Šiuolaikinė pasakotoja Milda Varnauskaitė: „Kiekvienas iš mūsų turi įdomių istorijų, tereikia jas atrasti“

Milda Varnauskaitė / V. Abramausko nuotr.
Autorius: Eglė Užkuraitė
Publikuota: 2019-09-05 12:24
Šiuo metu Amsterdame gyvenanti Milda Varnauskaitė pasakodama apie tai, ką veikia gyvenime, neretai sulaukia klausimo: kokia tai profesija? Ji – šiuolaikinio pasakojimo profesionalė. Milda tikina, kad kiekviename iš mūsų slypi gera ir įdomi istorija, tereikia mokėti ją papasakoti.

Esate profesionali šiuolaikinė pasakotoja. Kokia tai profesija?

Profesija gal ir neįprasta, bet amatas nėra toks neįprastas. Pasakotojų turėjome ir turime. Šia veikla užsiimu nuo 2015 metų, kai pirmą kartą išvažiavau to mokytis į Amsterdamą. Nuo 2017-ųjų, kai baigiau mokslus, užsiimu tuo profesionaliai: gaunu už tai atlygį ir moku mokesčius, turiu savo įmonę Olandijoje, kuriu pasirodymus, pasakoju istorijas įvairiuose renginiuose, festivaliuose, teatruose, vedu dirbtuves, mokau privačiai, konsultuoju tuos, kurie nori geriau ir įdomiau pasakoti savo ir kitų istorijas.

Man pasakojimas jau tapo tam tikru gyvenimo būdu. Tai veikla, kuri pirmiausia išmoko tave jautrumo kitam, išmoko klausytis ir girdėti kitą. Nemokau žmonių mechaniškų taisyklių, nes pasakojime negali jų būti. Galimos tik gairės, nuorodos, kokiu keliu toliau eiti ir kiekvienam labai individualiai. Labai mėgstu pasakoti ir klausytis istorijų, dirbti su žmonėmis, parodyti jiems jų pačių istorijas, sudominti juos jų pačių gyvenimais.

Milda Varnauskaitė / M. Lemahieu nuotr.
Milda Varnauskaitė / M. Lemahieu nuotr.

Į pasakotojos profesiją mane nuvedė atsitiktinumas ir intuicija: netyčia radau internete kursus Amsterdame, nuvažiavau, pabandžiau ir nebenorėjau paleisti. Apie tai pasakoju ir savo pasirodyme „Emigravau netyčia“, kurį atliksiu „Būtent!“ festivalyje rugsėjo 6 d.

Mokiausi pas vieną geriausių šiuolaikinių pasakotojų Sahand Sahebdivani, kuris kelis kartus yra išrinktas Olandijos metų pasakotoju. Nuolatos mokausi ne tik iš jo, bet ir iš kitų pasakotojų, dirbu kultūros centre „Mezrab“ Amsterdame, kuris kiekvieną savaitę sutraukia į pasakojimo vakarus šimtus klausytojų.

Kuo jus sudomino šis pasakojimo menas?

Pasakojimo menas mane patraukė tuo, jog galėjau ne tik kūrybiškai save išreikšti per pasakojimą, tačiau ir naudoti pasakojimo metodą spręsdama socialines problemas, kurioms esu neabejinga. Pasakojimas moko įsiklausyti į kitą. Paradoksalu, tačiau gera pasakotoja gali būti tik tada, kai būni gera klausytoja. Pasirodymo metu reikia itin gerai klausytis publikos, nors ji ir nepasako nė žodžio. Pasakojimas, visų pirma, yra dialogas, kuriame lygiaverčiai partneriai – pasakotoja ir publika – kalbasi, dalinasi savo gyvenimo patirtimi, net ir tyloje.

Naudojant pasakojimo metodą galima suartinti skirtingas visuomenės grupes, leisti joms viena kitą išgirsti ir išvysti.

Esate baigusi šiuolaikinius pasakotojus ruošiančią mokyklą. Ko reikia norint tapti pasakotoju? Ar pakanka tik mėgti kalbėti ir draugų rate būti įdomiu pašnekovu?

Pasakotojos darbas susideda iš pasirengimo pasakoti ir paties pasakojimo. Yra dvi pusės: viena labai izoliuota ir individuali, o kita – vieša ir atvira. Prie didesnių projektų dirbu kartu su dramaturge ir pasirodymo mokytoja, kuri man padeda istoriją papasakoti ne tik žodžiu, bet ir kūnu. Užtrunka laiko surasti medžiagos, kurią norėtum pasakoti, o suradus reikia galvoti, kaip ją pasiruošti, kad ji taptų gyvu pasirodymu, ne tekstu. Turi padaryti šuolį nuo teksto prie gyvo pasirodymo, kas ir yra pasakojimas.

Milda Varnauskaitė / P. Kuzmickaitės nuotr.
Milda Varnauskaitė / P. Kuzmickaitės nuotr.

Pasakotojos darbas yra malonus mišinys tarp rašytojos ir aktorės. Tik nereiktų maišyti vieno su kitais. Rašytojai nereikia galvoti apie publikos reakcijas čia ir dabar, o išleidusi knygą, ji nepuola jos taisyti, sulaukusi pirmų reakcijų. Pasakotojai reikia būti gerai pasirengus tekstą, bet tuo pačiu ir reaguoti į publiką, neužsidaryti tekste.

Aktorius taip pat nėra savaime pasakotojas, svarbu matyti, ar pasakotojas įtraukia publiką į savo pasirodymą, užmezga autentišką ryšį su ja, ar lieka užsidaręs savo režisūroje ir tekste. Pasakojimo menas griauna sienas, tad geras pasakotojas labai intensyviai klauso savo publikos, keičiasi kartu su ja, reaguoja į ją. Tai nuolatinis dialogas ir labai akivaizdus, tikras, galintis transformuoti auditoriją. Būtent todėl tai traukia minias žmonių. Pasakojimas yra gyvas tikras potyris, kelionė, į kurią leidžiasi publika kartu su pasakotoja.

Norint būti pasakotoju, reikia pradėti klausyti istorijų, o tada jas imti pasakoti.

Iš kur ateina jūsų istorijos? Kas jus įkvepia?

Mane labiausiai įkvepia gyvenimas, gamta ir menas. Galiu paliudyti, kad įdomios istorijos nutinka tiems, kurie moka jas pasakoti. Išties, pradėjus pasakoti, išmokstama į gyvenimą žiūrėti kitaip, per pasakotojos akinius, todėl darosi nebesunku sukurti istoriją net ir iš nuobodžiausių kasdienybės detalių.

Mėgstu žaisti su struktūra, dėlioti iš pirmo žvilgsnio nederančius elementus, konstruoti pasakojimą taip, kad publikai tai paliktų neišdildomą įspūdį. Be to, esu gamtos žmogus, einu ten pailsėti ir įgauti įkvėpimo. Amsterdame, kur gyvenu, lankau daug meno renginių, galerijų, muziejų, juose pilna istorijų, tik spėk įsiminti. Žinoma, labai daug skaitau, bet tai yra privaloma kiekvienam pasakotojui.

Milda Varnauskaitė / A. Aleksandravičiaus nuotr.
Milda Varnauskaitė / A. Aleksandravičiaus nuotr.

Pasirodote įvairiuose renginiuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip atrodo jūsų pasiruošimas ir pasakotojo darbo diena?

Kiekviena pasakotojos diena yra skirtinga. Jei dirbu užsienyje (ne Olandijoje, kur gyvenu), tuomet viskas vyksta labai intensyviai. Tuomet arba ruošiuosi darbui, (repetuoju pasirodymą, analizuoju tekstą, dirbtuvių dalyvius ir jų gebėjimus, galvoju, kaip kiekvienam padėti individualiai), arba ilsiuosi. Stengiuosi gerai išsimiegoti ir pavalgyti, nes dirbtuvių ar pasirodymų metu turiu būti maksimaliai, sakyčiau, net 150 procentų įsitraukusi į „čia ir dabar“. Jei galiu, nueinu į pilates treniruotes, kad kūnas atlaikytų krūvį.

Jei esu namuose Amsterdame, tuomet, vėlgi, viskas priklauso nuo intensyvumo. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę turėjau labai daug repeticijų, nes dirbu ties dviem naujais pasirodymais, ruošiuosi Amsterdamo „Storytelling“ festivaliui, kuris vyks lapričio mėnesį. Taip pat kuriu naują pasirodymą „CityTelling“ festivaliui Kaune. Labai daug reikėjo kurti, perrašinėti tekstus, ieškoti naujos medžiagos, stengtis ją perteikti gyvame pasirodyme. Taip pat turėjau keletą pasirodymų, kuriuose pasakojau, vedžiau pasakojimo renginį. Fotografavausi nuotraukoms festivaliui, daviau net keletą interviu ir atrašinėjau daug administracinių laiškų. Ne visada būna taip viskas intensyvu: vasarą daug skaičiau, ruošiausi naują medžiagą dirbtuvėms, ieškojau naujų istorijų.

Pasirodymų ir kūrybinių dirbtuvių metu bendraujate tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais. Kokios yra šios dvi auditorijos?

Turiu pasakyti, kad suaugusiems reikia istorijų lygiai tiek pat, kiek ir vaikams. Pasakojimų pasirodymų metu galima išgyventi vienumą tiek su vaikais, tiek su suaugusiais, nes juk visi mes tik žmonės ir mūsų istorijos yra labai panašios.

Milda Varnauskaitė / V. Abramausko nuotr.
Milda Varnauskaitė / V. Abramausko nuotr.

Vaikai yra labai nuoširdi auditorija, geriausi mokytojai. Iš jų iškart suprasi, kur padarei kažką gerai, o kur susimovei. Labai mėgstu dirbti su vaikais, deja, dabar tenka mažiau.

Su suaugusiais susitinku dirbtuvių metu. Man labai patinka juos grąžinti prie pasakojimo ir parodyti, kokį įdomų gyvenimą jie gyvena, nes tikrai žinau – kiekvienas turi kalnus istorijų, tereikia jas ištraukti.

Dalyvausite diskusijų festivalyje „Būtent“. Kokia bus jūsų pasirodymo pagrindinė žinutė?

Mano pasakojimo pasirodymas yra apie išvykstančius ir apie tuos, kurie laukia pastarųjų grįžtant. Dalinuosi savo asmeninėmis istorijomis, jungiu jas su folkloro pasakojimais iš lietuvių ir portugalų tradicijos. Tai asmeninė istorija apie mano kelionę į Amsterdamą, tačiau tai ir labai universalus pasakojimas apie visų keliones, paliekant kažką užnugaryje laukti.

Mildą Varnauskaitę rugsėjo 6-7 dienomis bus galima sutikti ir jos pasirodymą pamatyti Birštone vyksiančiame festivalyje „Būtent!“.

Diskusijų festivalis „Būtent!“ – tai visiems atviras ir nemokamas renginys, kuriame laukiamas kiekvienas. Čia susitinka verslo, politikos, kultūros, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kiti visuomenės nariai. Festivalio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, pilietinį įsitraukimą bei toleranciją skirtingiems požiūriams.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai