Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (II)

Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-09-16 21:59
Dvi draugės, šios knygos bendraautorės – Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė. Jas suvienijo pomėgis skaityti įvairaus žanro bei laikmečių knygas, jas analizuoti ir tarpusavyje dalintis savo parašytais tekstais. Visada domėjosi apie kūrybinį rašymą, skaitė specializuotas knygas, straipsnius. Baigus kūrybinio rašymo kursus Vilniuje, netikėtai gimė idėja kartu parašyti romaną. Portale Žmonės.lt dalinamės jų knygos skyriumi.

Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.

Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.

1 skyrius

Vilnius

Goda sparčiai žingsniavo pavasarį išlydinčiomis Vilniaus gatvėmis, vis toldama nuo savo buto Jakšto gatvėje. Su kiekvienu žingsniu jautė kylant jaudulį, nors diena buvo dar tik prasidėjusi. Staiga stabtelėjusi prie kirpyklos vitrininio lango, ištiesė ilgą kaklą ir įdėmiai save nužvelgė: paskutiniais duomenimis, jos ūgis siekė metrą šešiasdešimt septynis, nors kūno sudėjimas jos netenkino, bet iš pašalies žmonės sakydavo ją esant liesa. Tamsiai rudi, šiek tiek pašviesintais galais plaukai siekė pečius ir nors šiandien nebuvo ištiesinti, gulėjo tvarkingai. Saikingas makiažas paryškino migdolų formos pilkai mėlynas akis, įrėmintas po tamsiais, lenktais antakiais. Tiesi nosis riestu galiuku ir šiek tiek pailgas smakras dažnai sudarydavo šalto žmogaus įspūdį. Ranka perbraukusi per mėlyno šilko, kelių nesiekiančią suknelę, Goda pasisukiojo prieš menamą veidrodį. Patenkinta savo išvaizda, vėl susitelkė į kvėpavimą stengdamasi nurimti prieš pasiekiant Konstitucijos prospekte įsikūrusią Pagoniją, kurioje šiandien pradeda dirbti marketingo vadybininke.

Sugniaužė rankas į kumščius. Nagams įsirėžus į delnus, skausmas atitraukė panikuojančią sąmonę nuo nereikalingų minčių. Kūnu nuvilnijo atsipalaidavimo banga.

Akyse sušmėžavo kruopščiai sudėliotas darbų planas, be kurio Goda nebeįsivaizduodavo savo kasdienybės. Jai reikėjo žinoti, kur link veda kiekvienas jos žingsnis, kokie darbai laukia kitą ar dar kitą savaitę. Todėl visuomet pasiruošdavo schemą, nuo ko pradėti pažintį su naujais darbais, kaip susidėlioti informaciją ir greičiau ją įsisavinti. Ji jautėsi laiminga kontroliuodama, nenukrypdama nuo tikslo ir žinodama, gyvenanti tvarkingai, įvykdydama viską papunkčiui. Taip buvo su jos mokslais, studijomis, darbu. Tokie virto ir jos santykiai su tėvu. Tik keli nukrypimai, kurie kainavo daugiau nei kitiems, ir tik keli pabandymai spontaniškai pagyventi, pakol Goda įtikino save, kad toks išlikimo modelis jai tinkamiausias. Šveicariškas laikrodis tiksėjo ne tik ant jos kairės rankos, bet ir valdė jos egzistavimą. Tikslumas, aiškumas, planavimas - įaugo į kraują kaip tautybė ir ji nemanė, kad galėtų būti kitaip.

Įžengusi į erdvų stiklinio pastato holą, Goda trumpam stabtelėjo ir smalsiai apsidairė. Jos žvilgsnis tyrinėjo erdvę, kuri buvo sklidina šviesos. Aukštos lubos, metalinės sijos ir stiklinės sienos nenorom privertė pasijusti baugiai trapia ir pažeidžiama. Lubos buvo sulig trečiu aukštu, tad virš galvos tvyranti tuštuma gniaužė kvapą, o apačioje lyg kraujas venoje pulsavo žmonės. Jie panašėjo į pavienius statutinius darbuotojus, kurie vėliau susilieję į minią, galutinai prarasdavo tapatumą. Visi apsirengę dalykiškai, rimtus veidus prisidengę entuziazmu netrykštančiais žvilgsniais - ar čia pastatas siurbiantis iš jų spalvas, ar šalis atimanti džiaugsmą? Kažkas netyčia užkabino Godą petimi ir ji grįžo ant žemės.

Susilyginusi su skubančiaisiais, Goda pasiekė liftą, be perstojo keliantį beveidžius. Prasiskynusi kelią arčiau durų, ji į vieną jų saujelę netrukus pakliuvo, o jau tada užsimerkė ir leidosi keliama į viršų. Trys sustojimai pakeliui ir Goda penkioliktam aukšte. Pagonijoje. Iki susitikimo su naująja vadove, kurią kartą matė susirinkime Londone, dar turėjo gerų dvidešimt minučių. Patenkinta savo punktualumu, nežymiai nusišypsojo. Bijojo pasirodyti neprofesionali vėluodama pirmą darbo dieną, ypač dirbant pas tokią vadovę kaip Rasa Lapė.

Ta moteris iš pirmo žvilgsnio pasirodė šalta kaip ledas, bet skrupulingai mandagi. Vidutinio ūgio, liekna, bet tvirtos laikysenos, skvarbių rudų akių, tobulai žemiau pečių sudėtomis stambiomis kaštoninėmis garbanomis. Solidžių vyrų apsuptyje ji atrodė lyg tikra ikona verčianti kitas moteris pasitempti ir Goda slapčia panoro į ją lygiuotis.

Įdomu kiek teisingas pirmas įspūdis? - pasvarstė ji atslūgus pirminiam susižavėjimui.

Goda lėtai žingsniavo rusva kilimine danga išklotu koridoriumi, žvalgydamasi į abipus tako išsidėsčiusius stiklinius kabinetus. Jie atrodė nepriekaištingai tvarkingi, tarsi juose nė nevirtų darbas: stalai neapkrauti popieriais, kėdėse sėdintieji ištiestomis nugaromis mechaniškai barbeno klaviatūromis, karts nuo karto kilsteldami akis į praeivius. Aplinkai gyvybės suteikė tik kelios augančios gėlės ir ant sienų pakabinti rėmeliai su įmonės nuotraukomis.

Maždaug ties biuro viduriu, Goda priėjo rudą, ilgą stalą su pakyla, prie kurio į kompiuterio ekraną spoksojo jaunas, šviesiaplaukis vaikinas.

Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė
Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė

- Sveiki! Aš atėjau pas Rasą Lapę, - nutaisiusi linksmą toną, pasisveikino pirmoji.

- Vardas? - nepakėlęs akių nuo kompiuterio ekrano nukirto kokių dvidešimties metų vaikinukas, kuriam kalbant nei vienas jo veido raumuo nesujudėjo.

- Salaitė. Goda Salaitė, - pajuokavo ji, bet vaikinas, atrodo to nė nepastebėjo.

- Sėskit. Kai ponia Rasa atsilaisvins, būsite pakviesta, - vis dar nepakeldamas akių nuo ekrano šaltai išpyškino jis.

Tai bent sutikimas… - mintyse pasibaisėjo Goda patogiai įsitaisydama ant sofos priešais.

Po penkiolikos nuobodžių minučių, kai laukimas jau buvo prailgęs ir Goda įkišusi ranką į rankinę atkakliai ieškojo telefono, netikėtai šviesiaplaukis atsistojo ir monotonišku balsu ištarė:

- Ponia Rasa pasiruošusi jus priimti, panele. Palydėsiu.

- Ačiū, - šyptelėjo Goda. Pašokusi ant kojų vos spėjo bėgti paskui vaikiną.

Sustojus prie vieno iš stiklinių kabinetų, jis nedrąsiai pabeldė į duris. Įėjo nesulaukęs leidimo, pristatė Godą ir akimirksniu pasišalino.

Palikta viena stovėti, kelias akimirkas spitrijo į sėdinčią priešais savo vadovę ir nesulaukusi jos dėmesio, ėmėsi tyrinėti kabinetą: prie didelių langų, pro kuriuos matėsi Vilniaus miesto panorama, stovėjo blizgaus metalinio pagrindo stalas su matinio stiklo paviršiumi. Vienoje jo pusėje buvo paliktas praėjimas, o kitoje - juoda spintelė su stiklinėmis durimis. Ant jos sudėtos fotografijos su neįžiūrimais žmonių veidais ypač sudomino Godą. Šiek tiek palinkusi į priekį stengėsi įžiūrėti daugiau nei siluetus.

- Taigi… Goda Salaitė. Kuo galiu jums šį rytą padėti? - aplinkos tyrinėjimą nutraukė grėsmingai ramus balsas ir naujokė staigiai išsitiesė.

- Na… šiandien mano pirmoji diena pas Jus, tai yra šioje įmonėje, - pasimetė išgirdusi klausimą Goda, - per aną pokalbį minėjote, kad tik atėjusi privalau pasirodyti Jums. Tad štai aš čia.

- Supratau, - it kirviu nukirto Rasa ir pakėlė telefono ragelį prie ausies. Surinko trumpąjį numerį ir kažkam nurodė ateiti į jos kabinetą.

Goda nejaukiai pasimuistė. Sekundei net pasidingojo, kad ji persikėlė laiku atgal į prieš pora mėnesių vykusį susitikimą Londone. Bent jau jausmai užklupo tie patys. Troškulys spaudė gerklę tąkart matant penkis rūsčius vyriškus ir vieną moterišką veidą, kuris vieną akimirką švietė draugiškumu, o kitą - arogancija. Vyrų užduodami klausimai skambėjo kaip eiliniame darbo pokalbyje, bet Rasos Lapės intonacijoje ir klausimuose buvo justi keistos gaidelės. Goda tuose keliuose pokalbiuose jautėsi nepatogiai, kartais atrodė, kad būsima vadovė tyčiojasi, o kartais, kad nori jai padėti smulkmeniškai paaiškindama apie darbus laukiančius Pagonijoje. Tuo metu Goda greitai susigaudė, kad Rasos šnekos tik gražus paveikslas piešiamas “Hoffman group” valdybai - tiems rūstiems pusamžiams vyrams sėdintiems prie to paties stalo.

Rasa įsistebeilijo į kompiuterio ekraną ir po kelių pelės spragtelėjimų lėtai pradėjo monologą, kurio Goda jautė nevalia pertraukinėti ir būtina viską įsidėmėti:

- Kaip žinai, mes importuojame produkciją iš įvairių šalių. Kiekvienas vadybininkas turi jam priskirtą šalių paketą. Tu kol kas dirbsi tik su Italija. Kol įsivažiuosi. Šiandien susipažink su šių metų biudžetu ir praėjusių metų darbais. Kol kas tiek.

… ir vadovės dėmesys išgaravo lyg dūmas, o tą pačią milisekundę į kabinetą, po trumpo beldimo, įėjo aukšta, tamsiaplaukė ir sužybsėjo rudomis akimis.

Kaip kokiam gerai surežisuotam spektakly, - mintyse nusipurtė Goda.

Šnairuodama į šalia atsistojusiąją kolegę, naujokė smalsiai vertino jos išvaizdą: rusvas dalykinis kostiumėlis gulėjo it nulietas, klasikinio stiliaus bateliai buvo bemaž dešimties centimetrų pakulne, o saikingas makiažas ir tvarkingas manikiūras, kiek spėjo pamatyti Goda - nepriekaištingi.

Rasa kritiškai nužvelgė ką tik išdygusią merginą ir šaltai išbėrė:

- Čia naujoji mano skyriaus vadybininkė, kurios laukėm. Ji laikinai perkelta iš kitos holdingui priklausančios įmonės. Prašau supažindinti su visomis reikalingomis procedūromis ir panašiai, - atsainiai pamosikavo ranka Rasa.

- Taip, žinoma, - mandagiai atsakė ir apdovanojo Rasą balta, tobulai lygia šypsena, kurios ji nė nepastebėjo.

- Eime, - kreipėsi ji į Godą ir abi dingo iš ledo karalystės.

- Austėja, - uždariusi duris atkišo ranką rudaakė.

- Goda. Malonu, - apsikeitė dalykiniais šypsniais.

- Dirbu čia įmonės administratore. Turiu padėjėją Liudą. Greičiausiai sutikai jį tik atėjusi.

Goda bandė sugaudyti visus greitakalbe tariamus žodžius ir nesileisti blaškomai intensyvių rankų mostų, bet sekėsi sunkiai. Austėja nė nepastebėjo, kad jos pilama informacija atsimuša į sieną, nes kalbėjimo tempo nelėtino.

- Eime į mano kabinetą ir ten pam param pam pam pam pam… - Godos ausų nebepasiekė žodžių reikšmės, nes žvilgsnis vėl blaškėsi naujoje erdvėje. Ji viską smalsiai apžiūrinėjo ir skanuoti buvo žymiai įdomiau nei klausytis to, ką nesuprantamai porino priešais grakščiai žingsniuojanti kolegė. Goda tyrinėjo, kokie žmonės sėdi kabinete dešinėje, kas per ginčas vyksta susitikimų salėje kairėje, kodėl virtuvėlėje taip tylu, nors ten šiuo metu stoviniuoja daugiau nei keli darbuotojai ir …

- …niekas netrukdys… - kažkur tarp daugelio nereikalingų žodžių nuskambėjo šis sakinys, kurį ji pagavo ir suprato. Goda šyptelėjo pažvelgusi į prieky jos einančios administratorės tiesią nugarą.

Ir tada Austėja netikėtai sustojo.

- Klausiau ar tinka toks mano planas? - atsisukusi kapotai pakartojo klausimą kaip sunkiai prigirdinčiai.

- Hmm, - linktelėjo galvą Goda vos tramdydama šypseną ir vylėsi, kad Austėja nepaprašys pakartoti to, ką ji ką tik pasiūlė.

Įmonės administratorė įdėmiai nužvelgė naujokę ir nieko įtartino nepastebėjus, ėmė vėl berti žodžius:

- Pagonija yra viena iš Hofmano grupės holdingo valdomų kompanijų. Visos koncerno įmonės užsiima gėrimų, maisto ir kitų prekių importu ir platinimu savo šalyse, - pakiliu tonu pasakojo Austėja, - per beveik dešimtmetį tapo viena stambiausių įvairių prekių platintoja Lietuvoje…

- Įdomu… - Goda tyliai nutęsė vėl nesiklausydama, nes visa ši informacija buvo lengvai prieinama internete. Ją domino tai, ko ten nebuvo parašyta. Tačiau naivu buvo tikėtis susipažinti su užkulisiais pirmąją darbo dieną.

Galiausiai administratorė palydėjo Godą į jos darbo vietą ir palinkėjusi geros dienos pasišalino. Naujokė lengviau atsikvėpė. Nusivalė nuo veido mandagią ir nuolankią veido išraišką ir įžengė į savo kabinetą, kuris atrodė identiškai kaip ir kitų vadybininkų: šviesios sienos, tamsiai rudas kampinis rašomasis stalas su juoda, besisukiojančia kėde. Priešais stovėjo nedidukė spinta pasidėti asmeniniams daiktams, o netoli stalo pūpsojo spintelė prikrauta vienodų geltonų segtuvų, jos stalčiuose sudėtos darbui reikalingos priemonės. Ant stalo paruoštas kompiuteris, darbinis telefonas, vienišas kaktusas ir keletas plastikinių stalčiukų popieriams susidėti.

Prisėdusi ant kėdės, Goda apsisuko į už nugaros esantį langą, pro kurį matėsi šiek tiek miesto.

Ne toks vaizdas kaip pas Lapę, bet paganyti akis irgi yra kur, - pamąstė ji ir džiaugėsi, kad ne taip kaip daugumoje kitų kabinetų, stalas priešais duris ir vaikščiojantys koridoriumi nevėpsos į jos kompiuterio ekraną.

Pasiraitojusi melsvo švarkelio rankoves ir pasiėmusi didelį geltoną segtuvą, Goda pradėjo sklaidyti jame susegtas įvairias sutartis.

- Taigi… pirmiausiai… matyt, susidėsiu produktus pagal kategorijas ir skaitysiu apie juos, - sau po nosimi vos girdimai svarstė nuo ko turėtų pradėti darbus, - darbelio čia laukia…

Pasitrynusi delnu kaktą, Goda atsilošė kėdėje. Trumpai pailsinusi akis vėl prisitraukė prie stalo, pasiėmė kitą segtuvą, kuriame buvo sudėti produktų aprašymai ir jų reklaminiai planai. Permetusi akimis, užvertė segtuvą ir padėjo į šalį. Akimirką susimąsčiusi, ji vėl paėmė į rankas segtuvą ir sklaidė lapus kai ko ieškodama.

- Na gi, juk visur būna pridėta kas nors susiję su pinigais, - raukėsi Goda, - netikiu, kad lietuviška kompanija apmokėtų reklamines išlaidas iš savo kišenės, - sarkastiškai nusijuokė ji.

Atsivertusi sutartį, kaipmat susirado tiekėjo įsipareigojimus šiems metams ir net švilptelėjo, kai pamatė, kad reklamai Lietuvos rinkoje skirta kone pusė milijono eurų.

Po galais… Kiek daug…

Mintis nutraukė supypsėjęs pranešimas apie pirmąjį į pašto dėžutę įkritusį laišką ir Goda smalsiai palinkusi virš stalo, jį atsivertė.

Siuntėjas: austeja.r@pagonija.com

Gavėjas: nerodoma

Tema: Pasveikinkim NAUJOKĘ!!!!

2015 m. Gegužės mėn. 25 d. 16.30

Sveiki visi,

Kai kurie jau susipažino, kai kurie tai padarys greitu laiku su Pagonijoje nuo šiandien pradedančia dirbti, Goda Salaite.

Pasveikinkim naujokę prideramai šįvakar 19.30 val. kavinukėje apačioje. Kas žino, gal vakaras tuo ir nesibaigs.

Geros likusios darbo dienos,

Austėja

Po galais, Austėja! Gal manęs reikėjo atsiklausti, kokie planai vakarui?! - Širdo Goda.

Ji netryško noru bičiuliautis su kolegomis. Tiksliau, ji niekuomet nesibičiuliaudavo su kolegomis. Goda į darbą ateidavo ne draugų ieškoti, kolegos tą pastebėdavo ir po pirmų atmestų kvietimų išgerti kavos ar pavakaroti, daugiau nelįsdavo jai į akis. Ir dabar jos laukė krūva segtuvų su naujomis sutartimis, kurias privalėjo išnagrinėti. Skubiai. Tad apie jokius prirašymus ir kavas negalėjo būti nė kalbos.

Vienu pelės spragtelėjimu ištrynė gautą laišką ir vėl paniro ant stalo išskleistuose popieriuose.

Po dešimties minučių laiškas iš Godos laikinosios atminties buvo perkeltas į archyvą.

Likusi dienos dalis praėjo nepastebimai. Jei ne šurmulys koridoriuje, nežinia kiek dar laiko Goda būtų apsikrovusi segtuvais ir pasimetusia veido išraiška. Pasitrynė, nuo ilgo žiūrėjimo į ekraną, pavargusias akis ir užvertė nešiojamą kompiuterį.

Aštuonios valandos vakaro, o tik dabar pradeda tuštėti…

Apsunkusia galva, bet lengva širdimi nusileidusi liftu į pirmą aukštą, ji įsiliejo į negausią pastatą paliekančią kostiumuočių masę šiek tiek labiau panašesniu į juos veidu nei ryte. Daugybės naujos informacijos pumpavimas į smegenis išvargino. Net dabar prieš akis mirgėjo terminai, sąlygos ir pinigų sumos.

Mirtinai reikia taurės vyno!

Jos kūnas maldavo padėti atsipalaiduoti, o vakarai tam ir būdavo skirti. Žaibo greičiu nėrusi pro sukamąsias pastato duris ir neatsisukdama, Goda nukaukšėjo šaligatviu į dūzgiančio Vilniaus širdį, nusiplauti varginančios darbo dienos, kurių žinojo būsiant daug.

Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai