Vienas populiariausių Lietuvos vaizdo tinklaraštininkų Antanas Jakimavičius (AntanasJ) pirmą kartą ryžosi atvirai papasakoti apie patirtį mokykloje: kaip jam sekėsi kovoti su kritika ir kodėl nusprendė nerti į avantiūrą vos pabaigęs mokyklą.
„Youtube“ platformoje turi net 100 tūkstančių prenumeratorių – išties įspūdingas skaičius. Kaip manai, kodėl tiek daug žmonių žiūri Tavo vaizdo įrašus? Kuo jie išsiskiria?
Šis skaičius buvo mano svajonė nuo penkiolikos metų, kuomet susikūriau pirmąjį savo kanalą. Iš pradžių vaizdo įrašus pradėjau kurti anglų kalba, nors tuo metu tikrai nemokėjau idealiai kalbėti angliškai (juokiasi). Tie vaizdo įrašai buvo niekam neįdomūs ir niekas jų nežiūrėjo, bet aš jais dalinausi ne dėl kitų, o dėl savęs, nes norėjau savarankiškai išmokti kalbėti prieš kamerą. Po metų kūrybos supratau, kad reikia susikurti lietuvišką kanalą. O žiūrovus patraukiu turbūt dėl savo paprastumo – visada stengiuosi būti su šypsena ir, žinoma, bendrauju su savo žiūrovais ne tik socialinėje erdvėje, bet ir realybėje.
Kaip supratai, kad Tau patinka filmuoti ir pačiam būti prieš kamerą?
Man labai patinka analizuoti save ir jei suprantu, kad kažko bijau, stengiuosi tai daryti. Kai pradėjau filmuoti, supratau, kad man sunku kalbėti prieš kameras, todėl pradėjau tai daryti kuo dažniau. Esu nufilmavęs labai daug vaizdo įrašų, kurių nesu įkėlęs į „Youtube“. Taip pat labai didelę įtaką turėjo ir žmonių reakcijos į mano veiklą. Kiekvieną kartą labai malonu gauti tokias žinutes, kaip „Tu praskaidrinai mano dieną“, „Tu privertei mane nusišypsoti“. Kas gali būti geriau?
Paatvirauk, iš kur semiesi idėjų kuriamiems vaizdo įrašams?
Būna, kad pats sugalvoju, būna, kad per televizorių ar socialiniuose tinkluose kažką pamatau, kas man pačiam būna juokinga, tada pagalvoju, kaip galėčiau išplėtoti tas idėjas savaip. Žinoma, semiuosi idėjų ir iš užsienio vlogerių, nes, pavyzdžiui Amerikoje, Rusijoje jų yra labai daug, na, o Lietuvos vlogerių sąrašas, deja, bet labai trumpas.
Socialiniai tinklai, tai vieta, kur žmonės ne tik komplimentais, bet ir neigiamais komentarais žarstosi. Kaip į juos reaguoji?
Pradžioje buvo labai sunku, bet su laiku stengiuosi nekreipti dėmesio. Žinoma, ne visada pavyksta ir tie žmonės, kurie sako, kad nereaguoja į neigiamus komentarus – meluoja, nes skaityti apie save blogus dalykus ir nereaguoti yra neįmanoma. Niekada jiems neatsakinėju, nes turiu kitų, daug svarbesnių veiklų.
Kai pradėjau savo veiklą socialinėje erdvėje, labai bijojau sulaukti neigiamų reakcijų iš savo bendraklasių ir niekada negalvojau, kad to galiu sulaukti iš mokytojų.
Buvo skaudžiausia, kai net mokytojai manęs nepalaikė – nesuprato ir juokėsi. Labai gerai prisimenu du įvykius. Vieną, kai mokytoja pasigavo mane koridoriuje ir pasakė, kad geriau nekelčiau vaizdo įrašų į internetą, nes darausi sau gėdą, ir antrą, kai į pamoką įėjusi mokytoja pasakė: „Nu ką, mačiau Antanas naują vaizdo įrašą įkėlė, bet tokią nesamonę padarė...“ ir tuo metu visi klasiokai pradėjo juoktis, o aš sėdėjau visas sugėdintas. Toks jų elgesys man buvo didelis postūmis judėti pirmyn ir mane labai motyvavo. Esu labai dėkingas savo tėvams, nes jie visada mane palaikė ir skatino judėti pirmyn.
Papasakok, kaip Tavo šeima priėmė tai, kad jaunimo tarpe tapai atpažįstamas gatvėje?
Kai viskas tik prasidėjo ir žmonės gatvėje prieidavo prie manęs prašydami nusifotografuoti, jiems ir man buvo labai keista. Tačiau su laiku priprato ir tai tapo normalu, o man pačiam – dar ir labai malonu. Jeigu turiu laiko visada stengiuosi pabendrauti su tais žmonėmis.
Gyvenai Graikijoje. Kodėl nusprendei palikti saulėtą kraštą ir grįžti į Lietuvą?
Kai baigiau mokyklą galvojau, ką veikti toliau, o tėvai juokaudami pasakė, kad labai sveika yra keliauti. Man tai pasirodė gera idėja, santaupų irgi turėjau ir tuo momentu, kai visi pildė stojamuosius, aš ieškojau bilietų, kur išskristi. Kadangi man labai patinka šiluma, išsirinkau Graikiją. Pasiėmiau kompiuterį, kamerą ir be atgalinio bilieto išvykau. Po kiek laiko pasiilgau draugų, Lietuvos, supratau, kad noriu savo ateitį sieti su filmavimu ir kad Lietuvoje turiu daugiau perspektyvų, todėl ir nusprendžiau grįžti.
Kaip manai, ko pats išmokai gyvendamas svetur?
Aš labai daug keliauju jau nuo ketverių metų. Man patinka keliauti, nes pamatai kitas kultūras, susipažįsti su skirtingais žmonėmis ir tavo mąstymas keičiasi. Per kiekvieną kelionę aš pasisemiu daug idėjų ir įkvėpimo.
Šiais metais įstojai į kūrybos ir pramogų industrijas Socialinių mokslų kolegijoje (SMK). Kodėl pasirinkai būtent tokią studijų kryptį?
Viskas įvyko ekspromtu! Buvo likusios dvi savaitės prieš stojimus, kuomet mano pusbrolis, kuris taip pat ten studijuoja, pasakė, kad gal jau laikas ir man kažką studijuoti. Pagalvojau ir pradėjau žiūrėti SMK programas. Kaip jau minėjau, aš mėgstu tobulinti sritis, kurios man galbūt ne taip gerai sekasi, tad išanalizavau studijų programą, pamačiau, kad yra renginių organizavimas, viešasis kalbėjimas ir net nedvejodamas pasirinkau šią specialybę.