Ieva Šimoliūnienė (33) ir Algirdas Šimoliūnas (37) – pora ne tik gyvenime, bet ir darbinėse veiklose. 2016 metais iš didelės meilės aviacijai ir sklandymui jie sukūrė mažosios aviacijos viešinimo projektą „Laikas kilt“, o nuo 2020 m. kartu vysto ir modernaus dizaino mobilių namų bei pirčių statybos verslą „SoulWood LT, taip pat augina 4-ių ir 8-ių metų dukras.
Su Ieva ir Algirdu kalbėjome likus savaitei iki didžiausio iki šiol jų išsikelto iššūkio – sklandytuvais be motoro perskristi Europą ir pasiekti Atlanto vandenyną Portugalijoje. Pats būdamas pilotas ir sklandytojas A. Šimoliūnas drauge su dviem pilotais Sakalu Uždaviniu ir Ignu Bitinaičiu rugpjūčio 11 d. leisis į rekordinį skrydį sklandytuvais. Tai bus rekordiškai ilgiausias skrydis sklandytuvais Europoje į tikslą aviacijos istorijoje. Jų laukia 4000 km. atstumas, kurį pilotai planuoja įveikti per 10 dienų. Ieva bus atsakinga už 7 žmonių antžeminės komandos, kuri pilotus lydės 3-imis automobiliais, darbą ir organizavimą.
Ieva ir Algirdai, susipažinot prieš 14, o susituokėte prieš 10 metų. Kaip susipažinote?
Algirdas: Taip, spalio mėnesį jau bus 14 metų nuo mūsų pažinties, o susipažinome labai standartiškai – per draugų draugus viename iš Vilniaus barų. Susitikome gražią datą: 2009 10 10, 10 val.
Kas patraukė vienas prie kito?
Algirdas: Aš turėjau įsivaizdavimą, kokios moters noriu ir pamačius Ievą, su ja pabendravus, ji atitiko man įsivaizdavimą. Atsimenu tą vakarą pagalvojau, kad ji – mano būsima žmona.
Ieva: Aš tą vakarą, kai susitikome tikrai neturėjau tikslo atrasti draugą, todėl pažinties stipriai nesureikšminau ir net laikiau tam tikrą atstumą. Tačiau gerai atsimenu, kad tą vakarą pirmą kartą išgirdau apie sklandymą, nes nieko apie tai nebuvau girdėjusi, nebuvau net skridusi iki šiol.
Tą pirmą vakarą man jis pasirodė protingas, ramus ir besišypsantis žmogus. O po to Algirdas pradėjo rodyti labai didelį ir išskirtinį dėmesį, atsiskleidė, kaip labai ryžtingas ir užsispyręs. Iki tol nebuvau sutikusi tokio žmogaus, kuris man kitą dieną po pažinties rašytų eiles. Atsimenu, galvojau, ar jis čia visada taip elgiasi, taip bando sužavėti, o gal čia išskirtinis atvejis? Po kokio mėnesio bendravimo pasikeitė mano matymas ir atėjo mintis, o gal čia mano vyras? Apie jokį kitą vyrą nesu taip iki šiol pagalvojusi.
Iki tol nebuvai skridusi, tad turbūt tas pirmasis skrydis ir buvo su Algirdu, ar taip? Koks jis buvo?
Ieva: Taip, pirmą kartą su Algirdu pakilau gana greitai nuo mūsų pažinties pradžios, sausio 1 d. Panevėžyje, iš kurio jis yra kilęs. Skrydis buvo sklandytuvu ir dar žiemą. Kadangi, aš tuo metu labai bijojau aukščio, tai visai nežinojau, ko tikėtis. Vienintelis dalykas, kurį tą rytą padariau kitaip, tai mažiau pavalgiau, nes bijojau, kad nebūtų bloga. Atsimenu, kaip atsisėdu, įsikimbu rankomis į abu šonus, mes pakylame ir pamažu mano rankos atsileidžia, jaučiu, kad visos baimės dingsta. Trumpas tas skrydis buvo, gal 10 ar 15 minučių. Atsimenu jį kaip labai lengvą ir visai nebuvo bloga.
Algirdai, ar žiemą sklandyti yra įprasta?
Algirdas: Labai retai pilotai sklando žiemą, bet kartais Panevėžyje mes taip pramogaudavome ir susiorganizuodavome skrydžius tokiu principu, kad tave pakelia, ratą apskrendi ir nusileidi. Yra buvę, kad pilotai ir slides ant lėktuvo sugalvodavo uždėti. (juokiasi) Didžiausia problema žiemą yra ta, kad sklandytuve stiklas apledėja ir garuoja, o tai trukdo matomumui.
Algirdai, o kaip prasidėjo tavo pažintis su sklandymu? Ar atsimeni savo pirmą skrydį sklandytuvu?
Algirdas: Atsimenu, buvau labai mažas, gal kokių 8 metų. Pirmą kartą pakilau su tėčiu su sklandytuvu „Blanik“ – čekoslovakišku sklandytuvu, kuris tuo metu buvo pats populiariausias dvivietis sklandytuvas. Atsimenu, kad skridome vasarą ir sklandėme danguje gal kokią valandą. Sukomės, sukomės ratu ir man tikrai užsuko galvą, tad teko paprašyti nusileisti. (juokiasi)
Vėliau tėtis buvo pasidaręs motorizuotą sklandytuvą iš to paties „Blaniko“. Tai mes su juo skraidydavom po Lietuvą. Atsimenu, kad esame nuskridę ir į Kernavę, o 2003 m., kai buvo minimas Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 70-metis, per porą dienų apskridome Lietuvą: aplankėme Jurbarką, Šilutę, Telšius ir kitus Žemaitijos miestus.
Kada pradėjai mokytis pats pilotuoti sklandytuvą?
Algirdas: Pradėjau 16-os, kada jau buvo galima. Man aviacinė aplinka buvo labai natūrali, mano santykis su ja vystėsi nuo kokių 5 metų, aš augau aerodrome, bet svajonės eiti mokytis pačiam skraidyti vaikystėje neturėjau. Būdamas mažas labai bijojau skristi, bet niekam to nesakiau. Skrisdavau, bet viduje labai bijojau. Aišku, paauglystėje baimė dingo.
Atsimenu, kad vieną vasarą labai daug skaičiau apie pirmuosius lietuvių skrydžius Nidoje, vis pavartydavau žurnalą „Sparnai“ ir po truputį atsidaro noras pačiam išbandyti. Vieną dieną tiesiog sugalvojau, kad užsirašysiu į klubą, nes noriu sklandyti. Atsimenu, kad tėtis ne kartą klausė, ar tikrai noriu. Kažkaip bandė supainioti mane, gal net atkalbėti.
Visuomenėje tikrai vis dar vyrauja mąstymas, kad aviacija yra labai brangi pramoga, tolima, kad ji ne visiems, o tik išrinktiesiems. Ką jūs apie tai galite pasakyti, ar tai mitas, ar tiesa? Kodėl vis dar vyrauja tokia nuomonė?
Algirdas: Manau, kad tame yra šiek tiek ir teisybės. Nėra daug žmonių, kurie tuo užsiima, tai natūraliai žmonės retai sutinka aviatorius ir galbūt, kai mažai sutinka, mažai ir sužino apie ją iš pirmų lūpų, o tai kuria įsivaizdavimą, kad ten kažkas kažkur skraido aukštai, bet jie nėra nei aerodrome buvę, nei gyvai kalbėję su pilotais.
Taip pat, žmonės įsivaizduoja, kad visi lėktuvai po milijoną kainuoja. Paprasti maži lėktuvai, sklandytuvai milijonų nekainuoja. Iš principo, pasaulinė aviacijos rinka yra nemaža ir yra iš ko pasirinkti, sklandytuvą galima nusipirkti už 10 000 ar 15 000 Eur. Plius nebūtina pirkti ir turėti savo sklandytuvą, yra daug aerodromų ir aeroklubų, kurie turi bendro naudojimo sklandytuvus, kuriuos gali nuomotis ir skraidyti su jais. Sklandymo biudžetas per metus gali būti ir 1000 – 2000 Eur. Aišku, su laiku viskas brangsta. Aš kai pradėjau sklandyti kursai kainuodavo 1000 litų, o pakilimas apie 20 litų, o dabar pakilimas su lėktuvu klubo nariams 20-30 Eur., o mokslai dabar jau ir 2000-3000 Eur. kainuoja.
Ieva: Aš manau, aviacija atrodo tolima, nes žmonės su ja negali tapatintis, jos nesupranta. Pavyzdžiui, tas pats bėgimas ar važiavimas dviračiu: kai pats žmogus suvokia, kaip viskas vyksta, jam tada yra drąsu ateiti, klausti. Aviacijoje aš savęs sulyginti su pilotu negaliu, nes aš pati nepilotuoju. Ir daugeliui tada atrodo: „Ai aš nieko nesuprantu, ai nieko ir neklausiu.“
Aš kadangi pati daug klausimų sulaukiu apie aviaciją, tai pastebiu, kad žmonės net nežino, ko klausti ir kaip formuluoti klausimą, nes jaučiasi nesmagiai, bijo pasirodyti nekompetetingi. Aš dažnai kalbėdamasi su žmogumi pradedu jam pasakoti apie sklandymą nuo labai elementarių dalykų ir tada matau, kaip žmogus atsipalaiduoja ir pradeda domėtis, klausti. Svarbu, kaip mes, aviacinės bendruomenės nariai, kalbamės apie aviaciją.
Ar „Laikas kilt“ projektas ir gimė iš noro žmones supažindinti su mažąja aviacija ir sklandymu? Kaip viskas prasidėjo?
Algirdas: Namų virtuvėje gimė. (juokiasi)
Ieva: Aš iš tikro labai gerai atsimenu tą vakarą, atsimenu, kad Algirdas kelis kartus nedrąsiai užsiminė, kad gal būtų įdomu praskristi, kad būtų įdomu sukurti projektą. Aš ryškiai atsimenu, kaip pasakiau jam, kad galėtume šiuos dalykus sujungti ir jo reakcija buvo: „Jo, galėtume!“. Mano padrąsinimas padėjo visą motorą užsukti ir tada Algirdui kilo dar daugiau minčių ir taip pamažu pradėjome daryti.
Kokia buvo pati pirminė projekto mintis?
Algirdas: Pati pirminė mintis buvo populiarinti mažąją aviaciją, o vienas iš tikslų – suvesti keleivį su pilotu. Jau tada mąstėme, kad aerodromai sunkiai pasiekiami, žmonės neateina, bijo, tai mes iš to noro aviaciją pritraukti arčiau žmonių, sukūrėme platformą, kurioje būtų galima čia ir dabar skristi. Pavyzdžiui, pilotas parašo: „Aš dabar esu aerodrome, galime paskristi šiandien“. Keleivis susisiekia su juo ir jie sutaria dėl skrydžio.
Tada pradžioje prie platformos prisijungė apie 30 pilotų. Gal ir mes kažkokių klaidų padarėme, kad pirminė mintis neišsivystė, bet ir dabar manau, kad tokios platformos mintis yra gera, nes informacijos ir komunikacijos trūkumas yra ir dabar.
O vėliau gimė mintis ir suorganizuoti ilgesnį skrydį į tašką, kuris prisidėtų prie mažosios aviacijos viešinimo. Kadangi aš pats esu sklandytojas, tai natūraliai gimė mintis skrydį organizuoti sklandytuvu, kartu parodant ir sklandymo galimybes. Pirmasis skrydis tais metais buvo per Baltijos šalis: Lietuvą, Latviją, Estiją, o 2018 m. nuskridome iki Juodosios jūros Ukrainoje.
Rugpjūčio 11 d. kilsite į trečią skrydį „Sklandytuvais per Europą: Lietuva-Portugalija“, kurio metu su kitais dviem pilotais S. Uždaviniu ir I. Bitinaičiu sieksite perskristi Europą be motoro ir pasiekti Portugaliją. Kodėl jūs leidžiatės į tokią avantiūrą, kam Jums to reikia?
Algirdas: Iš tikrųjų, aš jaučiu didelę meilę aviacijai ir sklandymui, todėl organizuodamas tokius skrydžius jaučiu, kad atiduotu tam tikrą duoklę tai meilei. Galvoju, gal ir kažkas kitas užsidegs tuo noru. Plius man tai yra ir asmeninis įsiprasminimas, savirealizacija, kuri leidžia pakilti aukščiau kasdienybės. Kai kiekvieną dieną dirbi tuos kasdienius darbus, neturi tokio nurauto tikslo, kuris nebūtų nei labai pamatuotas, nei pasvertas, nei materialiai naudingas.
Ieva: Man tai patinka pasiekti neįmanomą. Tuo pačiu yra įdomu nustebinti, įkvėpti ir kitus drauge tą daryti. Aš patį į tai neriu su optimizmu, kad viskas bus gerai. O šiais metais jaučiame ir didelį aviacinės bendruomenės palaikymą, netgi pagalbą ir man dėl to labai gera. Esame labai dėkingi visiems!
Kadangi, tai jau ne pirmas Jūsų toks žygis, ko pasimokėte iš buvusių skrydžių ir nekartosite šį kartą?
Ieva: Šį kartą mes stengiamės apie labai daug ką pagalvoti iš anksto, nes aš žinau vieną – kai keliausim ir taip bus labai daug, kas mus nustebins, todėl stipri komanda yra labai svarbu, nes mes turime padėti pilotams, kad keliauti ir siekti tikslo būtų gera. Šiais metais turime stiprią komandą. Prieš tai skrydžiuose mes daug nešėme ant savo pečių. Sukaupę pakankamą patirtį, dabar dalį darbų galime pasiskirstyti ir su kitais komandos nariais.
Jūs turite daug veiklų, be „Laikas kilt“ projekto, vystote ir mobilių namų bei pirčių statybos verslą „SoulWood LT“, turite 2 vaikus, Ieva, tu turi dar ir daugiau darbinių veiklų. Iš kur semiatės jėgų ir randate laiko visoms joms įgyvendinti?
Algirdas: Dažniausiai gaunasi, kad viską bėgte darome ir bedarydami kažkaip padarome. (juokiasi)
Ieva: O kartais ir griūdami. (juokiasi)
Algirdas: Manau, kad abu turime didelį vidinį norą kažką padaryt ir įdomaus nuveikt, nes laikas labai greitai eina. Mes ir keliamės anksti, kartais kokią 5-6 val., o miegoti kartais einame vėlai. Tai dažnai poilsio ir miego sąskaita darome dalykus. Bet norisi įsitvirtinti, susidėlioti tokias veiklas ir pomėgius, kurios būtų įdomios.
Kai su Ieva pradėjome „SoulWood LT“, buvome naivūs, turėjome daug iliuzijų ir mažai patirties. Galvojome, kad bus labai lengva, labai faina kurti tą įdomų, gražų dizainą, bet iš tikrųjų realybė yra tokia, kad tą patį gražų dizainą sukurti yra sunku, daug reikia rankų darbo ir daug valandų.
Taip ir su aviacija, kai pradedi kažką daryti, daug yra vilties, lūkesčio, bet realybėje visada yra kalneliai, kažkur nusivili, kažkur pavargsti, bet vidinis noras veda į priekį ir visada matai, kad galima geriau ir toliau darai. Tai yra nuolatinis kopimas į kalną, tam tikra kova. Bet man nesinori kažkaip ramiai, be iššūkių gyvent, turėti samdomą darbą, gyvent saugiai, atostogauti. Ne man.
Ieva: Mane tai labai intriguoja nauji dalykai ir norisi viską pabandyti. Aišku, su metais pradedi suprast, kad nereikia visko bandyti, bet gal man dar tiek daug metų nėra, kad man vis tiek norisi daug ką išbandyti. (juokiasi)
Ir būna kartais tikrai tų kalnelių, bet mes abu esame tokie svajotojai ir kartu pakylame atrodo virš realybės galvodami naujas idėjas, kurdami planus. Pas mus nėra buvę tokio racionalaus susėdimo ir nusprendimo, kad va dabar darome tokį verslą. Pas mus viskas prasideda nuo to, kad kažkas mus sudomina.
O kaip viską suspėti – tai tik darymo ir ėjimo būdu. Šiuo metu esu procese balanso ieškojimo ir supratimo, kad kartais labai svarbu save sustabdyti, kad pailsėčiau, todėl lankau jogą, medituoju.
Kaip atskiriate, kada dirbate, kada jau ne? Gal turite sutarimų? Ar tokios ryškios atskirties nėra?
Ieva: Aš norėčiau atsakyti, kad ji yra ar net norėčiau atsakyti, kad mes bandom, bet deja jos šiuo metu nėra. Bet mes mokame veiklas atskirti ir kartais mums tikrai pavyksta. Mes vis tiek, pirmiausia, esame pora, antroje vietoje tėvai ir tada tik projektą kuriantys žmonės.
Algirdas: Nėra taip paprasta atskirti. Būna kartais, kad pasidarome pusdienį be jokių veiklų ir tas laikas tikrai būna fainas.
Kas padeda išsaugoti ilgametę partnerystę?
Algirdas: Aš manau, kad bendras noras būti toje partnerystėje, toje orbitoje. Be abejo, ir trauka vienas kitam, meilė, pagarba. Svarbu branginti kitą žmogų, žinoti, kad atleisi ir pats atsiprašysi jei reiks.
Ieva: Aš manau, kad kartu laiko žavėjimasis vienas kitu ir laisvė būti savimi. Pavyzdžiui, jeigu man reikia priimti kažkokį sprendimą, jis man dažniausiai ramiai sako: „Nu tai tu pagalvok, kaip tau atrodo.“ Man labai gera, kad jis mane priima tokią, kokia esu, gerbia, nespaudžia. Ir manau, labai svarbu, kad tarpusavyje pas mus yra didelis palaikymas vienas kito.
Ar kuriant santykius reikia įdėti darbo?
Algirdas: Jo, bet svarbiau yra nusistatymas ir nuoseklumas. Aš atsimenu sunkesnius momentus, kai ir finansiškai ne taip gerai sekėsi, aš visada galvodavau, kad ir ką bedaryčiau, turiu išsaugoti šiuos santykius. Turi nusistatyti, kad tau tai svarbu ir saugoti juos.
Ieva: Mes visą laiką šnekamės, aišku, gal visko ir neišsakysi, bet mes pasišnekam daug.
Kokių turite šeimos tradicijų?
Algirdas: Švęsti Kalėdas. (juokiasi)
Ieva: Na taip, tradicinės šventės. (juokiasi) Mūsų ritualas yra sekmadieniniai pusryčiai su visa šeima, su mergaitėmis. Taip pat, mes einame dviese į pasimatymus ir į juos einame, kai tik galime. Kartais nueinama į kiną, vakarienės ar tiesiog pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį dviese.
Fotogalerija:
