Jogaila Morkūnas ir šventė, Jogaila Morkūnas ir fejerverkai – tai suprantama. Tačiau Jogaila Morkūnas ir provincijos mokykla – šis derinys verčia suklusti, tai garsiam renginių organizatoriui lyg ir nebūdinga.
Jis prisijungė prie žurnalisto Andriaus Tapino projekto „Padrąsinti. Įkvėpti. Palaikyti“. Žinomi žmonės už savo lėšas vyksta į mokyklas ir kalbasi su vaikais.
„Smalsūs, apatiški, pasikėlę, linksmi, susidomėję, tingūs, ignoruojantys ir su kibirkštėlėmis akyse. Galvojantys dzin apie Norges ir Čikenfektorius, svajojantys apie pavasarį už lango. Žinantys ir nežinantys.Tokius vaikus šiandien pamačiau. Aplankiau Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos Valakėlių skyriaus ir Biržų raj. Medeikių pagrindinės mokyklos moksleivius bei pedagogus.
Man įstrigo skulptūra prie vienos mokyklos – „Parduotos vasaros“ vadinasi. Tragedija! Juk daug kas priklauso ir nuo to, kaip esi sutinkamas mokykloje, o dabar tavęs laukia motulė sengalvėlė su apsiašarojusiu kūdikiu ant rankų.
Praradau visą trečiadienį, nuvažiavau 538km ir vienas auto praleidau 6:41h. Susitikimuose su ~100 vaikų kalbėjau 2:45h.
Andrius Tapinas įžiebė viltį, kad nors vienas vaikas po šio susitikimo pagalvos, jog REIKIA turėti svajonę. Ir kad svajonės pildosi“, – įspūdžius „Facebook“ paskyroje išklojo Jogaila Morkūnas.
Kodėl tam ryžotės, juk tai kelionei reikia skirti savo asmeninio laiko ir lėšų ?
Vadovaujuosi principu patirti nepatirta. Žinoma, gyvenime nereikia visko išbandyti, nes Dievas kurdamas šį pasaulį padarė ir daug broko. Bet patirti tai, kas nekasdieniška, man įdomu. Dažnai skaitau paskaitas studentams Vilniuje universitetuose, kolegijose, kiekviena nauja auditorija man įspūdinga ir įdomi jau vien dėl to, kad pats iš jos gaunu tai, ko trūksta kasdienėje veikloje, tai praplečia akiratį. Tai gali būti merkantiliška pozicija. O žvelgiant iš globalios – norisi įkvėpti žmones, kad fejerverkai yra gerai, noriu įkvėpti, kad iš viso atsirastų tie fejervekai, noriu įkvėpti džiaugtis tais fejerverkais.
Juokauju, kad iš Vilniaus toliausiai važiuoju tik iki oro uosto, nes man nepatinka periferija, kaimas, žolė – man patinka asfaltas. Bet pastaroji kelionė buvo tarsi savo emocinės kompetencijos grūdinimas, kodėl gi ne.
Kalbėjau prieš auditoriją ne pirmą kartą, tačiau, ko gero, pirmą kartą važiavau nežinia kur, kai reikiamą tašką net navigacija sunkiai suranda.
Tai koks įspūdis po apsilankymo mokyklose – dar ne viskas prarasta? Juk dažniausiai girdime, kad situacija Lietuvoje prastėja ir šalis neturi ateities.
Kaip pažiūrėti... O kada Lietuva ateitį turėjo? Bet kai yra taip kalbančių ir tuo tikinčių, taip liūdnai ir gali atrodyti. Kai pažiūri į mūsų Seimą, atrodo, kad mes neturime ateities. Bet reikia tikėti.
Man įstrigo skulptūra prie vienos mokyklos – „Parduotos vasaros“ vadinasi. Tragedija! Juk daug kas priklauso ir nuo to, kaip esi sutinkamas mokykloje, o dabar tavęs laukia motulė sengalvėlė su apsiašarojusiu kūdikiu ant rankų. Kur džiaugsmingai iškeltos į dangų rankos, kur užrašas, kad gyvenimas yra nuostabus, optimizmas šypsenos?!
Ar buvo gaila vaikų?
Iš dalies taip, juolab, kad lankiausi ir mokykloje, kur buvo vaikų su specialiaisiais poreikiais. Mačiau ir tris pacanus, kurie laidė savo bajerius, sakė, kad jie važiuos į Norgę. Ir važiuokit, greičiau! Tokių vaikų jau neperauklėsi, nes jie sužaloti šeimos nuo pat gimimo. Tai kaip šaukštas deguto, kuris sugadina statinę medaus. Kas nori, tegul važiuoja į svečias šalis, ir tegul lieka tie, kurie matys Lietuvoje ateitį, ją kurs ir svajos.
Važiavote įkvėpti jaunosios kartos, o ar jus, Jogaila, reikėjo moksleiviškais metais įkvėpti?
Ne. Įspūdis mokyklose vėl prikėlė mano nuostatą, kad baisiausi žmonės yra tie, kurie klausia „Ką veikti?“, ką nors pasiūlius atšauna „Nesąmonė“. Nebūna taip, kad nėra ką veikti – gyvenime daugybė darbo ir užsiėmimų. Ačiū Dievui, aš vaikystėje nesusidūriau su problema, ką veikti. Kai pradedi pažinti pasaulį, gilintis į jį – atsiranda daugybė veiklos.
Nors tokiai veiklai teko skirti laiko, atkąsto nuo darbo ir šeimos, Jogaila Morkūnas mano, kad tai buvo ne paskutinis kartas. Planuoja įkvėpimo jaunajai kartai įpūsti vykti kartu su savo veikliąją žmona Indre Kavaliauskaite-Morkūniene.
Sumanymo autorius Andrius Tapinas skelbė, kad projekte sutiko dalyvauti „tokie fantastiški žmonės kaip Andrius Mamontovas, Gabrielius Liaudanskas – Svaras, Rita Miliūtė, Rūta Mikelkevičiūtė, Edita Mildažytė, Nerijus Mačiulis, Jogaila Morkūnas, Jurgita Jurkutė, Jurgis Didžiulis, Arūnas Valinskas, Justinas Jankevičius, Arnoldas Pranckevičius, Rasa Tapinienė, Mantas Katleris, Kristina Savickytė, Beata Nicholson, Paulius Ambrazevičius, Jonas Nainys, Rolandas Mackevičius, Gitanas Nausėda, Algirdas Kaušpėdas, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir dar daugelis kitų. Dar bus pavardžių, kurios privers jus išsižioti ir sukryžiavus pirštus laukti jų savo mokykloje”.
Mokykloms tai nieko nekainuoja. Projektas vykdomas pilietiniais tikslais, vienintelis rėmėjas – bendrovė „Statoil“, iš dalies padengianti kuro išlaidas.