Sakoma, kad gera suknelė padeda daryti karjerą, o bloga – tabloidų antraštes. Tačiau būna drabužių, kurie taiko ir ten, ir ten. Tokie vadinami tiesiog skandalingais, o kokia jų stilistinė ar meninė vertė – tegu svarsto, kas netingi.
Aišku, pirmiausia reiktų nutarti, koks drabužis gali sukelti skandalą. Jei ponia N visą gyvenimą vilki kaip tamsta mokytoja, o vieną dieną pasirodo su gilia iškirpte ir tinklinėmis kojinėmis, paskalų ir nuogąstavimų užtenka ilgam. Kas kita, jei Daphne Guinness, daug metų šokiravusi publiką ekstravagantiška apranga, ima avėti „velnio kanopas“.
Pats drabužis ar batai nebūna skandalingi be konteksto. Svarbu, kas juos dėvi, kokiu tikslu ir kokioje vietoje.
Būtų kita – atrodytų kaip beprotė. O Daphne, amžinatilsį Alexanderio McQueeno draugė, atrodo natūraliai, juolab dėl draugystės negaila nusilaužti ir koją. Žodžiu, pats drabužis ar batai nebūna skandalingi be konteksto. Svarbu, kas juos dėvi, kokiu tikslu ir kokioje vietoje.
Toks darbas
Damų, kurių darbas – šokiruoti, nėra labai daug, bet jos – tikras saldainis spaudai. Na, bent jau kurį laiką, nes ilgainiui spauda pavargsta. Jus dar stebina Lady Gaga? Turbūt – ne. Nors ji nepailsta vilkėti to, ko baidosi sveikos psichikos moterys.
TAIP PAT SKAITYKITE: MTV vaizdo klipų apdovanojimų stilius: vienaragiai ir subliūškę balionai
Kai sudarinėjami skandalingų drabužių šimtukai, visos jų pozicijos turėtų atitekti Lady Gagai, bet taip nėra: žmonės apsiprato, kad ji – gyvas performansas. Ir realų skandalą sukėlė vienintelė jos suknia iš žalios jautienos (2010 m.). Tiesa, daugiausia triukšmavo vegetarai, gyvūnų globėjai ir menininkai, kurie kaltino žvaigždę plagiatu: analogiškas drabužis iš šoninės buvo rodomas 1987 m. kanadietės Janos Sterbak instaliacijoje.
XX a. pradžioje panašiai pramogavo italų turtuolė Luisa Casati, posakio „Noriu būti gyvas meno kūrinys“ autorė, ekscentriškiausia Europos dama. Jos istorija baigėsi dramatiškai. Madam suknelės, tokios kaip „Fontanas“ su tikrų perlų „čiurkšlėmis“, „Saulės deivė“ iš aukso žvynelių (abi – Paulio Poiret) ar deimantais nusėta „Nakties karalienė“ („House of Worth“), o ir jos gyvenimo būdas taip nualino šeimos biudžetą, kad Casati į senatvę įsiskolino 25 milijonus JAV dolerių.
Luisos amžininkė Josephine Baker, tamsiaodė Paryžiaus „Folies Bergere“ žvaigždė, reklaminėms fotografijoms dažniausiai pozuodavo nuoga. Bet tai nebuvo skandalas. Juo 1926 m. tapo koncertinis Baker sijonukas iš guminių bananų: turbūt kliuvo ne jo ilgis (tai buvo pirmas tikras miniakas), o negeros asociacijos. Kita kalba, kad šokėja, scenoje nepripažinusi jokių tabu, gatvėje vilkėjo civilizuotai ir kukliai.
Panašus atvejis – Madonna; jos istorinis korsetas su kūginėmis krūtimis ar 1984 m. MTV apdovanojimams skirta „nuotakos“ suknia (abu – skandalingiausių drabužių sąrašuose) yra tiesiog koncertiniai rūbai, neturintys nieko bendra su dainininkės pamėgtais treningais. Daugeliui šou verslo moterų šokiravimas – reklamos forma.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dramos dėl „Prada“ suknelės
Nei nuoga...
Žvelgiant iš vyriško taško, nuogybė – visada skandalas. Pakanka pamatyti, kaip atkunta fotografai, kai ant podiumo išeina pusnuogė mergina. 1966 m., kai Yves’as Saint Laurent’as savo pirmoje kolekcijoje panaudojo perregimą šifoną, tai prilygo pasaulio pabaigai. „Kas šį sezoną madinga? Papai?!“ – siautėjo į šou pakviesti žurnalistai. O nepakviestieji net negavo progos pasipiktinti, mat dauguma žurnalų pabūgo spausdinti fotografijas. Ir tik 2010 m. Laetitia Casta išdrįso apsivilkti vieną iš tų suknelių.
Šiandien tokių drąsuolių – daug, ir neteko girdėti, kad kas nors labai baisėtųsi, kai Rihanna demonstruoja savo skulptūriškas krūtis, o šventuolė Gwyneth Paltrow vilki suknią, kuri neslepia, kad po ja nėra kelnaičių.
1988 m. Cher per „Oskarų“ teikimo ceremoniją vilkėjo nelabai ką slepiančia suknia ir buvo praminta „šoko karaliene“: neva garbingą vietą supainiojo su viešnamiu. 1993 m. Kate Moss blaškėsi kažkokiame vakarėlyje su permatoma suknele; bet kai krūtų nėra, tai ir jų vaizdas netapo sensacija. Todėl ligi šiol su nuogais skandalais labiau siejami ne drabužiai, o situacijos.
Čia lyderė – Vivienne Westwood, nors 1992 m., kai Bakingamo rūmuose jai buvo teikiamas ordinas, dama vilkėjo kone davatkišką sijoną. Tačiau kai šešton dešimtin įkopusi moteriškė užvertė tą sijoną ant galvos, pasimatė ne tik auksinis pamušalas, bet ir Ievos kostiumas.
Pirmosios ledi
Tai – nišinė tema, nes su politika susijusių ledi nėra daug ir jos vengia liguisto ažiotažo. Net imperatorienė Žozefina savo perregimas sukneles vilkėjo siaurame dvariškių rate.
Šioje sferoje skandalai – netriukšmingi ir retai kada turi neigiamą atspalvį. Pavyzdžiui, Jacqueline Kennedy visada patenka tarp skandalingiausių drabužių savininkių, nors minimas ne kažkoks beprotiškas rūbas – tik klasikinis rožinis buklė kostiumas, kurį ponia vilkėjo vyro Johno mirties dieną. Svarbiau gal net ne data, o tai, kad jis buvo pasiūtas iš originalaus Coco Chanel audinio ir pagal jos modelį.
JAV prezidento žmona negalėjo atvirai deklaruoti simpatijų prancūzų madai, bet pripažino tik ją, todėl perpiešdavo drabužius iš Paryžiaus žurnalų, o Olegas Cassini ar kas nors kitas pagal tuos eskizus siūdavo kostiumus ir sukneles. Taip pirmoji ledi diegė savo šalyje svetimą madą; amerikietėms tai, be abejo, išėjo į naudą...
Visai kitas atvejis – Hillary Clinton. Kažkada patikėjusi, kad jos rūbas yra kelnių kostiumas ir kad jis simbolizuoja lygias teises, ji ilgainiui taip įniko į kostiumus, kad buvo praminta „The Face of Pantsuit“, tapo spaudos pašaipų ir anekdotų objektu. Net pati ėmė ironizuoti: „Šiandien aš vilkiu oranžinį kostiumą, todėl kalbėsiu apie tą ir tą...“
Dėmesio!
Anglakalbiai tokią suknelę vadina Freakum dress: tai tarsi mažos juodos suknutės konkurentė – labiau provokuojanti, seksualesnė, agresyvesnė. Beyonce dainoje ji prilyginama ginklui, kuris ir gąsdina vyrus, ir sukelia norą nugalėti. Kai toji suknelė atsirado, Beyonce buvo mažametė, o košę užvirė ledi Diana.
Ji įžūlią, ankštą, atvirą Christinos Stambolian suknelę nusipirko, kai dar buvo šeimos idilė, ir laikė spintoje, nes manė, kad toks drabužis nedera pagal padėtį. Santuokai pašlijus, nekukli suknelė tapo keršto įrankiu. Su ja princesė Diana pasirodė 1994 m „Vanity Fair“ vakarėlyje, ir tai buvo kaip iššūkis, kaip žinia visam pasauliui, kad gyvenimas dar nesibaigė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Stilistė Asta Valentaitė – apie karščiausias vakarinės aprangos tendencijas
Kiti atvejai
Jie – patys įvairiausi. Tarkim, Karlas Lagerfeldas 1994 m. sukūrė drabužį, dekoruotą Korano tekstais, o Claudia Schiffer jį pademonstravo. Abu nėmaž nenutuokė, ką tekstai reiškia, ir sunerimo tik tada, kai musulmonai ėmė ignoruoti „Chanel“ ženklą ir kitaip gąsdinti.
Narkotikų vartojimu kaltinama Courtney Love 2000 m. pasipuošė draskyta Johno Galliano haute couture suknele, kuri atrodė taip, kad visi iškart patikėjo: tikrai, narkomanė. Panašią reakciją sukėlė 2001 m. Bjork („Įdomu, ko ji prisiuostė?“), kai žengė ant raudono kilimo su makabriška Marjano Djodjovo Pejoski suknele gulbe.
Iš gražesnių pavyzdžių – nemari Elizabeth Hurley ir „Versace“ (1994 m.). 24 aukso žiogeliai padarė tokį įspūdį, kad netrukus niekam nežinoma Hurley tapo it mergaite, pasirašė sutartį su „Estée Lauder“ ir pradėjo kino karjerą... Kaip matome, pavyzdžiai – beveik apaugę pelėsiais ir kerpėmis. Bet šiandien net „etatinė“ skandalistė Lady Gaga gvelbia idėjas iš praeities ir dažniau gauna per galvą už jų vagystes nei už pačias sukneles.
TAIP PAT SKAITYKITE: 8 įdomiausios rudens-žiemos mados reklaminės kampanijos