Kinijoje pernai apsilankiusi Simona Burbaitė sau pažadėjo – daugiau į šią šalį nė kojos nekels. Bet kaip sakoma – niekada nesakyk niekada. Darbo reikalais vėl sugrįžus čia, jos nuomonė kardinaliai pasikeitė: „Dabar į Kiniją noriu grįžti dar ne kartą“, – šypsosi Simona.
Kadangi Simona Burbaitė yra „Huawei“ įmonės ambasadorė Lietuvoje, į Kiniją ji skrido apžiūrėti ten įsikūrusių biurų. Žinoma, ištaikė progų ir geriau pažinti svetimą kultūrą bei aplankyti žymiausius objektus.
Praėjusiais metais Simona Kinijoje atsidūrė ne laiku – tuo metu smogas ore buvo pasiekęs aukščiausią lygį. Be to, merginai nepasisekė ir su gyvenimo sąlygomis, jai teko susidurti su nemaloniais vietiniais ir neigiamu požiūriu į modelius.
TAIP PAT SKAITYKITE: Į modelių atranką Pekine išvykusi Simona Burbaitė pateko į neregėtą smogą
„Į Kiniją skridau antrą kartą. Kai svečiavausi lygiai prieš metus su modeliais, sakiau, kad daugiau kojos ten nekelsiu. Bet niekada nesakyk niekada – po metų sugrįžau ir esu labai dėl to laiminga, nes mano nuomonė visiškai pasikeitė“, – 15min pasakojo tinklaraštininkė Simona Burbaitė.
Tiesa, kelionė nebuvo iš lengvųjų – per savaitę į lėktuvą teko lipti 6 kartus, lankytis trijuose miestuose – Pekine, Šenzene ir Šanchajuje. „Pasijaučiau kaip stiuardesė, – juokėsi ji. – Iš tikrųjų grįžusi labai ilgai negalėjau atsigauti, nes poilsio beveik neturėjau. Bet kaip pati sakau – ilsėtis reikia namuose. O ten norėjosi kuo daugiau pamatyti.“
Simona prisipažino, kad prieš kelionę sunkiausias uždavinys buvo susikrauti lagaminą. Visuose trijuose miestuose žymiai skiriasi oro temperatūra. „Pekine buvo -7, Šendžene +19, o Šanchajuje +13. Didžiausias galvos skausmas buvo atsidarius spintą, nes nežinojau, ką dėtis, reikėjo labai gerai apgalvoti. Bet galvosūkį išsprendžiau“, – juokėsi ji.
Išvyka į Kiniją prasidėjo su nesklandumais – visą parą beveik nemiegoję, su būriu drauge keliaujančių žmonių, atvykę sužinojo, kad viešbutis dar nespėjo pasirūpinti kambariais, todėl jie negavo vietos, kur galėtų šiek tiek pailsėti ir pasidėti lagaminus – iškart pradėjo turistauti.
„Iš pradžių ėjome į uždraustąjį miestą – čia yra didžiuliai, fantastiški karalių rūmai. Architektūra ten nuostabi, pajaučiau tikrą Kinijos dvasią. Kitą dieną nuvykome prie Didžiosios kinų sienos. Tiesa, prie jauniausios dalies, kuriai 700 metų. Taigi pamačiau ją kitokią, nei visada įsivaizdavau, kokią matydavau anksčiau nuotraukose. Tiesą sakant, vienu metu nesupratau, ar mes iš tikrųjų esame prie tos garsiosios sienos. Visgi pamatyti ir prisiliesti prie istorijos man tikrai patiko“, – šypsojosi Simona.
Keliskart ji liko nustebinta vietinių elgesio: „Kai gatvėje žmogus, neturintis nei rankų, nei kojų, bando praeivius juokinti ir prašo pinigų... Tokių dalykų nesu mačiusi, man tai pasirodė drastiškas ir keistas būdas užsidirbti.“
„Atvykę į Šendženo miestą, sužinojome, kad prieš 30 metų čia gyveno tik 20 tūkst. žmonių, o šiandien – 15 milijonų! Tai pramoninis miestas, daug betono ir pastatų, tačiau kinai tai bando paslėpti įvairiausiais augalais – čia viskas labai žalia, šilta. Vakare užkilome į vieno pastato 96 aukštą, kur atsivėrė visa nuostabi miesto panorama – tai buvo tinkamiausia vieta pakelti taurę šampano už tai, koks gyvenimas yra nuostabus!“ – kalbėjo Simona.
Anot S.Burbaitės, Kinijoje visi patiekalai buvo tokie skanūs, kad grįžus tenka daugiau dirbti sporto salėje: „Bet įspūdžiai atperka viską“, – juokiasi ji.
„Maistas... Aukščiausias lygis... Viską ragavau, viską valgiau – man labai patiko jų virtuvė. Kai lankydavomės restoranuose, sėdėdavome prie besisukančių stalų, kai įvairiausi patiekalai važiuoja pro šalį ir gali pasiimti, ką nori. Ten maisto niekad nesumažėdavo, vis atsirasdavo naujų patiekalų...
Tiesa, iš pradžių nesupratome, kodėl ryžius atneša paskutinius, – juk esame pripratę su jais valgyti pagrindinį patiekalą. O pasirodo, prasčiausią maistą duoda vakarienės pabaigoje, jį atneša tik tada, jei mato, kad esi dar nepavalgęs“, – sakė ji.
Tuomet sėdus į lėktuvą, skrendantį į Šanchajų, Simonai teko kaip reikiant išsigąsti. „Kinijos oro uostuose viskas visada vėluoja, jie atsipalaidavę šiuo klausimu. Kai mes jau atsisėdome į lėktuvą, valandą tiesiog prastovėjome vietoje – stiuardesės angliškai nekalba, niekas nesupranta, kas čia vyksta... Galiausiai išsiaiškinome, kad iškilo kažkokia mechaninė problema, ir kol mes sėdim lėktuve, jis yra taisomas. Mums buvo šokas ir jei per skrydį pasitaikydavo bent menka turbulencija, galvojome, kad viskas – nukrisime“, – pasakojo S.Burbaitė.
Laimingai nusileidus, Simona sakė, kad buvo beprotiškai laiminga. „Šanchajuje plaukiojome pagrindine upe, vaikščiojome po miestą. Apskritai, ten žmonių kiekis tiesiog nesuvokiamas... Sako, kad atsistojus prie miesto metro įėjimo – per valandą pro tave praeina 6 milijonai žmonių. Vadinasi, per pusvalandį praeina visa Lietuva! Man neteko ten apsilankyti, bet kitą kartą būtinai užsuksiu.
Iš tikrųjų labai trūko laiko, todėl reikės sugrįžti dar. Po šios kelionės galiu pasakyti, kad į Kiniją noriu dar ne kartą grįžti, nes trūko laiko pamatyti dar daug dalykų čia. Nors sako, kad tie trys miestai, kuriuose buvau, nėra tikroji Kinija, bet tiek, kiek pamačiau, man vis tiek labai patiko“, – 15min pasakojo Simona Burbaitė.
