Kai dainininkė Simona Jakubėnaitė (35) sako: „Tėtis – mano mokytojas“, tai nėra vien skambi poetiška frazė – Gendrius Jakubėnas (68) buvo tas, kuris ją nuo mažens mokė profesionaliai dainuoti. „Akivaizdu, kad dainuoti išmokiau neblogai, – šypteli jis. – Bet ar išmokiau kovoti už save, didžiuotis savo pasiekimais, jaustis esant laimingą – čia jau kitas klausimas...“
Simona neslepia esanti dėkinga tėčiui, kad užaugo su teisinga muzika. „Juk kokią muziką tau vaikystėje pakiša, su tokia ir eini per gyvenimą... Aš užaugau su džiazo festivaliais, jam session, juodaodžiais...“
Kai Simona Amerikoje studijavo džiazą, tėtis per skaipą gyveno jos džiaugsmais ir rūpesčiais. „Jei būtų mano valia, būtum ir likusi Niujorke, ištekėjusi už amerikono, padariusi džiazo dainininkės karjerą, o aš važinėčiau klausytis tavo koncertų“, – nepiktai priekaištauja už tai, kad dukra atsisakė tokio kelio ir grįžo į Lietuvą.
Tačiau Simona nesigaili: Amerikoje ji patyrė daug netikrumo. „Mačiau, kad norėdamas išgyventi Niujorke privalai būti karjeristas, lipantis kitiems per galvas, žiauriai gerai galvoti apie save... O aš neturiu tų savybių... geriau jau gyvensiu paprasčiau, nei skinsiuosi kelią alkūnėmis. Matyt, tėtis to neišmokė... Bet aš jam už tai dėkinga.“
Tėtis svajoja, kad dukra kada nors sukurs šeimą ir padovanos jam dar vieną anūką. Tačiau vienatvę mėgstanti Simona atsargi: „Mielai priimčiau ir antrąją pusę, jeigu tokia atsirastų. Aš nemoku mylėti lengvai ir trumpai: jei jau klimpstu, tai visa galva. Vertinu ilgalaikius ir rimtus santykius, labai prisirišu prie mylimųjų, bet jei ilgainiui suprantu, kad tai visgi ne mano žmogus, visada pabėgu pirmoji – nes tikriausiai bijau likti įskaudinta.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“