Daugėja šeimų, kuriose moterys uždirba daugiau nei jų vyrai arba apskritai dirba vien moteris – vyras tik drybso prie televizoriaus. Kodėl iki šiol stipriąja lytimi vadinta žmonijos dalis vis dažniau nebesugeba prisiimti atsakomybės – už save, už šeimą? Ar galime ką nors pakeisti?
Psichologas, šeimos edukologas Albinas Pugevičius, duodamas interviu portalui Ji24.lt sakė: „Vyras yra įpratęs uždirbti daugiau, taip jis jaučiasi esąs svarbus. Kiekvienam mūsų daug smagiau jaustis, kai aprūpini save ir savo šeimą. Net istoriškai susidėliojo taip, jog vyras nuo senų laikų jautėsi ir buvo šeimos maitintojas, o kai vaidmenys keičiasi, būna išties skaudu.
Ar girdėjote, kad nors viena moteris nusižudytų dėl to, kad neteko darbo? O štai vyrai reaguoja itin emocingai, todėl dažnai spaudoje girdime skaudžių, sukrečiančių istorijų atgarsių. Gal kai kam juokingai skamba, kad vyrai patiria krizių, tačiau tai susiję su lyčių psichologinėmis ypatybėmis.
Jauną porą pinigais rėmė tėvai, tačiau moteris laukė, kada gi jos vyras pagaliau pradės uždirbti, užuot nuolat sėdėjęs prie televizoriaus, komentuodamas: „Na, ir kvailiai – aš padaryčiau geriau.“
Jauną porą pinigais rėmė tėvai, tačiau moteris laukė, kada gi jos vyras pagaliau pradės uždirbti, užuot nuolat sėdėjęs prie televizoriaus, komentuodamas: „Na, ir kvailiai – aš padaryčiau geriau.“
Be to, vyrai mažakalbiai, nemėgsta šnekėti, didelę įtaką daro ir auklėjimas, kai tiek mamos, tiek tėčiai pabrėžia, kad berniukai neverkia. Patys savo vaikus įspraudžiame į kevalą, todėl jie vėliau užsiprogramuoja būti nejausmingi, patiria sunkumų bendraudami. Praradę darbą ir pajamas, vyrai praranda ir gyvenimo prasmę, mano, kad yra niekam nereikalingi. O štai moteris mąsto kur kas plačiau, galvoja apie šeimą, vaikus, kur galėtų save realizuoti.“
Daugiau skaitykite: Šeimos pedagogas Albinas Pugevičius: „Vyrų išgyvenimo sąlyga – šeima ir laiminga moteris“
Viena istorija
Laura ir Gintaras draugavo nuo vaikystės. Baigę vidurinę mokyklą, jiedu susituokė. Netrukus susilaukė dukters. Gintaras iš aukštosios mokyklos antro kurso buvo išmestas – jaunuolis niekaip negalėjo išlaikyti vieno egzamino. Dirbti Lietuvoje už grašius jam nelabai norėjosi, todėl išvyko laimės ieškoti į Airiją. Deja, ir ten Gintarui klojosi nekaip. Neilgai trukus grįžo – pas žmoną, vaiką. Bandė įsidarbinti Lietuvoje, bet... Tai viršininkas kvailys, tai atlyginimas per mažas, tai bendradarbiai beraščiai – nė vienos knygos neskaitę, tai pats darbas bukinantis.
Tuo metu Laura, namuose augindama dukrytę, siuvo seges, iš vilnos vėlė paveikslėlius parduoti – vis suko galvą, kaip prasimanyti pinigų. Taip, jauną porą pinigais rėmė tėvai, tačiau moteris laukė, kada gi jos vyras pagaliau pradės uždirbti, užuot nuolat sėdėjęs prie televizoriaus, komentuodamas: „Na, ir kvailiai – aš padaryčiau geriau.“
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės amazonės: kodėl joms nebereikia vyrų?
Po kelių mėnesių jaunos moters kantrybė baigėsi – ji susikrovė daiktus ir su vaiku išėjo gyventi pas mamą. Gintaras ėmė kaltinti ir ją, ir net savo motiną: „Žmona, užuot mane palaikiusi, pabėgo. O juk tenorėjau rasti įdomų, geriau mokamą darbą. Nemaniau, kad ji tokia egoistė, kad pinigai jai svarbesni už mane. Ir kas galėjo pagalvoti, kad mūsų šeima iširs dėl kažkokių sumautų pinigų...
Keisčiausia, kad mano motina taip pat manęs nepalaiko, uja, o juk visuomet mylėjo, ir ne bet kaip – besąlygiškai, sakydavo: „Mano gyvenimas – tai tu.“ Tiesa, ji buvo prieš santuoką, mano būsimoji žmona jai nepatiko, kalbėjo, kad esu vertas geresnės. Tačiau šiuo atveju motina Lauros pusėje, mane vadina neatsakingu vyru. Sako, kad ją nuvyliau. Ji maniusi, kad jei dėl manęs aukojo savo gyvenimą, laikui atėjus, aš tą patį darysiu dėl savo šeimos. Labai noriu, kad žmona su dukrele grįžtų, juk aš jas taip myliu, žinau, ir jos mane myli...“
Patirtis visam gyvenimui
Kiekvienas savaip suvokiame meilę. Tai, ką patiriame savo tėvų šeimoje, suformuoja mūsų požiūrį į gyvenimą ir santykius. Gintaras iš tiesų mylimas geba jaustis tik tuomet, kai turi galimybę išlikti vaiku. Tad iš savo žmonos jis tikėjosi besąlygiškai mylinčios... motinos. Tokios, kokia visą laiką buvo jo mama. Jam taip manyti, deja, yra visiškai natūralu. Taip, jis elgiasi neatsakingai. Tačiau iš kur toks neatsakingumas radosi? Jį išugdė ne kas kitas, kaip tėvai. Savo pavyzdžiu, veiksmais, auklėjimu.
Beveik visas savo savybes gauname iš šeimos, kurioje augame. O Laura? Juk ji Gintarą pati pasirinko. Vadinasi, bent tuo metu vaikinas ją tenkino. Greičiausiai labiau mokėjo būti motina nei suaugusia išmintinga moterimi, kuriai reikėtų suaugusio atsakingo partnerio. Ir tai ji paveldėjo iš savo šeimos...
Taip pat skaitykite: Santykių ekspertai Mažuoliai pataria. Kaip išsakyti vyrui savo norus ir poreikius?
Geri santykiai šeimoje – abiejų darbas
Šiuolaikinėje visuomenėje vyrų, nebesugebančių prisiimti atsakomybės už savo šeimą, vis daugėja.
Gintaras, rūpindamasis savimi, ieškodamas neva jo orumo nežeminančio darbo, buvo aklas ir kurčias savo šeimos poreikiams. O Laura? Ji nesugebėjo savo išgyvenimų tinkamai parodyti, pasakyti. Tyliai pyko, daug dirbo, laukė, o nesulaukusi išėjo. Konfliktas nebuvo sprendžiamas, nuo jo buvo paprasčiausiai pabėgta, buvo pamiršta, kad namų be dūmų nebūna.
Jei vyras mėmė, ar taip nėra todėl, kad jo moteris – raumeningas darbinis žirgas lakuotais nagais, susigriebiantis visas šeimos narių atsakomybes?..
Gerus santykius šeimoje garantuoja ne palankiai danguje išsidėsčiusios žvaigždės. Geri santykiai šeimoje – tai darbas. Pora turi išmokti tartis, kalbėtis, ieškoti žodžių, būdų, galimybių. Mokytis klausytis, išgirsti, suprasti, kalbėti kito žmogaus kalba. Jei šis procesas rūpi abiem, jei į jį įsitraukia du, santykiai susiklosto, prisipildo meilės, pagarbos.
Deja, mūsų kultūroje tokio elgesio dažniausiai nemoko nei tėvai, nei mokytojai (arba mes jų laiku nemokame išgirsti). Tenka jau sukūrusiems šeimą savarankiškai prisiimti atsakomybę už tai, kas mūsų gyvenime vyksta ir savo laimę kurti patiems.
Vyrai moteriškėja, moterys vyriškėja
Dažnai gali išgirsti: jau tie vyrai... tapo tikromis bobomis. O kaip kitaip – gamtoje turi būti pusiausvyra. Jei mes, moterys, trokšdamos prilygti vyrams visuomeniniame gyvenime, suvyriškėjome, vyrams teko sumoteriškėti... Tai nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra.
Beje, moterys dažnai pačios susipainioja savo noruose: svajoja apie vyrą, kuris būtų sykiu ir tvirtas (vyriškas, už kurio – kaip už mūro, daug uždirbantis, valdingas ir t. t.), ir minkštas (supratingas, švelnus, mokantis kalbėtis, vaikštantis į spektaklius, dovanojantis gėlęs ir pan.). Tačiau vyrų, kurie sykiu ir tokie, ir tokie, nelabai būna...
Tik šalia moteriškos moters vyras gali būti vyriškas. Jeigu moteris, be to, kad kuria namuose jaukumą, augina vaikus, puoselėja šeimos bendrystę, imasi dar ir namų valdytojos bei šeimos galvos vaidmens, vyrui šių pareigų kaip ir nebereikia atlikti. O kam? Juk visiškai normalu nuo pečių nusimesti užduotis, už kurias atsakomybę prisiima kitas...
Taigi mes, moterys, turime apie ką pagalvoti. Kokios esame pačios, kokie šalia mūsų tokių gali būti mūsų vyrai? Jei vyras mėmė, ar taip nėra todėl, kad jo moteris – raumeningas darbinis žirgas lakuotais nagais, susigriebiantis visas šeimos narių atsakomybes?..
Jei moterį erzina vyro silpnumas, ji gali pamėginti situaciją keisti – šiek tiek pažabodama savo vyriškumą ir atleisdama vadžias (tapdama švelnesne, nebijančia paprašyti pagalbos, pripažindama, kad nėra tokia stipri). Tada vyrui atsiras pretekstas sustiprėti, prisiimti daugiau atsakomybių, tapti savarankiškesniam, vyriškesniam...
Aišku, gali atsitikti taip, kad vyrui šitoks jo moters pasikeitimas bus visiškai nesuprantamas, tada jis gali sprukti ieškoti kitos „bobos su kiaušiniais“. Svarbu, kad pokyčiai būtų reikalingi abiem.
Taip pat skaitykite: Santykių klaidos, kurias dažniausiai daro moterys
Tinkamai auginti sūnų nelengva
Visus tuos atsakomybės besikratančius vyrus užauginame mes – jų motinos... Telieka paraginti atsakingiau auginti sūnus. Tikra motiniška meilė nėra dusinanti, neleidžianti savarankiškėti, suaugti...
Savo vaiką iš tiesų mylintys tėvai ir apkabina, ir išklauso, ir šiltai žvelgia į akis. Bet drauge ir saikingai kontroliuoja, ir protingai skatina laikytis taisyklių (jei šito nėra, vaikas jaučiasi nesaugus). Geri tėvai nepasiduoda vaiko manipuliacijoms, moka atžaloms pasakyti „ne“, atlaikyti jų pykčio priepuolius, jei reikia, ir nubausti. Tikra motinos meilė vaikams nėra apnuodyta kaltės dėl ko nors jausmo.
Vaikas, gavęs užtektinai neiškreiptos tėvų meilės, matęs sveikus gimdytojų tarpusavio santykius, suaugęs ir sukūręs šeimą nevirkaus, kad „niekas manęs nemyli“, nelauks, kol svajonių darbas, geras atlyginimas, laimė, sveikata ir panašūs dalykai nukris iš dangaus. Jis mokės mylėti ir savo meile dalytis. Gebės prisiimti atsakomybę už savo ir jam artimų žmonių gyvenimus.
Ką daryti, jei sūnus taip ir nesuauga?
Visų pirma nustoti kaišioti minkštas pagalvėles, kai tik jis griūva, t. y. nuolat jį gelbėti, traukti iš nemalonių situacijų. Reikia leisti susidurti su nesėkmėmis, skausmu. Tegul išmoksta savo pamokas. Tik šitaip (aišku, jei panorės) galės tapti atsakingas, savarankiškas.
Gintaro mama pasielgė tinkamai – pagaliau sūnui atsuko nugarą. Praradęs šeimą, motinos palankumą, vyras buvo sukrėstas, bet turėjo skubiai ieškoti išeities. Pamynęs išdidumą, laikinai įsidarbino pagalbiniu darbininku – kol ras geresnį darbą... Kaip šios jaunos šeimos santykiai klostysis toliau, niekas negali žinoti.
Vis dėlto Laura ir Gintaras mėgina likti drauge. Jie mokosi būti atviri vienas kitam, nemanipuliuoti, mėgina spręsti ginčus nekaltindami, neįžeidinėdami, įsiklausydami, ką sako kitas, ieško to, kas juodu galėtų dar labiau suartinti, šnekasi apie lūkesčius, apie tai, kas netenkina... Žodžiu, visko, ką moka suaugę, išmintingi, atsakingi žmonės, laimingi vienas su kitu.
Kas kenkia santykiams
Psichologai išskiria keletą partnerės savybių, kurios kenkia darniems poros santykiams. Kokios jos?
Greitas įsižeidimas. Tai visų moterų silpnybė ir ginklas. Įsižeisti dėl menkniekio – šventas reikalas. Arba įsižeisti be priežasties. Svarbiausia – įsižeisti, o jau tada tegul jis keliaklupsčiauja. Bet kodėl jis turėtų tai daryti?
Pagalvokite, kas būtų, jeigu vyrai įsižeistų ant mūsų dėl visko pasaulyje: nuo esminių dalykų apie automobilius ir futbolą neišmanymo iki užmaršumo ir blogos nuotaikos?
Žiniuonės sindromas. Savo išmanymo demonstravimas apkartina gyvenimą. Įsivaizduokite, jeigu kaskart, kai jums kas nors nepavyksta, vyras rėžtų: „Taip ir žinojau, kad taip bus!“ ar pan.
Nenuolaidumas. Darbe galite būti tikra geležinė ledi, bet namuose esate žmona ir kai kuriais atvejais privalote atsižvelgti į vyro nuomonę, net jeigu ji nepriimtina. Galų gale kas jums svarbiau – vyras ar užsispyrimas?
Nepasitikėjimas. Šis bruožas atsiskleidžia įvairia forma – nuo pavydo iki nepasitikėjimo šeimos ūkio tvarkymo ar vaikų auklėjimo klausimais. Tai vyrą tikrai žemina, ypač kai jūsų abejonės nepasitvirtina.
Nedėkingumas. Dauguma konfliktų pradeda megztis dėl nedėkingumo. Tik paprastai ši priežastis neįvardijama kaip pagrindinė, nes besirutuliodami įvykiai iškelia į paviršių kitus dalykus. Galima sakyti, kad nedėkingumas yra kone kiekvieno konflikto užslėpta priežastis. Bėda ta, jog laikui bėgant priprantame, kad partneris atlieka vienokias ar kitokias funkcijas ir priimame tai kaip jo prievolę.
Naujovių stoka. Deja, anksčiau ar vėliau tai patiria visos poros. Bendras gyvenimas ilgainiui taip įsuka į buitį, kad patys to nepastebėdami paskęstame joje. Gyvenimą reikia nuolat paįvairinti. Priešingu atveju jis nebeteks skonio ir spalvų – santuoka praras prasmę.
Taip pat skaitykite: Darniam gyvenimui: 10 dalykų, kuriuos vyrai ir moterys turėtų žinoti vieni apie kitus