Skautų šeimą sukūrę Živilė ir Jonas Dragūnai: „Būti skautu – didelė atsakomybė prieš save“

Živilė ir Jonas Dragūnai
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-01-12 13:36
Pernai 100 metų sukako ne tik Lietuvai, bet ir skautijai. Ta proga su jūrų skautu Jonu Dragūnu kalbamės apie šios savanorystės principais paremtos organizacijos prasmę, jos narių puoselėjamas vertybes.

Jonai, su žmona Živile abu esate skautai. Kada jais tapote?

Skautauti pradėjau 1993 metais Kaune, o Živilę pažinau ne skautiškuose mokymuose – ji čia ėmė dalyvauti kartu su manimi. 2006-aisiais emigravome į Angliją ir ten abu aktyviai įsitraukėme į vietinio miestelio skautų veiklas: padėjome vadovams organizuoti užsiėmimus, stovyklas ir renginius. Kartu skautaujame iki šiol.

Kokios skautų vertybės, kokias puoselėjate savo gyvenime?

Skautai puoselėja nemažai taurių vertybių ir ugdo valingus jaunus žmones. Būti skautu – didelė atsakomybė prieš save. Duodamas skauto įžodį (kaip ir priesaiką) liudininkų akivaizdoje, pasižadi pirmiausia sau, kad brangindamas savo garbę laikysiesi skautų priesakų ir būsi pilietiškas, pasitikintis savo jėgomis ir pasiruošęs padėti kitiems. Šios bendražmogiškos taisyklės yra esminės gyvenime.

Mano visas laisvas laikas nuo 13 metų praleistas jūrų skautų veiklose. Manau, kad natūraliai perėmiau nemažai skautiškų vertybių. Pilietiškumo puoselėjimas, susitarimo laikymasis, valios pastangų sutelkimas, tikslų kėlimas ir jų įgyvendinimas bei nuolatinis įvairių įgūdžių gamtoje lavinimas yra neatsiejama mano ir mano šeimos dalis. Skautiškas metodas padeda ugdyti ne tik savo tris dukras, bet ir dar per 100 vietinių jūrų skautų.

Skautų veikla – jūsų darbas, laisvalaikio užsiėmimas ar gyvenimo būdas?

Tai seniai tapo mano gyvenimo būdu. Esu edukologas, baigęs studijas Lietuvoje ir užsienyje, bet didžiausias patyrimas ir praktika – neformalusis jaunimo ugdymas ir įvairių mokymosi metodų pritaikymas gamtoje. Nuo 2014 metų esu Skautų slėnio įkūrėjas ir vadovas. Tai skautų centras gamtoje – organizuojame užsakomąsias edukacijas, žygius, stovyklas bei mokymus mokykloms, šeimoms ir jaunimui. Vasarą vaikus ir jaunimą kviečiame susipažinti su įvairiomis skautiškomis patirtimis ir praktika gamtoje. Galima sakyti, savanorystės ir laisvalaikio praleidimas peraugo į gyvenimo būdą ir tapo mėgstamu darbu.

Gal galite papasakoti, kokiu tikslu skautija susikūrė, kokia jos atsiradimo istorija?

Skautų judėjimas prasidėjo Anglijoje. 1907 metais lordas Robertas Baden-Powelis, matydamas prastą šalies vaikų ir jaunimo situaciją, išbandė savo skautų (žvalgų) metodą nedidelėje stovykloje. Jai pasisekus, parašė metodinę knygą „Skautybė berniukams“, kuri per trumpą laiką pasklido po visą pasaulį ir smarkiai išpopuliarėjo. Ja remdamiesi mokytojai ir tėvai pradėjo vesti užsiėmimus vaikams.

Skautų judėjimo esmė – per gamtos pažinimą ir skautų metodą veikiant nedidelėmis grupelėmis išjudinti jauną žmogų būti aktyvų, valingą ir pilietišką. Imtis iniciatyvos, išdrįsti kelti tikslus, spręsti problemas ir būti bendruomeniškam, padėti aplinkiniams ir taip kurti geresnį pasaulį aplink save.

Kuo skiriasi sausumos, jūrų, oro ir raitųjų skautų veikla?

Skautų judėjimo esmė visur vienoda, veiklos šaka tik apibrėžia, kaip skautiškas metodas veikia ir pasiekia tikslus. Sausumos skautas galbūt turės daugiau įgūdžių stovyklaudamas sausumoje, įsirengdamas stovyklavietę, o jūrų – paruošti įvairių tipų laivus išplaukti, mokės vadovauti laivui ir jį valdyti. Iš esmės skautavimo stichija, įgūdžiai ir pažinimo laukas gali būti skirtingi, bet ugdomos tos pačios vertybės ir tikslas.

Kaip atrodo bendras skautijos struktūros vaizdas, kiek dabar pasaulyje skautų?

Kaip minėjau, skautų metodas veikia per veiklą mažomis grupėmis. 7–12 panašaus amžiaus (vaikų ar jaunimo) grupelė vadinama skiltimi (sausumos) ar valtimi (jūrų skautų). Ji turi nuolatinį vadovą ir susitinka reguliariai kas savaitę. Kelios skiltys ar valtys sudaro didesnę grupę – draugovę ar atitinkamai laivą. Šios didesnės grupės vienija panašaus amžiaus narius ir gali rengti kelis renginius ar susitikimus per mėnesį. Kelios draugovės ar laivai sudaro 45 narių ar didesnį skautų tuntą, o pastarieji jungiasi į kraštus. Šie atitinka Lietuvos apskričių teritorijas ir jose veikiančių skautų vienetus. Visų grupelių vadovai kartą per metus susirenka į Suvažiavimą ir renka leidžiamąją valdžią – Tarybą, kuri tvirtina vykdomąją valdžią – Pirmiją.

Skautų organizacijos struktūra yra panaši į Lietuvos Respublikos valdymo struktūrą. Todėl čia atėję jauni žmonės tarsi išbando save mažame valstybės modelyje. Tai ateityje padeda susivokti, ką norėtum veikti ne tik organizacijoje, bet savo valstybėje. Lietuvoje yra per 3 tūkst. skautų, pasaulyje – virš 48 mln.

Ką skautai veikia grupelių susitikimuose?

Vadovai padeda grupelių nariams gauti teorinių žinių, kurios per mėnesį ar kelis išbandomos praktiškai gamtoje. Įgūdžius nuolatos lavinant įgyjamos kompetencijos tam tikrose srityse. Žingsnis po žingsnio šios leidžia kelti sau ir grupei vis didesnius iššūkius, išspręsti rimtesnes problemas ir plėsti komforto ribas. Taigi, pradėjus nuo laužo uždegimo ir nedidelių 5–7 km žygių praktikos, po metų kitų galime kelti sau iššūkį nueiti 20–25 km per dieną, pasigaminti maistą ant laužo ir mokėti išgyventi gamtoje, netikėtai pradėjus lyti ar snigti. Vėliau seka didesni išbandymai ir projektai, pavyzdžiui, renginių organizavimas ir pan.

Kokia skautų aprangos prasmė, ką reiškia skirtingos kaklaraiščių spalvos?

Skautų apranga, kurią sudaro uniforminiai marškiniai ir kelnės ar sijonas, bei kaklaraiščiai yra vieni svarbesnių mūsų atributų. Tai yra informacija kitiems skautams ir visuomenei, nusakanti tavo statusą judėjime ir pasakojanti istoriją apie tave. Pagal ženklus galima sužinoti, iš kurio Lietuvos krašto esi, kokiai skautų organizacijai priklausai, kiek metų jau esi davęs įžodį, kokia tavo veiklos sritis, kokias kompetencijas jau esi įgijęs, kokiuose renginiuose, stovyklose, žygiuose ar projektuose esi dalyvavęs ir dar daug visko. Kaklaraiščių spalvų reikšmės skiriasi pagal amžiaus grupes ir veiklos sritį.

Iš filmų apie skautus galima susidaryti įspūdį, kad čia vyrauja labai griežta, kone sukarinta tvarka. Ar tai stereotipas? O jei ne, kam to reikia?

Filmų vaizdai apie skautus gali būti įvairūs. Kai kurie veiklos epizodai, nežinant, kodėl tai daroma, palieka daug neatsakytų klausimų. Taip palaipsniui sukuriamos klišės. Štai jas mes ir prisimename, pamatę skautus realybėje. Tuomet bandome arba tas klišes pritraukti prie skautų, arba atvirkščiai – skautus prie klišių. Taip žmonės elgiasi su daugeliu nepažįstamų gyvenimo reiškinių.

Kad visi turėtų galimybę susipažinti, Skautų slėnyje organizuojami skautiški renginiai. Čia atvykę žmonės susiduria ir su rikiuotėmis, vėliavos pakėlimo ceremonijomis, tam tikra tvarka per žygius ar stovyklas. Iš tiesų tai, kas iš šono gali pasirodyti kaip sukarinta tvarka, realybėje yra būtinybė, norint ką nors išmokti ir pasiekti. Pavyzdžiui, jūrų skautams reikia daugiau drausmės ant vandens ir laivuose, nes stipriai išauga rizika, kurią prisiima vadovai, reikalingos specifinės žinios ir gebėjimas valdyti nenumatytas situacijas. Atsiranda didelis komandinio darbo poreikis, susiklausymas ir koordinacija tampa ypač svarbūs.

Kas labiausiai įstrigo iš šimtmečio stovyklos Rumšiškėse?

Tai viena didžiausių skautų stovyklų Lietuvoje. Joje vadovavau Jūrų skautų pastovyklei, kurioje be Lietuvos jūrų skautų dar stovyklavo skautai iš Egipto, Belgijos, Estijos, Prancūzijos, Amerikos ir kitų valstybių.

Kiekvieną dieną į programą išėję skautai sužinodavo ir išmokdavo kažką naujo, susipažindavo su naujais draugais ir patirdavo naujų įspūdžių. Man, kaip pastovyklės vadovui, didžiausias likęs įspūdis yra apie planavimo etapus, komandinį darbą su vadovais, darbų pasidalinimą, bendrą jausmą kartu organizuojant veiklas ir išsikeltų tikslų įgyvendinimą.

Ką skautijos šimtmetis reiškia jums?

Skautų šimtmetį sutikau kartu su Lietuvos šimtmečiu. Reikšmė yra labai didžiulė. Be skautų judėjimo, tikriausiai nebūtume turėję taip gerai organizuotos lietuvių išeivijos, pasipriešinimo okupantams istorijos ir faktų bei aktyvios, pilietiškos prieškarinės Lietuvos visuomenės.

Man šimtmetis – tai puiki proga atsigręžti į istoriją ir pažvelgti į ateitį. Pamąstyti apie mūsų visuomenei bei skautų judėjimui svarbius ateities tikslus ir iššūkius. Manau, kad tai labai svarbus virsmo laikas ne tik skautams, bet ir lietuviams.

Kaip tampama skautu?

Skautu ar skaute tapti yra labai paprasta, svarbiausia yra noras. Judėjimo įkūrėjo šūkis: „Kur yra noras, ten yra kelias.“ Atėjus pas skautus (susiradus kontaktus internete ar prisijungus prie draugų), pradžioje turėtų gimti natūralus noras susipažinti su vadovu ir vaikais, dalyvauti bendrose veiklose, išeiti į kelis renginius gamtoje bei įgyti pirmos skautiškos patirties. Skautai irgi susipažįsta su nauju jaunu žmogumi ir mezgasi draugystė. Jeigu noras neišblėsta ir dalyvaujama toliau, ateina laikas iššūkiams ir naujiems patyrimams. Po tam tikro laiko, jaunam žmogui apsisprendus, jis kviečiamas duoti skauto įžodį ir tapti tikruoju nariu. Įžodis yra asmeninis pasižadėjimas laikytis skautiškų taisyklių ir tvarkos bei būti pavyzdžiu jaunesniesiems.

Naujausi straipsniai