Dvidešimt metų Paryžiuje kuriančios skulptorės ir tapytojos Rūtos Jusionytės (41) populiarumas – stulbinantis. Kuruojama devynių Europos galerijų, Rūta tapo paklausiausia lietuvių dailininke Vakaruose. Nuo asmeninės kančios ir melancholijos pasukusi optimizmo ir kūrybinio žaidimo link, ji savo pozicijas dar labiau sutvirtino.
Kas pasikeitė po to, kai prieš ketverius metus buvote įvertinta prestižine Prancūzijos menų akademijos Georgesʼo Coulono premija už geriausią metų figūratyvinę skulptūrą?
Štai šiandien Prancūzijoje – moksleivių atostogos, todėl išlydėjau keturiolikmetę dukrą Gabiją į Paryžiuje esančią Liono geležinkelio stotį, įsodinau į traukinį – vos spėjom, lėkiau per miestą visu leistinu greičiu, – kad dardėtų pas senelius į Burgundiją, o aš vėl skubėjau į studiją, kad pasirūpinčiau paroda Vilniuje. Beje, dukra labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi nuo pirmųjų dienų: šiandien ji – jau paauglė, tačiau man – kaip suaugęs žmogus. Kol kas nematau Gabijos ketinimų tatuiruotis kūną, juodai dažytis plaukus ar be priežasties po pamokų užsibūti kur nors. Tiesa, jos ir draugų aplinka labai rami ir pozityvi. Mudvi sieja visiškas nuoširdumas ir atvirumas. Jokių tabu. Tai nieko panašaus su mano maištinguoju laikotarpiu, kai buvau jos amžiaus...
Kai išsiskyriau su penkiolika metų vyresniu sutuoktiniu, Gabijos tėčiu, dokumentinio kino kūrėju, vaikui buvo penkeri. Tačiau nė vienos dienos, nė akimirkos nesigailėjau, kad likau vieniša mama. Vieniša – socialinių įsipareigojimų prasme. Niekada vienas kitam nejautėme pykčio, nedraugiškumo, ir rūpinimasis dukra išliko abipusis. O Gabija man buvo pats didžiausias pastiprinimas sunkiausiomis akimirkomis. Ir, žinoma, didelė paskata kurti. Tai, kad vaikas yra mylimas senelių, nepaisant iširusios tėvų santuokos, Prancūzijoje paprastai aiškinamas dviem aspektais: emociniu – kaip gali seneliai nemylėti anūkės?! – ir racionaliu – palikuonis čia vertinamas ir kaip giminės pratęsėjas, ir kaip paveldėtojas. Pala... Bet juk klausėte apie tai, kas nutiko man gavus prestižinę premiją (juokiasi). Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje (būtent su šių šalių galerininkais bendradarbiauju aktyviausiai) nenutiko nieko, jokių ypatingų šuolių, tačiau po to apdovanojimo apie mane sužinojo Lietuva. Susidomėjimas manimi stiprino motyvaciją ką nors reikšmingo ir įdomaus sukurti Lietuvai.
Tapau įdomi, nes kuriu Paryžiuje, mieste, kuris suformavo mano mąstymo būdą. Akivaizdu, jei būčiau likusi Lietuvoje, dabar būčiau visai kitokia. Neįsivaizduoju, kas turėtų įvykti, kad, tarkime, gyvendama gimtojoje Klaipėdoje sutikčiau vieną autoritetingiausių meno kritikų Mikaëlį Faujourą, kurio analitiniai straipsniai laikomi menininko vizitine kortele. Kita vertus, tai, kad esu iš Lietuvos, Prancūzijos meno ekspertus ir gerbėjus nuteikia pozityviai, nes jie susiduria su kitoniškumu, nauja energija. Pasauliui esame labai įdomūs, jei tik esame atviri: tai, kad šiųmetis Venecijos bienalės „Auksinis liūtas“ atiteko trims merginoms iš Lietuvos, – tikrai ne atsitiktinumas.
Ne vienas Prancūzijos muziejus ir dešimtys kolekcininkų džiaugiasi įsigytais jūsų darbais, atstovaujate net devynioms Europos galerijoms...
Mes nekalbame nei apie Luvrą, nei apie Orsė, nei apie Pompidou šiuolaikinį meno centrą. Tačiau ir kitos meno institucijos, tiek valstybinės, tiek privačios, tiesiog dūsta nuo meno kūrinių kiekio. Paryžiuje tokia meno ir menininkų koncentracija, kad būti nors minimaliai pastebėtam – nepaaiškinamos sėkmės ženklas. Kad bet koks Prancūzijos ar Šveicarijos muziejus, tegu ir periferinis, pareikštų norą įsigyti tavo darbą, – gali pavadinti tai stebuklu. Keletą jų esu patyrusi. Vienas pastarųjų – Bretanėje, Saint-Brieuc miestelyje, buvusioje plytinėje, įsikūręs modernaus meno muziejus „La Briqueterie“. Darbas su devyniomis Europos galerijomis, kurios nuolat iš tavęs reikalauja naujų idėjų, – ir įdomus, ir be galo intensyvus, nes kai parodos planuojamos porą metų į priekį, jauti nežmonišką atsakomybę. Nesu prisirišusi vien tik prie Paryžiaus ar Lozanos, nes mažesnių miestų ar miestelių meno rinka tokia pat stipri ir ambicinga, vietinių galerininkų ryšiai su pasaulio kolekcininkais nė kiek ne mažiau svarbūs nei didmiesčių. Vakarų Europoje kiekvienam kolekcininkui labai svarbus individualus santykis su menininku: jie nėra nematomi ir nežinomi pirkliai, bendraujantys tik su galerininkais, – anaiptol: lanko visas tavo parodas, svečiuojasi dirbtuvėje...
Ką turėjote omeny, minėtam meno kritikui sakydama, „kad rastum pusiausvyrą, reikia gyvenime būti patyrus kraštutinumų“?
Drąsą ir atvirumą. Dar – smalsumą ir riziką. Turėjau galvoje patirtis, kurių teko ir tenka išgyventi. Kai prieš dvidešimt metų atvykau į Paryžių, buvau baltas popieriaus lapas. Atsikėliau čia ką tik palaidojusi savo tėvą, tapytoją Algimantą Jusionį, kurio staigi buitinė mirtis nukritus nuo laiptų visai šeimai buvo didelis šokas ir išgyvenimas. Man tėvas buvo didelis profesinis autoritetas, kaip didelis medis su jaukiu pavėsiu, todėl netektis privertė išlįsti iš šešėlio ir tapti labiau savimi. O pirmas žingsnis Paryžiuje – mokytis kalbos ir perprasti bendravimo kodus. Kai atvykęs kaip potencialus emigrantas galvoji apie elementarų išgyvenimą – čia jau kraštutinumas. Tačiau finansinis nestabilumas privertė ieškoti gyvenimo motyvacijos ir pasitenkinimo kituose dalykuose.
Prancūzų bendravimo kodai svetimšaliui visada nenuspėjami. Kai šiek tiek įsitvirtinęs į savo studiją sekmadienį kvieti draugų, galerininkų, kolekcininkų išgerti aperityvo, tikėdamasis svečius priimti nuo antros valandos po pietų iki pavakarių, tačiau sulauki skambučio, kad iš Reimso atvykusieji jau nuo vidurdienio stovi prie studijos durų, nes prancūzams aperityvas – būtent vidurdienį, – štai čia man dar vienas kraštutinis išgyvenimas. Laimei, jis juokingas, ir prancūzai tai priima kaip vieną iš daugelio rytų europietės nesusipratimų, nežinojimo, kad šioje šalyje nuo antros ir ketvirtos po pietų „nei geriama, nei valgoma“. Juos stebindavau ir kai buvau jauna mama: ką tik gimusią Gabiją žiemą šiltai apklodavau ir miegančią palikdavau vežimėlyje lauke, tiesiog sode, – jiems keista būdavo ne tai, kad palieku vaiką, o tai, kad nebijau, jog jis gali sušalti, nes patys vėsesniu oru su vaikais iš namų nosies nekiša. Tas dvi valandas gali skirti darbui, namų ruošai, gali skaityti knygas, atsakyti į elektroninius laiškus. Beje, nuo pastarųjų prasideda kiekviena mano diena. Tai vadinu administraciniu laiku, kuris kaip įkvėpimas veikia lygiai taip pat, kaip ir kelių dienų visiškas atsijungimas nuo pasaulio ir užsidarymas savo studijoje.
O rutina neišstumia iš pusiausvyros?
Realybė, kurią pati susikuriu, nėra rutina. Savo kūrybinį procesą vadinu darbu, netikiu jokiais įkvėpimais ar iškvėpimais – tiesiog eini ir dirbi. Meno pasaulis nėra kažkas mistifikuoto ar ypatingo, gal todėl, kad tai, ką moku gyvenime daryti geriausiai, man labai patinka, – kiekvieną dieną su didžiausiu nekantrumu noriu kuo greičiau atsidurti studijoje. Dar neužbaigusi darbų būsimai parodai, staiga sugalvoju naujų temų – jos kabinasi grandinėmis, kekėmis. Sustoju tada, kai fiziškai pavargstu, kai reikia „perkrauti kompiuterį“. Tada geriausia sėsti į automobilį ir kur nors išlėkti – tai mane veikia kaip meditacija, nes būtent vairuodama atšviežinu mintis, būtent tada, kai yra ta važiavimo monotonija, geriausiai jas sustyguoju. O darbų pavadinimai greičiausiai gimsta teatre ar operoje – nuo žiūrimo spektaklio pabėgančios mintys randa kelią prie mano kūrinių. Pagaliau net buvimas parduotuvėje mąstant, ką skanaus norėčiau nusipirkti, net skalbinių kimšimas į mašiną ar indų – į indaplovę yra labai faina. Net ir namo, kurį įsigijau viename iš Paryžiaus priemiesčių, kapitalinis remontas, reikalaujantis ir laiko, ir investicijų, ir organizacinių gebėjimų, nėra rutina. Džiugina ne tiek namas, kiek šalia jo pastatyta dirbtuvė, – jau dabar žinau, kaip ją įsirengsiu ir joje kaifuosiu. Kai nesi namų dulkių ir švarinimosi vergas, tada ir buityje esi kūrėjas (juokiasi).
Matyt, iš prancūzų perėmiau nuostatą: visus darbus daryk taip, kad procesas teiktų patį didžiausią malonumą. Vieninteliai erzinantys dalykai, dėl kurių save pagaunu bambančią, – tie, kurių pati visiškai neišmanau: gendantis automobilis ir visokie buhalteriniai popieriai. Galiausiai įsisąmoninau, kad už mane šių darbų niekas nepadarys: raitelio ant balto žirgo neieškau ir jo nelaukiu (juokiasi). Nieko nėra brangiau už laisvę būti savimi ir atsakyti už save pačią. Du dešimtmečiai Paryžiuje mane to išmokė – būti savarankiška moterimi, reiklia sau bei kitiems. Sutikti ir įsimylėti žmogų, kuris būtų tolerantiškas nusistovėjusiam moters su paaugliu vaiku gyvenimo būdui, nėra paprasta. Prancūzijoje, o ir visoje Europoje, nyksta poreikis būti poroje su kažkuo. Jei santykiai užsimezga, du žmones nebūtinai turi sieti bendri namai ir bendras turtas. Šie dalykai emocijų, intymaus bendravimo, dalijimosi panašiomis idėjomis neriboja. Savo patirtimi patikrinau, kad sudėtingiausia išbūti kartu dviem menininkams. Kad ir kaip jie vienas kitą mylėtų, egoizmas, pavydas ir superindividualizmas, talentų matavimas, kai išliejamas dar ir kūrybinis nepasitenkinimas, juos naikina. Idealu, kai poroje – vienas kuriantis, o kitas – jo kūrybą dievinantis. Tačiau tokių nedaug. Mano naujoji instaliacija „Pusryčiai ant žolės“ primena, kad gyvenimo žaidime susilieja ir vienas kitam priešinasi jaudinantys ir žiaurūs faktoriai – aistra ir protas, troškimas ir intelektas, instinktas ir pareiga.