Pastaraisiais metais pramogų pasaulyje neįvyko nė viena svarbi apdovanojimų ceremonija, kurioje nebūtų paliestos politinės temos. Net Kantri muzikos apdovanojimuose, kuriuose buvo uždrausta kalbėti apie politiką, neišvengta aktualijų. „Oskarų“ ceremonijai artėjant septynmyliais žingsniais niekas net neabejoja – juose taip pat bus paliestos jautrios temos, kritikos strėlės smigs į JAV prezidentą Donaldą Trumpą.
Vis dėlto nederėtų manyti, kad garsenybės politika susidomėjo visai neseniai. Įtakingi šou verslo atstovai savo žodžio galią suprato jau seniai ir ja naudojasi, norėdami pradėti diskusiją jiems rūpimomis temomis. Ta proga siūlome prisiminti skandalingiausius politinius pareiškimus per visą „Oskarų“ apdovanojimų istoriją.
1973 metais geriausio aktoriaus apdovanojimas atiteko „Krikštatėvio“ žvaigždei Marlonui Brando. Vis dėlto superžvaigždė apdovanojimų ceremonijoje nepasirodė. Vietoje jo ant scenos lipo Apačių genties atstovė Sasheen Littlefeather. Rankose jauna moteris spaudė ilgą M.Brando kalbą, tačiau dėl laiko trūkumo ją tik vėliau perdavė žiniasklaidai. Ant scenos Sasheen kalbėjo glaustai: „Marlonas Brando labai apgailestauja negalėdamas priimti šio dosnaus apdovanojimo. Viena iš priežasčių yra ta, kaip kino industrija ir televizija elgiasi su Amerikos indėnais.“
1978-aisiais kilo tikras skandalas, kai aktorė Vanessa Redgrave buvo nominuota geriausios antro plano kategorijoje už vaidmenį filme „Julia“. Šioje juostoje Vanessa vaidino moterį, kovojusią su Vokietijos naciais tarpukariu. Jos herojė filme žuvo nuo nacių rankos. Tačiau problemų sukėlė ne šis filmas, o V.Redgrave paremtas dokumentinis filmas „The Palestinian“, kuriuo Vanessa parodė pasauliui padėtį Palestinoje. Paskelbus „Oskarų“ nominantus Žydų gynybos lyga su rabinu Miru Kahane priešakyje surengė protestus, viešai degino V.Redgrave nuotraukas. Nepaisant to, Akademija įteikė Vanessai „Oskarą“. Atsiimdama apdovanojimą V.Redgrave dėkojo Holivudui už paramą, džiaugėsi, kad kolegos nepasidavė „sionistinių banditų“ spaudimui ir grasinimams. Vanessos pasakymas, kad Žydų gynybos lyga daro gėdą visai žydų tautai, sukėlė tikrą skandalą ir kainavo jai karjerą. Net pelniusi „Oskarą“ Vanessa negalėjo gauti svarbių vaidmenų.
1987 metais juostos „Platoon“ režisierius Oliveris Stone‘as negailėjo kritikos Vietnamo karui. Geriausiu metų režisieriumi paskelbtas O.Stone‘as pats tarnavo Vietname, o jo filmo veiksmas plėtojamas karo lauke. „Tikiuosi, kad per šį apdovanojimą jūs iš tiesų pripažįstate Vietnamo karo veteraną. Manau, kad taip pirmą kartą pasakote, kad iš tiesų suprantate, kas ten vyko. Tikiu, kad šiuo apdovanojimu pasakote, jog tai niekada niekada neturi pasikartoti. Jei tai pasikartos, tuomet visi tie Amerikos berniukai mirė veltui – Amerika nieko nebus pasimokiusi iš Vietnamo karo“, – atsiimdamas statulėlę kalbėjo O.Stone‘as.
1993-aisiais aktoriai Susan Sarandon ir Timas Robbinsas turėjo įteikti apdovanojimą už geriausią montažą. Atsidūrę scenoje aktoriai pasinaudojo proga ir užstojo Haičio gyventojus, kuriems buvo uždrausta atvykti į JAV. Dėl ŽIV viruso jie buvo laikomi Gvantanamo kalėjime. „Jų nusikaltimas? Teigiamas testas dėl ŽIV viruso“, – pasakė T.Robbinsas. „Jų ir visų ŽIV viruso nešiotojų, gyvenančių šioje šalyje, vardu mes norime paprašyti savo valdžios atstovų Vašingtone, kad pripažintų, jog ŽIV nėra nusikaltimas, kad įleistų šiuos žmones į Jungtines Valstijas“, – pridūrė S.Sarandon.
Tais pačiais metais „Oskaruose“ politikavo ir Richardas Gere‘as – jis smeigė kritikos strėles į Kinijos vadovą Deng Xiaoping. Prieš paskelbdamas nominantus R.Gere‘as pažymėjo, kad „Oskarų“ įteikimo ceremonija tiesiogiai transliuojama ne tik JAV, bet ir Kinijoje. „Pirma mintis, kuri man šovė, – ar Deng Xiaoping iš tiesų tai stebi šiuo metu? Kartu su savo vaikais, vaikaičiais. Žinodamas, kokia siaubinga, siaubinga žmogaus teisių padėtis yra Kinijoje – dėl to kenčia ne tik jų žmonės, bet ir Tibeto“, – kalbėjo R.Gere‘as ir svarstė, ar gyvenime gali nutikti tokie stebuklai, kokie nutinka filmuose. Richardas troško, kad nutiktų kas nors, kas priverstų Kinijos vadovą išvesti karius iš Tibeto ir suteiktų jiems taip trokštamą laisvę.
Kino režisieriui Elia Kazan nereikėjo nieko sakyti, kad jo pasirodymas „Oskarų“ ceremonijoje taptų vienu prieštaringiausiai vertinamų epizodų apdovanojimų istorijoje. 1999-aisiais jam buvo įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus, tačiau salės reakcija buvo dvilypė: vieni stovėjo ir iš visų jėgų plojo E.Kazan, kiti – ne tik nepakilo nuo kėdžių, bet ir demonstratyviai neplojo. Iki pat mirties 2003-aisiais E.Kazan vardas Holivude buvo vertinamas dviprasmiškai. Ketvirtajame dešimtmetyje Elia tapo Amerikos komunistų partijos nariu, tačiau po pusantrų metų pasitraukė iš partijos – jis nesutarė su partijos nariais, o vėliau sovietų nusikaltimai nužudė jo tikėjimą komunizmu. Todėl 1952-aisiais E.Kazan pasiryžo liudyti ir išdavė aštuonis aktorius, kurie priklausė komunistų partijai. Po to netrūko smerkiančių E.Kazan – esą jis karjerą susikūrė tik pašalinęs konkurentus. Pats E.Kazan rašė: „Nekenčiu komunistų ir nekenčiu jų jau daug metų. Nemanau, kad teisinga paaukoti savo karjerą dėl jų. Paaukosiu karjerą kine gindamas kažką, kuo aš tikiu, bet tik ne komunistus.“
2000-aisiais statulėlę už geriausiai pritaikytą scenarijų atsiėmė „Sidro namų taisyklių“ autorius Johnas Irvingas. „Noriu padėkoti Akademijai, kad pagerbė filmą, kuriame plėtojama abortų tema, ir „Miramax“, kad surado drąsos sukurti šį filmą“, – atsiimdamas apdovanojimą kalbėjo J.Irvingas.
2002 metais geriausios aktorės statulėlė pirmą (kol kas ir vienintelį) kartą atiteko juodaodei – Halle Berry buvo apdovanota už vaidmenį juostoje „Monstrų puota“. „Ši akimirka daug svarbesnė nei aš. Ši akimirka skirta Dorothy Dandridge, Lenai Horne, Diahann Carroll. Ji skirta moterims, kurios yra šalia manęs – Jadai Pinkett, Angelai Bassett, Vivicai Fox. Ji skirta visoms bevardėms, beveidėms juodaodėms moterims, kurios dabar turi šansą – šiąnakt durys atsivėrė“, – kalbėjo H.Berry.
2003-aisiais kliuvo JAV prezidentui George‘ui W.Bushui. Už geriausią dokumentinį filmą apdovanotas režisierius Michaelas Moore‘as užlipęs ant scenos prakalbo apie karą Irake: „Gyvename laikais, kai turime fiktyvius rinkimų rezultatus, kurie mums išrenka fiktyvų prezidentą. Gyvename laikais, kai turime vyrą, siunčiantį mus į karą dėl fiktyvių priežasčių.“
2009 metais Seanas Pennas pelnė geriausio aktoriaus statulėlę už politiko Harvey Milko vaidmenį filme „Milk“. H.Milkas – pirmasis homoseksualumo neslepiantis politikas, išrinktas į aukštas pareigas Kalifornijos valstijoje. 2008-ųjų lapkritį Kalifornijoje buvo uždraustos tos pačios lyties santuokos, tad S.Pennas pažėrė kritikos tiems, kurie balsavo už tokį draudimą. „Mes visi turime turėti lygias teises“, – kalbą apie gėdą balsavusiųjų akyse užbaigė S.Pennas.
2014-aisiais už dokumentinį filmą apdovanota režisierė Laura Poitras pagerbė Edwardo Snowdeno darbą – 2013-aisiais buvęs CŽV agentas nutekino slaptą informaciją apie daugelį visuotinio elektroninio sekimo programų, kurias valdo NSA ir žvalgybos aljansas „Five Eyes“, bendradarbiaudami su telekomunikacijų bendrovėmis ir Europos vyriausybėmis. Taip pradėjo aiškėti NSA šnipinėjimo internete veiklos mastai. „Edwardo Snowdeno paviešinta medžiaga atskleidė iškilusią grėsmę ne tik mūsų privatumui, bet ir demokratijai apskritai. Kai patys svarbiausi sprendimai, paveikiantys mus visus, yra priimami slapta, mes prarandame galimybę patikrinti jėgas, kontroliuojančias tuos sprendimus. Dėkoju Edwardui Snowdenui už drąsą“, – atsiimdama apdovanojimą kalbėjo L.Poitras.
2015 metais Patricia Arquette pelnė geriausios antro plano aktorės apdovanojimą už filmą „Vaikystė“. Atsiimdama statulėlę Patricia prakalbo apie atlyginimų Holivude problemą, kuomet moterims aktorėms visada mokama mažiau negu vyrams. Kaip tik tuo laikotarpiu nutekinti „Sony Pictures“ laiškai atskleidė, jog net tokios superžvaigždės kaip Amy Adams ir Jennifer Lawrence uždirba gerokai mažiau už tuose pačiuose filmuose vaidinančius vyrus.
Tais pačiais metais paliesta ir kita jautri tema – rasizmas Amerikoje. Už geriausią originalią dainą „Glory“ filmui „Selma“ apdovanotas dainininkas John Legend kalbėjo nuo scenos: „Mes parašėme šią dainą filmui, paremtam prieš 50 metų vykusiais įvykiais. Bet mes sakome, kad „Selma“ tęsiasi, nes ir dabar sunku sulaukti teisingumo.“
Tuo tarpu aktorius Leonardo DiCaprio 2016-aisiais atkreipė visuomenės dėmesį į klimato kaitą. Aktorius kreipėsi į visuomenę netrukus po to, kai Donaldas Trumpas pareiškė, kad klimato kaita yra Kinijos paskleistas prasimanymas. „Klimato kaita yra reali, ji vyksta ir dabar. Tai pati didžiausia grėsmė mūsų visai rūšiai, tad mums reikia susivienyti“, – sakė Leonardo.
2017-aiaisiais metų filmu ne anglų kalba buvo išrinktas iraniečių režisieriaus Asgharo Farhadi darbas „Komivojažierius“. Paties režisieriaus apdovanojimuose nebuvo – jis nusprendė boikotuoti „Oskarus“. Tokį sprendimą S.Farhadi priėmė po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas išleido įsaką uždrausti į šalį patekti pabėgėliams iš septynių musulmoniškų šalių. „Apgailestauju, kad šiąnakt nesu su jumis. Nedalyvauju iš pagarbos savo tautiečiams ir kitoms šešioms tautoms, kurioms buvo parodyta nepagarba šiuo nežmogišku įstatymu“, – režisieriaus žodžius scenoje perskaitė Irano-Amerikos inžinierė Anousheh Ansari.
Praėjusiais metais D.Trumpui kritikos pažėrė ir meksikiečių aktorius Gaelis Garcia Bernalis. Jam buvo patikėta paskelbti geriausio animacinio filmo pavadinimą, bet prieš tai aktorius kirto JAV prezidentui, užsimojusiam statyti sieną tarp JAV ir Meksikos. „Kūnu ir krauju aktoriai yra migruojantys darbininkai. Mes keliaujame po visą pasaulį, mes kuriame šeimas, mes pasakojame istorijas, mes kuriame gyvenimus, kurie negali būti išardyti. Kaip meksikietis, kaip lotynų amerikietis, kaip darbininkas-migrantas, kaip žmogus pasisakau prieš bet kokias mus atskirti turinčias sienas“, – sakė Gaelis.