Taip taip, svarbu ne formalumas, o jausmai, vedybos nieko nekeičia, gerai ir taip – kur mes tai girdėjome? Ir net jei giminėms bei artimiesiems pačios deklaruojame, kad ištekėti visai nenorime, džiaugsmingai „Facebooke“ paskelbtos draugės sužadėtuvės ilgam sugadina nuotaiką...
Pridėkime dar faktą, kad viena po kitos vestuves planuoja, teka ir gimdo pažįstamos, kad mama nuolat svaido užuominas apie tiksintį biologinį laikrodį ir primena, jog „aš tavo metų jau du vaikus turėjau“, kad bendradarbiai zyzia, jog seniai iš kontoros jauniklių kas nors tuokėsi...
Gerai, kad dabar taip gyvena dauguma jaunų porų, nes norisi kuo greičiau atsiskirti nuo tėvų, sriūbtelėti suaugusiųjų gyvenimo ir nuraminti hormonus, bet skirtumas tas, kad vieni sprendimus tuoktis ar skirtis priima gana greitai, kiti tempia gumą metų metus. Merginai jau ir nusibosta būti amžina „drauge“, o mylimam vyrukui beveik laisvo vyro statusas visai prie širdies. Buitis sutvarkyta, seksas – kada nori, šilta, jauku ir miela. Na, taip, aš ją myliu, juk su a gyvenu, viskas visiems aišku. O ko ji dar nori?
Taip pat skaitykite: Buvusios žmonos išpažintis: 4 didžiausios mano klaidos
Pastebėjote? Ilgai kartu gyvenančios su savo mylimaisiais moterys juos ima vadinti vyrais (ne draugais), bet jų pačių žmonomis jie nevadina. „Čia mano draugė“, „čia mano moteris“ – tik tiek. Jos tiki, kad vieną dieną tai atsitiks – ant jos rankos sužibės sužadėtuvių žiedelis, jie suplanuos linksmas vestuves ir povestuvinę kelionę į atokią salą.
Jai apie trisdešimt ir ji galvoja apie ateitį, kuri turi būti bent šiek tiek stebuklinga. Nes, po galais, tai juk jos vienintelis gyvenimas su numatoma svaiginančia karjera, protingu vyru, gražuoliais vaikais, kelionėmis ir nuotykiais. Ne tik su kišeniniu butuku, televizoriumi, ramiai po vakarienės atrajojančiu „vyru“ ir meilės romanu apie kažkieno laimingą gyvenimą.
O jis? Ar jis tikrai tą savo moterį dievina taip, kad galėtų pranešti visam pasauliui, jog jis jau baigė paieškas, nes rado nuostabią asmenybę, kuri taps jo žmona? Jei jis bijo ją prarasti (o turėtų – nes tokio lobio geidžia ne jis vienas), turėtų dėti visas pastangas, kad tik ji greičiau ištarų: „Taip!”. Čia taip manome mes, moterys.
O jie galvoja kitaip. Galbūt ji – tik labai neblogas laikinas variantas. O gal net šiek tiek geriau nei laikinas. Bet juk nėra kur skubėti, ar ne? Jis randa būtų, kaip įtikinti ją ir save, kad viskas bus... kada nors. Nes, o jeigu visai netyčia šalia atsirastų kokia a la Angelina Jolie, geriau būtų prie jos prisisukti laisvam nei žieduotam, ar ne? Nes jis juk TOOOKS vyras, prieš kurį neatsilaikys nė viena moteris visoje Visatoje.
Taip pat skaitykite: Mokslininkai įvardijo pažeidžiamiausius santuokos metus ir būdus išsaugoti meilę
Tad kyla natūralus klausimas: ar verta aukoti savo laiką, jaunystę, emocijas, jėgas vyrui, kuris vertina tave kaip pereinamąjį prizą, ir tyliai tikėtis, kad jis kada nors susikaups, suaugs ir pasipirš, teisinti jį, kad gal dabar jam sunkus metas, daug darbo, reikia kito buto... Neatrodo vaikiška?
Vyras visada būna pasiruošęs priimti visus šeimyninio gyvenimo privalumus: skanų maistą, nemokamą, visada pasiekiamą seksą, patogią buitį. Tik jau, atleiskite, be tų visų formalumų... Vestuvės? Kaip neįdomu, atgyvenę, pamirškim. Juk gerai ir taip, kad čia tas popierimas.
Meilė egzistuoja, o popieriai nesvarbu. Bet kažkodėl kitus „popierius“ – atestatus, įvairių kursų pažymėjimus, sertifikatus, vyriškis gerbia, ant sienų kabina ar seifuose saugo.
Situacija komiška: mergina pluša kaip jautis, kad grįžusi iš alinančio darbo jam paruoštų tailandietišką sriubą, krevečių ir desertą (nes vargšelis kemša tik tuos bjaurius susmuštinius), iškuoptų namus ir pasitiktų jį su milijono verta šypsena, o jis išdidžiai įžengia kaip Saudo Arabijos karalius ir maloniai leidžiasi pamaloninamas.
Reikia paskyti, jog yra moterų, kurioms vedybos ir vaikai tikrai nuoširdžiai nerūpi. Bet sutikime, kad jų nėra daug.
Beje, tokios moterys nė nesiruošia su niekuo dalintis buitimi (tiksliau vienos tempti buities vežimą). Ji gali susitikinėti su vyriškiu dėl sekso ar dėl bendravimo malonumų, bet nebus jam namų tvarkytoja, kuri laukia sužadėtuvių žiedo.
Turbūt esame matę situacijų, kai kokia nors bičiulė net užkimusi aiškina, kaip nenori ištekėti, bet kai jos diedas, su kuriuo gyventa jau beveik dešimt metų, staiga susizgrimba, kad Angelina Jolie jam nė iš tolo nebešviečia ir pagaliau ryžtasi išbelsti: „Nu...gal susirašom?“, džiaugsminga sužadėtinė visam pasauliui ima kvykti, kaip nuostabu bus tuoktis ir staiga užmiršta apie buvusį griežtą nusistatymą vedybų klausimu.
Taip pat skaitykite: Vyras išėjo. Kaip dar labiau nesusimauti gyvenimo?
Būna, kad ryžtamasi abejojantį vyriškį paskatinti: pagimdoma vaikų. Bet vyriškis vis vien vesti tingi. O kam – viskas po ranka. Meilė egzistuoja, o popieriai nesvarbu. Bet kažkodėl kitus „popierius“ – atestatus, įvairių kursų pažymėjimus, sertifikatus, vyriškis gerbia, ant sienų kabina ar seifuose saugo.
Vyras savanoriškai pirštis neskuba. Būna atvejų, kai daro tai iš desperacijos, nes jaučia iš moters nuotaikų, suirzimo ir užuominų, kad „niekur tie santykiai neveda“, „negi taip ir nugyvensim gyvenimą susimetę“. Gerai, vyras pasiperša. Bet ar tada peršamasi iš meilės, ar iš baimės likti vienam?
Vyrai jau tokie – kol aiškiai neįvardysi savo norų, vizijų, tol temps gumą iki paskutiniosios. Bet gali būti ir vėlu – vyras pasipirš, o moteris jau bus perdegusi, nebenorės tų vestuvių ir įsipareigojimų, nes jau bus suabejojusi žmogumi, su kuriuo gyvena. Todėl vyrui gali tekti išgirsti ir „ne“. Tokių santykių perspektyva tada būna labai aiški...