Dvi draugės, šios knygos bendraautorės – Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė. Jas suvienijo pomėgis skaityti įvairaus žanro bei laikmečių knygas, jas analizuoti ir tarpusavyje dalintis savo parašytais tekstais. Visada domėjosi apie kūrybinį rašymą, skaitė specializuotas knygas, straipsnius. Baigus kūrybinio rašymo kursus Vilniuje, netikėtai gimė idėja kartu parašyti romaną. Portale Žmonės.lt dalinamės jų knygos skyriumi.
Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.
Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.
8 skyrius
Durų skambutis sučirškė dar kartą ir iškart atskriejo stiprus beldimas į duris.
- Goda!!! - ausį pasiekė Austėjos balsas.
Goda nusikeikė ir, nuėjusi prie durų, grėsmingai jas atlapojo.
- Iš kur tu?..
- O labutis, - pertraukdama nustėrusią Godą, linksmai sučiauškėjo Austėja, - jau maniau, kad tavęs nėra.
Įžūlioji kolegė praėjo pro ją kaip pro sausų pusryčių lentyną ir įniko dairytis po butą. Goda tebestovėjo prie atvirų durų ir bandė suprasti, kas čia ką tik įvyko. Rodos, Austėjai tai buvo nė motais.
- Ar tu čia gyveni? Na, taip tikriausiai gyveni, juk šis adresas įrašytas Pagonijos duomenų bazėje ir dabar čia esi. Žinai, galvojau, kad butas pačiame miesto centre bus… Na… Modernesnis.
Austėja nusiavė batus ir nė neatsiklaususi nuėjo į svetainę. Goda užtrenkė duris ir visiškai sumišusi patraukė jai iš paskos.
Sustojusi kolegė nagu pakrapštė atsilupusį tapetą ties durų stakta. Su pasidygėjimu nužvelgė pasenusį kilimą, kurį mažų mažiausiai reikėtų atiduoti cheminiam valymui, ir turbūt pasigailėjo esanti basa. Lėtai priėjo prie tamsiai rudos lakuotos dvidurės sekcijos, mininčios penkiasdešimtmetį, ir klausiamai kilstelėjo vieną antakį. Pro dulkių sluoksnį buvo galima įžiūrėti tarybinių laikų indų servizą. Šalia stovėjo senamadiškas sulankstomas stalas, kuris šiame kambaryje atstojo lentyną žurnalams, taip pat skęstantiems dulkėse. Vienintelis dalykas padaręs Austėjai įspūdį - didžiulė sieninė spinta gausiai prikrauta įvairiausių knygų.
- Ar tu tikrai čia gyveni..?
- Gyvenu, - numykė Goda pabalusia nuo dantų pastos burna, nors mieliau būtų išgrūdusi įsibrovėlę lauk. Visgi kažkas ją stabdė. Sukandusi dantis, kad pro juos neprasprūstų joks grubus žodis, nuėjo į virtuvę. Palinko virš krano, išsiskalavo burną ir padėjo dantų šepetuką ant spintelės. Iš paskos atsekė ir Austėja. Pastaroji, pastebėjusi užvirusį vandenį arbatinuke, ėmėsi varstyti virtuvines spinteles, greičiausiai ieškodama puodelių ir kavos.
- Užpilk ir man, kad jau sau daraisi, - su sarkazmu balse paprašė Goda. - Tu su reikalu ar tik pažiūrėti kaip čia gyvenu?
- Vakar taip staigiai dingai, norėjau įsitikinti ar viskas gerai.
- Ir negalėjai paskambinti, neeees..?
- Aišku galėjau, bet maloniau bendrauti akis į akį.
- Ar pas visus bendradarbius įsirauni šeštadieniais patikrinti?
- Tik pas tuos su kuriais būnu iš vakaro.
- O jeigu jie būna ne vieni arba nenori draugijos?
Austėja trumpam susimąstė ir, žaismingai patraukusi pečius, nusistebėjo:
- Kas gali nenorėt draugijos?
Goda nesuprato, Austėja juokauja ar sako tiesą, bet akivaizdžiai matė, kad nenusileis šiame žodžių mūšyje. Vis dar jautėsi silpnai, tad savanoriškai nutraukė niekur nevedantį pokalbį ir, nugara atsirėmusi į spinteles, akimis sekė virtuvėje besisukiojančią viešnią.
Netrukus butas prisipildė kavos aromato ir didelis puodelis nutūpė priešais Godą ant stalo, prie kurio prisėdo pajutusi galvos svaigimą, stebint staigiai judančią Austėją. Ji šiek tiek atlyžo, netgi dėkinga linktelėjo.
- Pieno?
- Taip, ačiū.
Austėja drąsiai atidarė šaldytuvą ir su nuostaba išpūtė akis, išvydusi jo turinį: pieną bei keletą ilgo galiojimo padažų. Lyg žiojosi kažką pakomentuoti, bet laiku susivaldė. Netikėtai tyloje sučirškė Austėjos mobilusis.
- O! Emilija! - nudžiugo pamačiusi vardą ekrane ir kaipmat atsiliepė.
Godai šiaušėsi oda ir viduje kilo galingas uraganas klausantis, kaip įsibrovėlė kviečia į jos namus dar kompanijos. Mažiausiai šiandien norėjosi su kažkuo bendrauti ir apsimetinėti, esą jai smagu. Atrodė Austėja nepaiso jokio svečio etiketo - pati atsibeldė nei paskambinus, nei kviesta, o dabar dar ir pakvietė Emiliją. Goda vakar visiškai nebuvo sužavėta pastarosios draugija bei perdėtu jos globėjiškumu, pažeidinėdavusio jos privačią erdvę.
Ar gali būti kas nors blogiau? Neužsičiaupianti Austėja plius priekabiaujanti Emilija….
- Gal derėtų atsiklausti manęs prieš rengiant susibūrimą po mano stogu? - iškošė Goda.
- Ar tu prieštarauji?
- Tiesa sakant…
Goda nesugebėjo baigti sakinio, nes Austėjos dėmesį patraukė kažkas kitame kambaryje ir ji nebesivargindama klausytis patraukė apžiūrinėti buto, kuris jai akivaizdžiai kėlė pašaipą.
- O! Geeeras!! Vonia tai atnaujinta.
Goda pavartė akis. Neketino pasakoti, kad prieš keletą metų butas buvo užlietas ir vonioje prisėmė vandens iki kelių. Sužinojęs tėvas nusamdė keletą darbininkų, kurie pakeitė plyteles ir sudėjo naują santechniką. Viso buto kontekste vonia tikrai atrodė stilingai.
Pavargusi pykti ir nebekreipdama dėmesio į Austėjos šmirinėjimą po butą, Goda pasiėmė kavos puodelį, susirangė ant plačios virtuvės palangės ir atlošė galvą. Žydras dangus hipnotizavo savo ramybe, atrodė švarus, nesimatė nė peršviečiamo debesėlio. Nuleidusi akis žemyn Goda nužvelgė vidinį kiemelį, kuriame iškart pastebėjo besišnekučiuojančias pagyvenusias moteriškes. Tuomet akis peršoko į ryškiai žalią pievutę, į augančias liepas ir kaštonus, kurie kaip tik dabar buvo pasipuošę kvapniais, baltais žiedynais. Ji bandė prisiminti kaip atrodo kiemas, kai medžiai numeta lapus, koks pilkas ir niūrus būna žiemą, tačiau jokioje atminties kertelėje šio vaizdo nerado. Staiga ėmė svarstyti, ar ištvers šioje šalyje iki šaltųjų metų laikų ir pamatys lietuvišką žiemą. Nors iš kitos pusės, kur jai daugiau dėtis? Dar nežinia, kur šiuo metu norėtų būti labiau nei čia. Šioje vietoje dabar paprasčiausia: darbas, namai, dar prielipos, kurios nors ir kėlė nemalonius jausmus, bet prablaškydavo. Simpatija… Pagalvojus apie pastarųjų naktų nuotykį, skruostai ėmė degti.
“O ką? Argi aš ne žmogus? Ką aš neturiu fizinių poreikių? Juk negulu su visais iš eilės…”
Goda šyptelėjo. Tai neprasprūdo pro akis Austėjai, jau kurį laiką, stebinčiai susimąsčiusią merginą ant palangės.
- Pralinksmėjai? Pagaliau.
- Visai ne, - sausai nukirto Goda ir vėl paniuro.
- Koks ten vakar bachūriukas priėjo prie mūsų stalo? - artėdama, netikėtai puolė iš pasalų landžioji Austėja.
- Nežinau.
- Kaip nežinai? Nubėgo gi TAU iš paskos.
- Tikrai? Nepastebėjau. Aš į tualetą nuėjau prieš išeinant, gal ir jam ten reikėjo. O tu kartais nebuvai užsiėmus su savo vaikinu?
- Baik jau, jis man ne vaikinas. Tik šiaip pažįstamas.
- Kaip šiaip pažįstamas atrodė labai jau tavimi susižavėjęs.
Patenkinta Austėja pavartė akis. Goda pasidžiaugė, pavykus nusukti pokalbį.
- Edvardas - mielas, geras vaikinas, bet tikrai ne mano skonio. Man patinka pašėlę, vietoj nenustygstantys, nes tik su tokiais gali pasivažinėt tikrais gyvenimo kalneliais.
Goda supratingai linktelėjo. Nors nesistengė pažinti šios rudaakės merginos, bet, akivaizdu, kad ji skuba gyventi. Plika akimi matėsi - Austėja turi daug gerbėjų, kuriais nepiktybiškai naudojasi. Tokio tipo žmonės nieko nežada, nemeluoja, dažniausiai drebia tiesiai šviesiai, kad iš jų kažko tikėtis neverta, tačiau taip sukelia dar didesnį norą prie jų šlietis. Netikėtai suskambęs durų skambutis pertraukė Godos mintyse piešiamą kolegės portretą.
- Laaaabas!!! - pasigirdo pernelyg ištęstas šūksnis, Austėjai nuėjus atidaryti durų.
Ir jis buvo ne Emilijos. Godai nemaloniai sutraukė žarnas.
- Ar sakiau, kad blogiau būt negali? Pasirodo - gali. - Bumbėjo ji sau po nosimi lipdama nuo palangės ir eidama pažiūrėti, kokių galų čia prireikė nepraustaburnei Ievai. Nuėjusi į koridorių išvydo kaltai besišypsančia Emiliją, viena ranka prilaikančią gerokai nusitašiusią jauniklę.
- Galima sakyt, radau ją pakeliui, - motiniškai prabilo ji.
- Ievute!!! - užbaubė Austėja mosikuodama rankomis, - tu dar girta ar jau girta?
Ieva nelabai susigaudė, kur šiuo metu randasi, jos apkvaitusios akys bėgiojo nuo vienos merginos prie kitos. Pagaliau, kelis kartus tankiai sumirksėjusi, apsidairė ir nerišliai paklausė:
- Kur lova?
Austėja puolė ją perimti iš Emilijos rankų ir nuvedė į miegamąjį, kol Goda, vėl pastėrusi, stebėjo šią gelbėjimo operaciją. Prireikė kelių akimirkų iki atitoko:
- Jūs jau man atleiskit, bet čia ne blaivykla.
- Atsiprašom, Goda, tikrai nesinori tau kelti nepatogumų, - maldaujančiu tonu pasakė Emilija ir nusimovusi batus patraukė į virtuvę, kurioje jau spėjo suktis Austėja. Panašu, gamino kavą naujai pasirodžiusiai viešniai.
- O taip… Jauskitės kaip namie.
- Ačiū, - linksmai atšovė Austėja.
Goda norėjo rėžti, kad čia buvo ironiškas juokelis ir paklausti nejaugi jos pačios to nesupranta, bet tik išsižiojo kaip banginis besiruošdamas praryti planktoną ir užsičiaupė vėl susitvardydama. Nors viduje liejosi susierzinimo lava, galvoje ėmė ūžti naujoviškos mintys, kad dabar sėdėtų viena ir galiausiai turbūt prisigertų arba apsižliumbtų, bukai spoksodama į Doroti laišką. Aišku, vakar, kai pasiuntė velniop savo ilgamečius įsitikinimus ir norą pabūti vienai, vakaras baigėsi ne ką geriau.
Ūmai mintys grįžo prie vakar vakaro. Kažin, kaip kitos jaučiasi, kai netikėtai išdygsta vienos nakties nuotykis? Juk Goda tvirtai tikėjo, kad toks nuotykis ir baigiasi tą pirmą - paskutinę naktį. O dabar… Buvo ir antras kartas. Vadinasi, jis šmirinėja Vilniuje po populiarias vieteles ir netyčia jų keliai vėl gali susitikti. Šią akimirką Goda nesuprato - gerai ar blogai tai būtų.
Buvo tikra tik tuo, kad tas girtas priekabiautojas ją išgąsdino. Vos pasibeldus mintims apie saugumą, prieš akis išdygo Donatas. Jis visuomet saugodavo Godą. Nieku gyvu nebūtų leidęs jai vienai stovėti gatvėje ir laukti taksi. Kamuolinis žaibas besirutuliojantis viduje grąžino ją į čia ir dabar. Sėdėdama lėktuve ji pasižadėjo, kad daugiau neprisileis jokių minčių apie Donatą. Ir voila, sutiko Simpatiją. Taigi, pats laikas pradėti kurti gyvenimą, išmetus jį iš galvos ir kiekvieno sutikto vyro nebelyginti su Donatu. Galbūt Doroti teisi ir jau atėjo laikas įsileisti daugiau žmonių į savo kasdienybę?
Netruko praeiti kelios valandos Austėjai ir Emilijai neįkyriai apkalbant kolegas, nušviečiant Godą apie pagrindines intrigas darbovietėje bei pasipasakojant apie vasaros atostogų planus, kol susizgribusi Emilija išporino, kad vėluoja grįžti į šeimą. Staigiai pakilusi nuo kėdės virtuvėje, paskubomis atsisveikino ir išmovė lauk.
- Gal išeikime kur pavalgyt? - pasiūlė Austėja, - aš išbadėjus.
- Geriau užsisakykim į namus?
- Tinka ir taip. Ko norėtum: picos, sušių, kiniško maisto ar dar ko?
- Kinų maistas būtų perfect, tik aš dar nežinau, kas jį veža į namus.
- Nepergyvenk, tuoj…
Austėja čiupo savo telefoną ir suradusi elektroninį meniu parodė Godai.
- Užsakyk man vištienos saldžiarūgščiame padaže su ryžiais.
- Oooo maaaan sriubooos, - išlindo pavargęs, gergždžiantis balsas iš miegamojo, - kuo aštresnės. Dėkinga.
Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.