Dvi draugės, šios knygos bendraautorės – Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė. Jas suvienijo pomėgis skaityti įvairaus žanro bei laikmečių knygas, jas analizuoti ir tarpusavyje dalintis savo parašytais tekstais. Visada domėjosi apie kūrybinį rašymą, skaitė specializuotas knygas, straipsnius. Baigus kūrybinio rašymo kursus Vilniuje, netikėtai gimė idėja kartu parašyti romaną. Portale Žmonės.lt dalinamės jų knygos skyriumi.
Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.
Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.
12 skyrius
Tuk, tuk, po trumpo beldimo palengva vėrėsi kabineto durys ir Goda nuo popierių akimis peršoko prie svečio žydrų džinsų, prasagstytų languotų marškinių bei juodų marškinėlių juostos aplink kaklą ir galiausiai atsimušė į plačią Aivaro šypseną.
- Labas, - sukrutėjo jo lūpos ir demonstratyviai keliskart pabaksnojęs pirštu į laikrodį ant riešo, paragino baigti darbus. Visgi tai neatrodė kaip priekaištas, kad Goda vis dar dėvi darboholikės kaukę ir yra apsupta atverstų segtuvų bei dabar jau skambančio laidinio telefono, o labiau panašėjo į tingų priminimą apie laukiančias SPA procedūras, į kurias jie išsiruošė per anksti.
Goda šyptelėjo atsakančiai ir pasimėgavo užkilusiu vidiniu jauduliu dėl pasimatymo, apie kurį vis pagaudavo save galvojančią. Nors ir irzo dėl paskirtos ankstyvos valandos, pusę dienos norėjo Aivarui brūkštelėti žinią, esanti užversta darbais, bet iškart save nuramindavo kartodama, kad dar nė karto darbo dienos nebaigė tuo pat metu kaip kolegos, tad tikrai nusipelno vakaro be viršvalandžių.
Laidinis telefonas nenustojo skambėjęs ir ji suirzusi atsilieptė. Tai buvo Austėja, kuriai baisiai parūpo, ko Aivarui prireikė Godos kabinete. Trumpas atsakymas “vėliau” ir pypsintis signalas, atgrasė ją nuo antro skambunčio, todėl Goda puolė skubiai tvarkyti stalą, viena akimi atidžiai stebėdama artėjantį Aivarą. Jis savo ruožtu tingiai nužvelgė nedidelę patalpą, susidomėjęs ištyrinėjo panoramą už lango, akimis perbėgo per plikas sienas ir galiausiai sustojo ties besikuičiančia Goda. Akimirką padelsęs, įkrito į krėslą priešais jos stalą ir toliau tingiai šypsodamasis įžūliai įsistebeilijo. Goda jautėsi svilinama žvilgsnio ir nebeištvėrusi tylos rėžė:
- Ką?
- Maniau tu punktuali mergina arba, tiksliau, man taip apie tave sakė.
- Oho, o tu apie mane domėjaisi! Aš pamaloninta.
Aivaras nekaltai patraukė pečiais.
- Išgirdau poros žmonių nuomonę. Tik tiek, - nejaukiai pasimuistė lyg prasikaltęs, bet vis dar šypsodamasis kaip už milijoną baksų.
- Turėsiu tave nuvilti, manęs čia niekas nepažįsta, - nukirto Goda užversdama kompiuterio ekraną ir prigriebdama šalia gulintį telefoną.
- Vadinas, tą reikia ištaisyti.
Mirktelėjo stodamasis nuo krėslo ir praleidęs ją, nusekė iš paskos.
Kelias nuo Godos kabineto iki lifto buvo tarsi žengimas raudonuoju kilimu. Daugelis juos nužvelgdavo, sutikta pakeliui kolegė stabtelėjo ir palydėjo keistu garsu. Goda akies krašteliu įvertino, kaip Aivaras dėl to jautėsi. O, pasirodo, jis tuo pasiutusiai mėgavosi. Žygiavo Rajeno Goslingo dublerio eisena, plačiai skleisdamas apžavus ir rinko dūsavimus, iki begalybės auginančius jo pasitikėjimą. Sustojus prie lifto, metaliniame jo atspindy šmėstelėjo kyšančios Ievos ir Emilijos galvos.
Keista, kad Austėja su kokiu reikalu neatsidūrė netoliese. Gal įsižeidė dėl numesto ragelio?
Nemalonus jausmas veržėsi aptemdyti šio vakaro jaudulį, bet Goda greitai jį nuvijo pašnairuodama į savo palydovą.
Liftu leidosi tylėdami. Nė žodžio nepratarė ir eidami požemine automobilių stovėjimo aikštele. Netikėtai Aivaras sustojo. Goda pasekė jo pavyzdžiu.
- Rinkis: automobilis ar motociklas.
Goda tik dabar pastebėjo, kad ji veidu atsisukusi į Harley Davidson, ant kurio kabėjo du šalmai, ir į juodą skrupulingai nublizgintą BMW, kuris tiesiog švytėjo. Sumišusi pasisuko į šalia stovintį Aivarą.
- Rinkis, - paragino.
Godos širdis iš malonumo net apsalo, bet didelio džiaugsmo neparodžiusi tik santūriai šyptelėjo ir pasisuko veidu į abejus ratus. Motociklu dar neteko važiuot ir pati negalėjo patikėt, kad šiuo metu norisi šokinėti iš džiaugsmo vien nuo minties, jog gali tai padaryti. Sportinis BMW - taip pat praktiškajai Godai nematytas žaisliukas, iki šiol jai atrodęs kaip pagyvenusiųjų versilininkų pakvailiojimas. Iš Aivaro ji galėjo tikėtis abiejų transporto priemonių, bet vistiek jautėsi išmušta iš klumpių. Ir laiminga. Bet visgi labiau išmušta iš klumpių.
- Jei norėjai padaryti įspūdį - tai vau! Iš kur gavai abu žvėris? Išsinuomavai šiam vakarui? - ironiškoji Goda lėtai priartėjusi, ranka perbraukė per odinę motociklo sėdynę, įsivaizduodama kaip jaustųsi čia sėdėdama. Pirštais užčiuopė tvirtas siūles ir glotnią medžiagą. Pirštų galiukais perbėgo sidabro spalvos metaliniu baku.
Aivaras ją akylai stebėjo.
Tokia pagunda, o galimybės ja pasinaudoti menkos. Nužvelgė savo aukštakulnius, pieštuko formos sijoną ir šviesią palaidinę, o tada atsiduso. Ji tam visai nepasiruošusi. Paprastai laisvalaikiu dėvėjo patogius drabužius, bet šiandien gavosi kitaip. Kuprinę, į kurią susidėjo džinsus, marškinėlius ir sportinius batelius krepšinio varžyboms, pamiršo namie, kai šįryt skuodė į darbą vos spėjusi perbraukti blakstienas tušu.
- Tai kaip bus, Goda? Pašėlęs nuotykis ar ramus pirmas pasimatymas? - Aivaras žvilgsniu metė iššūkį ir Godai net rankos niežtėjo, kaip norėjosi pirmojo varianto.
Šaaakės!!!! - galvoje ryžtingai grūmėsi abu variantai.
Aivaras, pastebėjęs merginos suglumimą, netikėtai apkabino ją per pečius ir švelniai patraukęs link savęs padrąsino:
- Automobilis irgi garsiai riaumoja ir dar būsi seksualiausia pana arenoje.
Kelionė per miestą buvo tyli. Aivaras susikaupęs nardė tarp mašinų, o Goda vis dar graužėsi dėl praleistos progos, tą nusivylimą vydama šalin vaizdais pro langą. Vilnius atrodė pasikeitęs. Ne tiek, kad jaustųsi kaip svečias, bet pakankamai, kad abejotų, ar galės čia vėl susikurti namus. Miestas tapo modernus, pasaulietiškas, bet vis tiek nepraradęs savitumo. Kol kas svetimas, nors kartais ir pagaudavo save juo žavintis. Labiausiai jai kliuvo - lėtas gyvenimo ritmas. Londonas, Edinburgas, Torontas - pulsavo net naktimis. Žmonės juose tarsi keitėsi pamainomis ir neleisdavo miestams išvis užmigti. Vilnius priešingai. Lėtai įsisiūbuoja nuo aštuonių ryto, patriukšmauja iki šešių, o vakare apsineša bohema. Visi žmonės gatvėse atrodė ieškantys įkvėpimo gyventi. Niūrūs. Bendrą vaizdą praskaidrindavo tik į minią įsimaišę užsienio svečiai.
- Apie ką galvoji? - žvilgtelėjęs į Godą pasidomėjo Aivaras ir vėl grįžo akimis į kelią.
- Miestas pasikeitė.
- Ilgai negyvenai Lietuvoje?
- Dabar jaučiu, kad per ilgai…
- Eiiii! - suriko Aivaras ir ištiesė rankas į priekį, nepatenkintas kad teks apvažinėti sankryžoje netikėtai atsiradusią kliūtį. - Nu tikras asilas, ne kitaip. Atsiprašau, - ir tarsi instinktyviai uždėjo ranką ant Godos kojos.
Poelgis buvo toks netikėtas ir intymus, kad abu akimirką sustingo ir bijojo net iškvėpti. Ūmai ranka nuo Godos atšoko.
Ji vis dar žvelgė į tą vietą, kur prieš akimirką matė įdegusią vyrišką plaštaką, ir mėgavosi išlikusiu virpuliu. Širdis atrodo nukeliavo į liestą, šiuo metu pulsuojantį, lopinėlį. Goda spustelėjo ją, kad apmąžtų dilgčiojimas. Visą dieną save įtikinėjo, kad su Aivaru santykiams nevalia peržengti flirto ribos, bet prireikė tik vieno jo prisilietimo ir pirminis pasiryžimas išgaravo. Rodės Remigijus patenkino kūno troškulį metams į priekį, bet vos Aivaras prisilietė, alkti ji ėmė net labiau nei iki nuotykio su Simpatija. Goda spėjo susidaryti įspūdį, kad šis laukinis mustangas auginasi savo ego su kiekvienu moteriškos giminės dūstelėjimu jo pusėn ir patenkintas, kaip povas, kedenasi plunksnas, žinodamas kaip reaguoja visos netoli jo atsidūrusios moterys, todėl bijojo būti sutrypta tos moteriškos gerbėjų minios ir nustumta į panaudotų sąvartyną. Tad apsisprendimas neperžengti flirto ribos - atrodė protingiausias sprendimas, bet jį įvykdyti bus sunkiau nei tikėjosi.
Nepaneigsi, jis turi ugnies, išrodė patraukliai, buvo žavus, šmaikštus ir moterų silpnybė, bet… Šis jų pasimatymas neabejotinai pirmas ir paskutinis. Goda nusprendė gerai praleisti vakarą ir viską tuom užbaigti. Viską. Absoliučiai viską.
Siekdama išsklaidyti kilusį mažą nejaukumą po prisilietimo incidento, Goda išsitraukė mobilųjį telefoną. Aivaras klausiamai į ją pažvelgė.
- Pažiūrėsiu, kada prasideda varžybos. - Kilstelėjusi savo obuoliuką paaiškino.
- Aštuntą. Dar turim dvi valandas. Planavau tave pavaišinti vakariene prieš varžybas. Jei tu, žinoma, alkana, - bėrė žodžius išvažiuodamas į kelią Vilnius - Kaunas, tuo pačiu metu tvirtai laikydamas vairą ir raitojodamasis marškinių rankoves.
Goda užhipnotizuota stebėjo pašnekovo tingius vyriškus judesius, negirdėdama ir nematydama nieko aplink. Jos akis gėrėjosi saulėje įdegusiomis ir tvirtomis rankomis, kurių tik nedidelę dalį tebedengė marškiniai, bei įsivaizdavo drabužiais pridengtas kitas tobulo kūno vietas.
- Goda?
- Taip. Klausau.- Išsiblaškiusi automatiškai atsiliepė į savo vardą.
- Ką tu manai apie ankstyvą vakarienę?
- Uuuž, - numykė ir nusisukusi į langą pabandė sutramdyti kylantį geismą. Juto Aivaro įdėmų žvilgsnį, todėl nejudindama veido raumenų, giliai kvėpavo.
- Atsimenu mažą kavinukę netoli Laisvės alėjos, kur esu ne kartą skaniai valgiusi, kai trumpam lankiausi Lietuvoje. Berods, vadinasi Pas Paolą…- atsisukusi išbėrė lyg tos paskutinės keistos minutės nė būti nebuvo.
- Puiku, ten tave ir nusivešiu, - akivaizdžiai patenkintas tuo kaip toliau klostosi vakaras, Aivaras lengviau atsikvepė. - Taigi…
- Taigi..
- Na, panele Salaite, pabandykim tave pažinti. Kaip čia atsitiko, kad grįžai į Lietuvą? - guviai paklausė vaikinas.
- Banali istorija - emigravau su šeima, o grįžau pasiilgusi gimtinės.
Trumpam žvilgtelėjęs į Goda, atrodo, suprato, kad šia tema nelabai yra ką kalbėti ir pasuko kita linkme.
- Supratau. Svarbesnis man pačiam klausimas tada: jei šis pasimatymas pasirodys visai nieko, ar ne per drąsu tave ryt kviesti į kitą?
Godos akyse staiga iškilo vaizdinys: klampus liūnas ir ji skęstanti jame.
- O jis prasidėtų ant motociklo..?
- Priklausys, ar būsi tam pasiruošusi, - jis šelmiškai šyptelėjo.
Kažkodėl Godai pasirodė, kad pokalbis turi gilesnę potekstę ir ji koketiškai nusišypsjo.
- Oi nežinau, nežinau…
Kurį laiką automobilyje vyravo tyla. Neįkyri ir be įtampos. Abu tiesiog paniro į savo mintis ir nejautė noro tuščiai kalbėtis. Valydama telefono ekraną ranka, Goda vėl žvilgterėjo kiek valandų. Šis manevras nepraslydo Aivarui pro akis.
- Gerai, kad mes automobilyje, nekils pagunda išlėkt iš pasimatymo anksčiau, - pažvelgus klausiamai, jis galva linktelėjo jos rankų kryptimi.
Tas žodis - pasimatymas, nuskamba jau kažkelintą kartą… Gal aš girta buvau, kai pasirašiau šitai aviantūrai.
- Tiesiog svarsčiau, gal dar spėtumėm užsukti į kokį prekybos centrą.
- Prasidėjo išpradavimai, ką? Nemaniau, kad esi viena iš tų.
- Nežinau, apie ką tokias kalbi, bet pagalvojau, kad man visgi geriau persirengti.
- Jei reikia, užsuksim.
Goda dėkinga šyptelėjo. Atsargiai pasitaisė sijono kraštelį ir palygino delnu medžiagą paslėpdama kaistančius skruostus.
- Papasakok, ką tu dirbi? - po keletos minučių tylos, tiesmukai pasidomėjo Goda.
- Esu IT inžinierius.
Goda sutriko. Atsisukęs į ją Aivaras nusijuokė, nes tokios jos reakcijos ir tikėjosi.
- Nepanašus į stereotipinį IT’šniką ar nežinai, ką tie žodžiai reiškia?
- Nepanašus, - Goda nejaukiai pasimuistė kėdėje.
- Buvusios vadovės nuopelnas. Stilių paturbino.
- Spėju pokalbis apie madą vyko lovoje… - Goda sarkastiškai šyptelėjo.
- Visi mūsų pokalbiai ten prasidėdavo ir baigdavos. Turbūt ir šitas, - šmaikštavo Aivaras.
Ūmai Goda pajuto tvinkčiojimą papilvėje ir krūtinę užspaudė netikėtai sukilęs pavydas. Prieš akis išniro nuogos, raumeningos nugaros vaizdinys, kuriame moteriškos rankos mėgavosi liesdamos Aivaro kūną. Tokie paveikslai tapo dar viena naujovė jos gyvenime. Trejus metus vengusi vyriško dėmesio, dabar fantazija pernelyg audrinosi. Greit peršokdavo į iliuzijas ir tirštai nuraudonindavo skruostus.
Pastebėjęs sutrikusią ir išsiblaškiusią Godą, Aivaras, matyt pamanė, kad reikia pasiteisinti ir tęsė:
- Su ja turėjau santykius, nekopiau karjeros laiptais per lovas, jei kartais taip pagalvojai.
- Taip, taip…
- Grynas atsitiktinumas, kad mums susitikinėjant jos vienas aitišnikas išėjo iš darbo, o aš buvau per daug geras, kad asmeniniai santykiai sutrukdytų mane priimti.
- Bet koks gi tu kuklus žmogus, Aivarai, - Goda akivaizdžiausiai traukė jį per dantį.
- Ačiū, Goda, tu mane lepini komplimentais, - jis mirktelėjo atsakydamas.
- Pasakok, kol nesprogai.
- Tai, kad nebėra ką. Viskas buvo greitai baigta.
- Baigta turi omeny išsiskyrėt? - Goda kilstelėjo antakį susidomėjusi.
Aivaras nežymiai linktelėjo.
- O dirbat vis dar kartu?
- Oi, ne. Ją atleido, o mane paskyrė į jos vietą.
- Bet kaip tau pasisekė… - Goda palingavo galvą, - sveikinu, - sarkazmas tiesiog smigo į Aivarą.
Jis užvertęs galvą nusijuokė.
- Mėgsti kandžiotis, panele Salaite? Spėju ir pati esi perlipus keletą galvų siekdama savo.
Goda staigiai suspaudė lūpas pradangindama šypseną užmarštin.
- Supratau - ne tavo metodas. Šaunuolė. Aš ir nežaidžiau nešvarių žaidimų, kad gaučiau tą vietą. Tiesiog ta moteris pasidarė tokia savininkiška ir pavydi, kad tai trukdė dirbti visiems.
Goda nusuko akis į langą.
- Bet jei ne tas paaukštinimas, būčiau metęs tą darbą. Sėdėti Amsterdame buvo atsibodę, o su paaukštinimu gavau laisvą grafiką, dažnas ilgalaikes komandiruotes, daugiau laisvės…
- Tai tu Vilniuj tik trumpam? - staigiai atsisukusi paklausė Goda.
Aivaras patenkintas išsišiepė.
- Nežinau. Priklausys nuo kai kurių dalykų, - stebeilijosi į ją vis dar plačiai šypsodamasi.
- Nori, kad paklausčiau kokių dalykų?
- Pabandyk.
- Gerai. Kokių dalykų?
- Asmeninių.
- Vėl klaust? - Godą ėmė linksminti toks žaidimas.
- Aha.
- Kokių asmeninių? - pavartė akis domėdamasi.
- Nesakysiu, nes čia perdaug asmeniška.
Ji vos suvaldė juoką.
- Man ir neįdomu, gali nepasakot. Tik žinok algos Lietuvoj ne tokios kaip Amsterdame ar kur kitur Europoj. Pasvarstyk šitą faktą.
- Darbo nemesiu, aš ne durnas. Mano darbo vieta ten, kur kompiuteris. Aišku laiko juostų skirtumas kartais bus, bet man para yra ištisa diena, todėl tikrai ne bėda.
- Oho, svajonių darbas. Ką reikia daryt, kad galėtum gyvent be dienotvarkės?
Aivaras šiek tiek surimtėjo:
- Reikia tik išmanyt kompiuterius. Dar saugumo sistemas.
- O dabar rimtai klausiu, ką konkrečiai tu darai?
- Įvertinu kliento duomenų pažeidžiamumą, sukuriu būtent jam pritaikytas apsaugos programas. Aišku mes jas nuolat stiprinam, stebim…
Ar tu kalbi apie koorporacinį šnipinėjimą? - ūmai šmėstelėjo mintis apie Pagoniją.
- Duok pavyzdį.
- Na pavyzdžiui: tu esi turtingo banko direktorė, kuri atsako už visų klientų duomenų ir pinigų saugumą, - vaikinas įsijautęs gestikuliavo dešine ranka.
- Taaip…
- Kad naktimis nesapnuotum košmarų, jog ryte atėjusi į darbą sužinai, kad visų klientų sąskaitos tuščios ir dar jų vardais kituose bankuose paimtos didžiulės paskolos, tu pasisamdai mane. Aš ieškau, ar prateka, ir jei taip, tai kur prateka informacija.
- Pavojinga vienai įmonei su tiek gabių IT suteikti svarbios ir brangios informacijos. Kažkas gali pasinaudoti pasipelnymui.
- Tam yra įvairios konfidencialumo sutartys, kurios atmuša norą negarbingai pelnytis.
- O ar jūsų įmonė siūlo tokią paslaugą, kaip švaistomų pinigų suradimas ar…
- Ne mūsų sritis, bet mano kambario draugas mėgsta tokius darbelius. O ką? - jis vertinamai nužvelgė Godą.
- Tiesiog pasmalsavau, - ji stengėsi atrodyti perdaug nesusidomėjus ir nusuko žvilgsnį į langą.
- Gal nutolstam nuo darbų ?
Goda vis dar jautė tiriantį Aivaro žvilgsnį.
- Sutinku.
- Turi vaikiną?
- Šito apie mane nesužinojai? - staigiai atsisukusi, Goda nusišypsojo.
- Logiškai išvedžiau, kad ne, bet būtų malonu, kad patvirtintum.
- Neturiu. O tu pastovios merginos? - pabrėžė žodį “pastovios”.
- Šiuo metu ne.
Jie nedrąsiai šypsojosi žvelgdami vienas į kitą.
Abu nustebo pravažiuodami Kauno miesto ženklą. Laikas pralėkė nepastebimai. Sutarę važiuoti į miesto centrą, pasuko duobėtu Savanorių prospektu link Laisvės alėjos. Goda smalsiai žvelgė pro langą ir jautė, kaip buvo pasiilgusi šio miesto, sukeliančio daug gražių prisiminimų.
Po geros valandos Goda su Aivaru patogiai įsitaisę ant suoliuko parke šalia Žalgirio arenos godžiai valgė pastarojo nupirktus sumuštinius su vištiena ir gėrė kavą.
- Esu tiesiog pritrenktas tavo sugebėjimų. Per puse valandos nusipirkti džinsus, marškinėlius, sportinius batelius… - Jau kažkelintą kartą jis garsiai stebėjosi, - neįtikėtina!
Goda patenkinta šypsojosi ir kramtė savąjį sumuštinį.
- Ne čia buvo iššūkis, o - persirenginėti siauroje tualeto kabinoje.
Abu garsiai nusijuokė.
- O tu visai nepėsčia. - Aivaras dar kartą nužvelgė Godos laibas, žydrais iki kulniuko aptemtas džinsais, kojas, gesintos rožinės spalvos marškinėlius, kurie aptempė jos liemenį ir neiškilią krūtinę, ir nevalingai apsilaižė lūpas.
Goda jautė geidulingo žvilgsnio prisilietimus ir jai patiko, kad per pirmąjį pasimatymą yra geidžiama. Stebėjosi, kokia atsipalaidavusi jautėsi, kaip nerūpestingai jie leido laiką ir šnekėjosi įvairiomis temomis. Jai buvo gera ir ramu. Didelis šuolis nuo pasimatymo pradžios.
Baigę romantiškai vakarieniauti, apsupti pavasario gamtos, sutartinai išmetė šiukšles ir patraukė akmenimis grįstu takeliu link arenos. Žengęs keletą žingsnių Aivaras priartėjo arčiau Godos, paėmė jos ranką ir tvirtai suspaudė savojoje. Pasimatymas staiga tapo daug intymesnis ir atrodė, kad tai jiems abiems kėlė neįprastai malonius pojūčius.
Naktinės Kauno gatvės buvo ištuštėjusios, neapšviestos ir niūrios. Pavienės poros, susigūžusios nuo gegužio vėsos, skubėjo į šiltus šeimyninius guolius, kartais prasilenkdamos su krepšinio sirgalių kompanijomis, vis dar apimtomis komandinio džiaugsmo, nenoriai besiskirstančiomis namo.
Goda pasijuto pavargusi, bet laiminga. Mieguistu žvilgsniu klaidžiojo po, vairuojančio automobilį, Aivaro kūną ir, susirangiusi keleivio vietoje, visam vakarui uždėjo pliusą. Gerklę maudė nuo garsaus šaukimo, o galvoje dar girdėjosi duslus būgnų mušimo triukšmas. Kojos apsunko nuo dažno stojimo - sėdimo, darant bangas, o delnai dar degė nuo plojimų. Nepaisant visko, veidą puošė plati šypsena, kurios nenuvalė net nuovargis - vakaras buvo puikus. Ir tikrai ne todėl, kad laimėjo jos mėgstama komanda, kurios nei ji, nei Aivaras neturėjo, o dėl įvairių jausmų, kuriuos jai kėlė šalia sėdintis žmogus. Godai šiaušėsi oda prisiminus jo apkabinimus, kurie prasidėdavo kaip netyčiniai rankos padėjimai poilsiui ant jos kėdės atlošo. Atsargūs prisilietimai jos kūną vertė šiurpti ir įsitempti nuo netikėtų aistros pliūpsnių, tad varžybas stebėjo išsiblaškiusi ir atsainiai.
Aivaras mėgavosi matydamas paraudusius Godos skruostus ir šypsojosi stebėdamas, kaip įsitempia, vėliau atsipalaiduoja jos raumenys, reaguodami į jo artumą. Tik retkarčiais į jų vakaro preliudiją įsiterpdavo kiti ir tai dažniausiai būdavo moterys, savo pavydžiais, grobuoniškais žvilgsniais nurenginėdamos Aivarą tiesiog arenoje, net matant jo glėbyje Godą. Ją ėmė ir juokas, ir neįprastas, pačios menkai suprantamas, nervas dėl tokio kitų moterų akiplėšiškumo.
Dabar Aivaras vairavo susimąstęs ir Goda galėjo ramiai tyrinėti protarpiais gatvės žibintų apšviestą jo veidą: dėl metamų šešėlių vyriški bruožai atrodė šiurkštesni, akys skvarbiai stebėjo kelią.
- Nemiegi ? - išgirdo tylų ir švelnų Aivaro balsą lekiant Kaunas - Vilnius keliu.
Papurtė galvą ir, stipriau suspaudusi rankas, susikišo jas tarp kelių.
Aivaras iškart sureagavo, padidino šilumą ir pasisukęs surado savo švarką. Užklojęs juo Godą, uždėjo delną ant jos kelio.
- Vakaras buvo nieko sau ar ne? - šyptelėjo vėl trumpam atitraukęs akis nuo kelio.
Goda pakėlusi ranką ir horizontaliai laikydama delną jį pajudino. Suprask “nei blogai, nei labai gerai”.
- Gaila. Jau maniau, kad ryt kartu eisim į kiną.
Dirbtinas liūdesys jam visai netiko. Goda suspaudė jo ranką ir Aivaras nusijuokė. Nosį kuteno vyriški, nuo švarko sklindantys, kvepalai ir kūną apėmusi šiluma lengvai svaigino. Ji užsimerkė. Vos girdima muzika bei cypiantis už lango vėjas galutinai sulipdė akis ir Goda užsnūdo.
Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.