Tikriausiai visi kartais jaučiamės taip, lyg mūsų viduje gyventų dvi skirtingos asmenybės. „Pirmyn!“ – šaukia viena. „Palauk, stok, kur skubi!“ – rėkia kita. Pasak psichologų, ši būsena – tai nuolat vykstanti širdies ir proto dvikova.
Širdis dažniausiai elgiasi lyg hormonų audrų blaškoma paauglė. Vis nerimsta, atsikalbinėja, nori kur nors spontaniškai lėkti, siūlo stačia galva nerti į beprotiškų jausmų tėkmę. Ji maištauja, sieloje kelia streiką, verčia visąlaik skubėti, patirti nauja.
Taip pat skaitykite: Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis: „Stiprieji mano, kad viską gali išspręsti patys. Tai netiesa“
„Lėk, nes nespėsi į savo gyvenimo traukinį ir jis nudardės palikęs tave šalikelėje“, – nerimastingu plakimu kursto mus širdis nenuorama. Bet netikėtai įsikiša jo didenybė Protas. Jis lyg rankinis stabdys, lyg inkaras nuolat tramdo ir stabdo įsišėlusią širdį it adatomis badydama ją abejonėmis „O gal nelėk?“, „Gal nereikia, neverta?“
Tada it kibiru šalto vandens perlieti akimirką sustojame ir sudvejojame: „O kas, jei tikrai neverta?“ Baisiausia tai, kad sunku susigaudyti, kuris iš jų teisus: spontaniškoji širdis ar atsargusis protas.
Kaip pasiekti harmoniją? Bene paprasčiausias būdas – modeliuoti įvairiausias situacijas ir ieškoti geriausio sprendimo.
Esate pasirengusi tapti harmoninga asmenybe? Šaunu! Kaip suflerį norime jums pasiūlyti vieną tipišką situaciją. Išsiaiškinkime, kaip ją reikėtų vertinti. Na, o toliau galėsite treniruotis savarankiškai. Juolab kad kasdien susiduriame su aibe situacijų, kai reikia nuspręsti, kam užleisti pirmenybę – protui ar širdžiai. Galite būti tikri: kuo dažniau analizuosite savo elgesį, tuo geresnių rezultatų pasieksite.
Pasakyti ar ne?
Dilema. Netyčia nugirdote, kaip direktorius skundžiasi esąs nepatenkintas jūsų kolega. Sutrikę svarstote, ką daryti: tylėti ar vis dėlto perspėti.
Proto balsas. „Nesikišk, kur nereikia. Kur du nesutaria, trečias lieka kalčiausias. Tegu patys aiškinasi.“
Širdies balsas. „Kolega gali netekti darbo. Nebūk kiaulė, įspėk ją!“
Proto ir širdies svarstyklės. Širdies balsas vis dėlto teisus – įspėti reikia. Kita vertus, proto balsas irgi nemeluoja: norėdami kolegai gera, galite užsitraukti viršininko nemalonę. Kaip saugiai išsisukti iš šios dviprasmiškos situacijos?
Taip pat skaitykite: 10 ritualų pozityviam gyvenimui
Elkitės diskretiškai: užuot tiesiai šviesiai kolegai tėkšę „Žinok, ant tavęs šefas griežia dantį“, galite neutraliai pasakyti „Sakė, kitą mėnesį tikrins telefonų sąskaitas dėl privačių skambučių. Viršininkas dėl to labai nepatenkintas“ arba perspėti „Girdėjau, šefas seka tuos, kurie dažnai iš darbo išeina anksčiau. Jau gavau pastabą, kad penktadienį buvau išlėkusi pasidaryti manikiūro“. Kolega turėtų susigriebti. Jei ne, tai jo/jos, o ne jūsų problema. Padarėte, ką galėjote.
