir netgi labai kokybiškai“, – sako J.Misevičienė.