Dvi draugės, šios knygos bendraautorės – Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė. Jas suvienijo pomėgis skaityti įvairaus žanro bei laikmečių knygas, jas analizuoti ir tarpusavyje dalintis savo parašytais tekstais. Visada domėjosi apie kūrybinį rašymą, skaitė specializuotas knygas, straipsnius. Baigus kūrybinio rašymo kursus Vilniuje, netikėtai gimė idėja kartu parašyti romaną. Portale Žmonės.lt dalinamės jų knygos skyriumi.
Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.
Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.
10 skyrius
Goda jau gerą pusvalandį sukiojo degtinės ir spanguolių sulčių kokteilio stiklinę ir, negalėdama sustabdyti savo minčių srauto, delsė gerti. Galvojo apie pirmąsias savaites Pagonijoj: kaip entuziastingai visko mokėsi, uoliai dirbo... Ūmai prieš akis iškilo diena, kai paskambino tėvas su netikėta žinia, privertusia grįžti į Londoną. Doroti laiškas...
Ech, Doroti, Doroti... Pažiūrėk į kokią parodiją pavirto mano gyvenimas dabar...
Jos laiškas, reikalavo įvertinti, kas iš tikrųjų svarbu. Tą ir padarė. Pareigingai, kaip įpratusi. Jautė ir iki tolei - griežtuose rėmuose įbruktas jos gyvenimas nėra pilnavertis, bet kiekvienas mėginimas kažką keisti, blokšdavo ją dešimteriopai atgal.
Kas kitaip dabar?
Paišdykavo su Simpatija - sulaukė girtuoklio Danieliaus priekabių. Bandė truputį prisileisti koleges - jos, kaip ta kiaulė bažnyčioj užlipusi ant altoriaus, užsikorė ant galvos. Nors erzinantis merginų įsibrovimas savaitgalį galiausiai virto į malonumą, bet Godai net tuomet atrodė, kad vaidina spektaklyje. Turbūt kolegės pamanė, kad ji visai faina mergina. Bet po tiek metų būvime tik su savimi, Goda žinojo, tėra laiko klausimas, kada išlįs jos nemokėjimas išbūti santykiuose.
Skausmingai atsiduso. Ūmai mintys nuskriejo į Londoną, kuomet nesąmoningai nuvyko į Ontarijo bokštą. Užsimerkusi grįžo į tą akimirką, kai Donatas atidarė duris ir jų akys susitiko. Tiek daug jausmų tuomet išgyveno, ir tiek daug skirtingo skausmo. Sulaikė kvėpavimą prisiminus, kuo viskas baigėsi.
Kai kam tiesiog nelemta būti.
Nebejautė tokio aštraus skausmo ir gilios nevilties kaip tada, bet jausmai niekur nedingo. Buvo įsitikinusi. Juos užgožė kiti svarbūs įvykiai. Visgi žinojo, kažkada turės į juos gilintis ir su jais susitaikyti, kad galėtų gyventi toliau. Tik ne dabar. Dabar jos gyvenimas lėkė autobanu. Daug naujų žmonių, įvykių, pokyčių.
Nejaugi visa tai įvyko per dvi savaites? Neįtikėtina.
Šyptelėjo pati sau ir paragavo kokteilio. Susiraukė. Stiprokas.
Senokai ji mėgavosi tokiu gėrimu. Mieliau rinkdavosi vyną. Nugėrė dar vieną gurkšnį. Reikėjo numaldyti vis augantį nerimą, tiek dėl keistos situacijos darbe, tiek dėl chaoso asmeniniame gyvenime. Apie pastarąjį nesinorėjo nė galvoti. Šiuo metu spontaniškumas jai lyg nauja, bet smarkiai per brangi suknelė - žiūrisi gražiai, bet nepatogi.
Kur nueisiu taip gyvendama? O visgi… Gal kažką ir įdomaus atrasiu?
Vidinėje kovoje rungėsi du imtynininkai, kiekvienas bandydamas įrodyti esąs stipresnis, naudingesnis ir jai reikalingesnis.
O dėl keistenybių darbe - kita kalba. Pilkąsias ląsteles įdarbindavo dar prieš aštuonias ryte ir vadelių neatleisdavo iki užsiveriant lifto durims Pagonijos aukšte. Nors paskutines kelias dienas Danieliaus nematė, bet kasdien galvojo apie galimai vykstantį kriminalą, prie kurio nagus gali būti prikišęs ne tik jis.
Neatrodo toks protingas, kad galėtų pats kažką sugalvoti. Greičiausiai jis tik vykdytojas, o planuoja kitas žmogus… Bet kas?
Suskambo Godos telefonas ir ekrane nušvito Austėjos veidas. Vienu paspaudimu Goda nutildė skambutį ir užvertė obuoliuką. Šiuo metu nenorėjo kalbėtis. Paskutinėmis dienomis taip pat nesiveržė to daryti. Austėja tam, matyt, irgi neturėjo laiko, nes neužsukdavo į kabinetą tuščiai paplepėti ir nebestabdė koridoriuje, persimesti nereikšmingais pastebėjimais. Ir tos tylios kelios dienos, keistai paveikė pačią Godą. Už šiandieninį suskydimą norėjosi pliekti su liniuote sau per nagus, kai eidama pietauti ji vos neįlindo į Ievos ir Emilijos kabinetą, kuriame tuo metu buvo ir Austėja, kad pasiūlytų kartu papietauti. Bet susilaikė.
Pora smagių vakarų, tvarkant butą dar nereiškia, kad jos jau draugės…
Grįžusi iš savo minčių į barą, Goda pakėlė stiklinę prie lūpų, kai už savęs išgirdo pažįstamą balsą:
- Manęs lauki?
Nusišypsojo ir, lėtai atsisukusi, išvydo jau dukart sutiktą vyrą. Pasirinko šį barą neatsitiktinai. Vylėsi sutikti Simpatiją. Tie du atitrūkimai ją tiesiog pakrovė. Energija plėšėsi lauk pro odą, o ji nebuvo labai kūrybinga susigalvojant pramogas.
- Dar neradau, kur suplaka skanesnį kokteilį nei čia, - flirtavo turėdama aiškų tikslą - griauti savo taisykles.
- Mano kambaryje galima gauti dar skanesnių…
- Nejaugi? - paklausė Goda ir tramdydama šypseną prikando lūpą.
- Norėtum įsitikinti..?
- Einu į dušą. Prisijungsi? - pakvietė Simpatija po beprotiško siautulio, tingiai pasiremdamas plaštaka galvą.
- Tu eik, aš tuoj - ji pirštais perbraukė įdegusią vyro odą, vengdama užmegzti akių kontaktą.
- Nepabėk, kol grįšiu, gerai?
- Ką sakei? - apsimesdama, kad nepažįstamojo žodžiai jos nepasiekė, nenoriai atitraukė akis nuo stangraus užpakaliuko, apsinuoginusio Simpatijai kylant iš sujaukto guolio.
- Aš rimtai.
Griežtu tonu ir veidu jis išblaškė žaismingą nuotaiką.
Goda nematė reikalo ginčytis, todėl krito į lovą ant nugaros, ir užsitempė antklodę iki pat kaklo, parodydama, kad sutinka dar pabūti.
Vos vonios durys užsivėrė, Goda stryktelėjo iš lovos ir puolė paskubomis rengtis. Įlindo į tamsiai mėlyną prigludusią suknelę, nuvalė anksčiau kambario kilimui priklausiusius pūkelius ir užsitempė kelnaites.
- Taip ir maniau!
Goda net krūptelėjo nuo netikėto Simpatijos balso.
Nusikeikė supratusi, kad nesmagus momentas, kai reikės atsisveikinti, tikrai įvyks. Pirmąkart jis išėjo ne koks. Šįvakar, matyt, bus dar blogiau. Todėl akivaizdžiai vengdama to formalumo, toliau avėsi antrąjį batelį ir tik baigusi pažvelgė į Simpatiją:
- Buvo smagu, ačiū, bet pats supranti, taksi laukia, namo reikia ir visa kita…
Vyras akivaizdžiai pasimetė. Tuo naudodamasi, Goda mikliai užtraukė suknelės užtrauktuką ir čiupusi delninę skuodė durų link, kai ją sustabdė tvirta ranka, ir ji net loštelėjo atgal iš inercijos ir netikėtumo.
- Palauk, - paliepė jis.
Ji staigiai atsisuko ir klausiamai įsistebeilijo. Simpatija paleido Godos ranką ir siektelėjo ant komodos gulinčio vizitinių kortelių dėklo. Elegantišku mostu vieną išėmė ir ištiesė.
Goda su dar didesniu klaustuku akyse įsispitrijo į vyrą priešais ją.
- Paimk.
Ji vėl papurtė galvą ir išlemeno:
- Kkkam..?
- Paskambink, kai vėl norėsi išgerti.
- Tu čia gyveni?
- Kai atvažiuoju į Vilnių.
Vis dar abejodama neužtikrintai paėmė vizitinę kortelę, kuri glotniai nugulusi delne net švytėjo prabanga.
- Tokiu atveju… - pažvelgusi į aukso raidėmis dailiai išraitytą vardą, garsiai ištarė: - Remigijau… Galbūt pasinaudosiu ja, - ir, įsimetusi kortelę į delninę, vėl sukosi eiti.
- Gal pasakysi savo vardą? Maniškį jau žinai…
Pameluok. Pameluok.
- Goda, - nukirto nė neatsisukusi.
???
Remigijus, vienu žingsniu pasiekęs duris, jas užtvėrė savo kūnu ir atsisuko į bėglę.
- Pastebėjau, kad nelabai atsargiai pasielgei su mano kortele. Tikiuosi jos nepamesi?
Pasistengsiu išsaugot… Dėl tokio sekso verta turėt atsargoj…
- Galėsi duoti kitą, kai vėl susitiksim, - nusišypsojo Goda, - pastebėjau, kad turi įprotį atsidurti ten pat kur ir aš.
- Arba galiu ir aš turėt tavo numerį…- viltingai nutęsė.
- Nežinau…
Goda mintyse bandė surasti šio viliojančio pasiūlymo minusus. Staiga, impulsyviai pačiupusi savo telefoną ir jo vizitinę kortelę, surinko skaičius ir paspaudusi skambinti, pakėlė akis į vyrą. Jie kaip vanagai stebėjo vienas kitą, kol ant komodos gulintis Simpatijos telefonas ėmė vibruoti.
Žvilgsniu glostė pusnuogį vyrą, vis dar laikydama ragelį prie ausies. Remigijus pergalingai nusišypsojo telefono ekrane pamatęs nepažįstamą numerį.
- Iki greito tuomet, Goda, - pabučiavo jos lūpas ir pasitraukė leisdamas išeiti.
***
- Laaabuukas!!
- Sveikaaa!!
Godai žengiant link sukamųjų durų už nugaros pasigirdo pažįstami moteriški balsai ir ji metė per petį pavargusį žvilgsnį. Visą naktį prasivartė negalėdama užmigti, o pajuodę paakiai tą išdavė.
- Sveikos, - prikimusiai tarstelėjo Goda ir, nusiimdama akinius nuo saulės, kiek įmanoma linksmiau nusišypsojo.
- Ooo, kažkieno naktis buvo tikrai ilga. - Austėja lyg sąmokslininkė mirktelėjo akį.
- Buvo tvanku kambary, negalėjau užmigt, - Goda staiga puolė teisintis ir tik išskriejus žodžiams pro lūpas, suvokė tą daranti.
- Gerai, gerai, nereikia mums aiškintis, - nukirto Ieva žengdama priešais Godą į durų karuselę ir taip blokuodama praėjimą.
- Ieva!! - priekaištingai suspigo Emilija ir Austėja choru jai įkandin.
- Ką?!
- Nieko, - atšovė pasipiktinusi Austėja.
- Merginos, aš užbėgsiu į Coffee Inn šaltos kavos… - Goda jau suko iš įprastinio kelio link lifto.
- Tai aišku prisijungsim, nereikia nė klaust. Pagonijoj kavos aparatas visai išprotėjo: tai kavos nepila, tai pieno nepašildo. O dar tas valdžios noras taupyt… - tauškė be sustojimo Austėja, nekreipdama dėmesio į sutrikusią Godą, stebinčią keistą trijulę, pasukusią ten, kur ir ji.
- Kava - pamazgų skonio, - nukirto Ieva neatsilikdama nuo plepės kolegės.
- Taip, - tyliai sutiko ir Emilija.
Eilė Inn’e pasirodė ilgesnė nei atrodė į ją atsistojus, todėl visos sutarė prisėsti paplepėti kitą rytą ir, linksmai čiauškėdamos, patraukė link lifto. Goda panoro būti stebėtoja, todėl į pokalbį neįsitraukė. Ankstesnėse darbovietėse niekuomet nebendraudavo su kolegėmis nei prie kavos, nei už ofiso ribų, tad nė nenumanė apie ką dar, jei ne apie darbą, galima kalbėtis diena iš dienos.
- Ar viskas gerai? - prilietusi petį, motiniškai pasiteiravo Emilija naujokės ir sutrukdė mėgautis pirmu kavos gurkšniu.
Nė nespėjus Godai praverti burnos, ji ir kolegės atsigręžė į ką tik prie lifto priėjusiojo pasisveikinimą:
- Sveikos merginos! - nusišypsojo jis ir Goda galėjo prisiekti, kad netikėtai viskas aplink nušvito, o širdis praleidusi du plakimus pradėjo pašėlusiai trankytis…
Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.