Aš ne minimalistė. Ne todėl, kad minimalizmas nepatiktų – atvirkščiai. Tik madoje per daug įdomybių, todėl nesugebu sukaupti dėmesio tik ties vienu stiliumi.
Jo nevertėtų painioti su minimaliu garderobu (ribotu daiktų kiekiu): minimalizmas – beveik architektūriško švarumo linijų ir struktūriško silueto, neleidžiantis jokios nereikalingos raukšlės, nė menkiausios disharmonijos, mados stilius. Minimalizme gali būti daug daiktų, sudėtingų konstrukcijų, tačiau bendras vaizdas kurią vientisą ir švarų siluetą. Minimalizmas reikalauja tobulų audinių, proporcijų, kokybės (be jokio snobizmo – kuo mažiau detalių, tuo labiau dėmesys kreipiamas nepriekaištingam dizainui ir audiniui).
Tradiciškai minimalizmą galime skelti į dvi rūšis:
1. Skulptūriškas, sukuriantis savo siluetą, su dekonstruktyvizmo ir avangardo elementais, kaip „Comme des Garcons“, „Jil Sander“. Ne visada paisoma kūno formos – drabužis toleruojamas kaip dizaino objektas (gražu, bet ne visada funkcionalu).
2. Klasikinis ir prabangus – prabangūs audiniai (puikiausios vilnos, šilkai, linai, jų mišiniai), neutralios spalvos ir klasikinės formos. Tai vienspalviai kostiumai, vyriško stiliaus ir oversize paltai – visas įprastas garderobas, tik išgrynintas nuo raštų, detalių ir spalvų.
Visgi modernusis minimalizmas gatvės pamaivų dėka transformavosi. Į mažiau asketišką ir avangardišką, labiau – į funkcionalesnį ir minkštesnio silueto, su spalvomis ir faktūromis („Tibi“, „Victoria Beckham“ kolekcijos). Tad jei patinka spalvos, o „Gucci“ maksimalizmas toli nuo svajonių stiliaus – šis, naujasis minimalizmas – tikras išsigelbėjimas. Žinoma, neatsisakant minimalizmo senbuvių – juodos, pilkos, tamsiai mėlynos ir smėlinės. Tačiau švarios, madingos sezono spalvos kuo taikiausiai šalia tų senbuvių įsitaiso, atnešdamos šiek tiek lengvumo, pozityvumo ir modernumo į vieną niauriausių laikomų mados stilių.
