Situacija – vaikas savo emocijas išreiškia pykčiu. Konsultuoja psichologė

Supykusi mergaitė / „Fotolia“ nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-10-06 11:56
Galima pastebėti, kad šio laikmečio vaikams neretai yra itin sunku atpažinti ir įvardyti savo ar kito žmogaus emocijas, suprasti, kaip jaučiasi jis pats ar kitas žmogus, bei atitinkamai į tai reaguoti.

Argi šie gebėjimai yra mažiau svarbūs nei vaiko gebėjimas perskaityti tekstą, rašyti be klaidų, mokėti sudėtį, atimtį ir t. t.?

Šie klausimai kyla pamačius, kokios gali būti skurdžios vaikų žinios apie emocijas, kokie gali būti menki jų bendravimo įgūdžiai. Galima pastebėti, jog neretai vaikai geba atpažinti ir įvardyti tik tokias žmogaus emocijas, kaip: linksmas, nelinksmas ir dar kažkoks per vidurį, „kai burna būna tiesi“.

Deja, toks žinių apie emocijas lygmuo gali būti būdingas ne vien tik patiems mažiausiems. Neretai taip pasakoja ir trečios–ketvirtos klasės moksleiviai ar dar vyresni vaikai… Tuomet susimąstai ne vien tik apie konkretų vaiką, jo psichologinę gerovę, bet taip pat ir apie emocinę būklę, vyrausiančias elgesio normas visoje mūsų ateities visuomenėje. Juk joje gyvens tie patys mūsų pačių vaikai, anūkai.

Sakysite, o ką tai turi bendro? Pamėginsiu trumpai papasakoti.

Vis dažniau pastebime, kad vaikai savo emocijas išreiškia pykčiu. Iš pradžių jis gali pasireikšti verkimu (nuo bejėgiško iki isteriško) arba kitokiu elgesiu (trepsėjimu, mamos skverno tampymu ir pan.) bandant atkreipti dėmesį. Kodėl vaikas taip elgiasi?

Kartais jis gali bandyti atkreipti mūsų dėmesį tam, kad kažką parodytų ar pasidžiaugtų, pasigirtų savo sėkme. Kartais jis gali siekti suaugusiojo dėmesio tam, kad sulauktų jo pagalbos, palaikymo, patarimo, kaip jam elgtis šiame, dar menkai pažįstamame pasaulyje, kaip tinkamai išreikšti save.

Deja, ne visuomet mes tai pastebime ir padedame, konstruktyviai pamokome, paaiškiname, parodome. Ne visuomet vaikų paklausiame: „Labas, kaip tu jautiesi šiandien?“ ir ne visuomet išklausome jų atsakymo.

Vietoje to, būna, subarame, aprėkiame, kaltiname, baudžiame. Arba tiesiog nepastebime. Nes neturime laiko, nes ir mus taip augino (o mes užaugome štai kokie puikūs), nes mes tik taip mokame bei nežinome, kaip dar galima kitaip.

TAIP PAT SKAITYKITE: Olegas Lapinas: „Slopinate savo skausmą, pyktį ar baimę? Galimos pasekmės – ligos ir nusikaltimai“

Tačiau, kai vaikas nepažįsta ir nesuvokia savo ir/ar kito emocijų, kai nemoka tinkamu būdu jų išreikšti, kai užgniaužtos emocijos tampa neviltimi ir pykčiu, kai šis pereina į agresiją, kai agresija jau vaiko išliejama į aplinką, kai jis (ji) tyčiojasi iš kitų, akivaizdžiai nepaklūsta mokytojų nurodymams ir taisyklėms mokykloje, kai spiria, meta daiktus, stumdo kitus, gnybia, kanda, muša arba, kai jis panašiais būdais žaloja save, tada mes susimąstome „kažkas su vaiku negerai, reikėtų jį „pataisyti“, galbūt reikėtų nuvesti jį pas psichologą“.

Mielieji, atveskite, nuveskite, nukreipkite, pasiūlykite, ateikite. Ateikite ir patys, pasidalykite savo įžvalgomis, o gal ir pasitarkite. Džiugu matyti mokytojus bei tėvus, kurie supranta, jog reikia pagalbos, kurie ateina.

Žinoma, psichologas vaikų „netaisys“, tačiau jis padės jums ir vaikui einant tuo nelengvu, bet taip reikalingu teigiamų pokyčių keliu, ir tai darys eidamas šalia, greta, jus palaikydamas, padėdamas rasti tinkamą kryptį.

Šį tekstą norėčiau pabaigti kažkuo panašiu į priešrinkiminius šūkius (nors, rinkimuose aš nedalyvauju). Tai galėtų skambėti panašiai taip:

  • Kiekvienai šeimai reikėtų skirti bent po pusvalandį vaikui tam, kad suspėtų užduoti klausimą: „kaip tu jautiesi šiandien“, o taip pat galėtų vaikus apkabinti ir juos išklausyti.
  • Kiekvienai ugdymo įstaigai – po psichologą. Siekis – po psichologą, priimtą dirbti ne tik „viena koja“, bet ir vadinamu „visu krūviu“ tam, kad jis (ji) galėtų skirti pakankamai laiko ir dėmesio problemų sprendimui. Tai yra, po specialistą, galintį ir spėjantį ne vien tik ekstra pagalbos poreikius tenkinti ir ekstra bėdas spręsti. Juk vaikų, jų tėvų, pedagogų psichologinis švietimas, psichologinių problemų prevencija, darbas su problema, kol dar ji nėra tokia didelė ir visiems „badanti akis“, yra ne mažiau svarbus ir reikalingas.
  • Kiekvienam iš mūsų – sąmoningumo, kantrybės ir didžiulės meilės vaikams.

Viliuosi, kad šis tekstas bent keletui skaitytojų padės atrasti kažką naujo (arba, žinomo, bet gerai pamiršto „seno“) – ką galima būtų padaryti dar prieš tai, kai vaikų emocijos (kaip pyktis ar agresija) ims lietis per kraštus, o taip atsitikus – galbūt lengviau rasti būdus tai situacijai pakeisti.

Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė (psichologas.biz)

Ji24.lt

Naujausi straipsniai