Simona Burbaitė: „Prabilusi apie juodžiausią savo gyvenimo etapą nesigailėjau“

Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.
Autorius: Dovilė Štuikienė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2019-11-23 20:00
Po kiekvieno atviresnio žinomo žmogaus pasisakymo socialiniuose tinkluose sukrunta heiteriai: ko čia jis ar ji dejuoja, gal dėmesio trūksta? Esą kalbėti apie depresiją pasidarė pernelyg madinga. Tinklaraštininkė, knygos „Tavo geriausia draugė“ autorė Simona Burbaitė sako, kad prabilusi apie juodžiausią savo gyvenimo etapą nesigailėjo. Vien dėl to, kad iki šiol gauna žinučių: „Ačiū, man labai padėjote!“

Vien peržvelgus jūsų nuotraukas socialiniuose tinkluose gali pasirodyti, kad gyvenate pasakoje: visur ta Simona daili, su makiažu, mokanti pozuoti gražiuose interjeruose arba eksterjeruose. Šioks toks neatitikimas tarp tos nuoširdžios atsipalaidavusios merginos, sėdinčios štai prieš mane su puodeliu kavos...

Kažkodėl žmonės galvoja, kad darbas su socialiniais tinklais – vien gražių nuotraukų kėlimas į instagramą ir nesibaigiančios atostogos. Bet juk nuotrauka yra galutinis variantas, kurį mato kiti, o instagramas – tik vienas iš kanalų, kuriame save pateikiu. Aš kuriu turinį net trijose skirtingose platformose: savo tinklaraštyje, instagrame ir „YouTube“.

Pavyzdžiui, kasdien dalijuosi instastories – ir ten būnu visokia: ir be makiažo, ir susivėlusi... Nesigėdiju savo netobulumo. Visgi dėmesiui patraukti instagrame turi vos vieną sekundę – tai yra mano darbas ir jo nedarau atmestinai. Iš pirmo žvilgsnio kurti turinį socialiniuose tinkluose gali atrodyti labai paprasta, tačiau norint, kad jis būtų estetiškas, kokybiškas ir dar naudingas, reikia nemažai laiko ir pastangų.

Jaunos jūsų sekėjos turbūt turi iliuzijų, kad lengviausias ir maloniausias darbas pasaulyje – būti influencere?

Žmonėms atrodo, kad taip itin lengvai uždirbami pinigai. Tačiau faktas: išgyventi vien iš socialinių tinklų Lietuvoje gali tikrai ne kiekvienas. Dažnai mėgstu sakyti, kad pirmas patarimas, kaip uždirbti iš tinklaraščio rašymo ar socialinės medijos, – negalvoti apie pinigus. Nuoširdžiai sakau. Nes jei galvoje verda tik viena mintis – kaip uždirbti, – garantuoju, greit sudegsi. Kai važinėju po mokyklas dalydamasi patirtimi ir klausinėju moksleivių, kuo jie nori būti baigę mokyklą, merginos ir net vaikinai atsako, kad nori būti influenceriais.

Domiuosi: „Kodėl?“ Asakymų būna tokių: „Taigi nemokami renginiai, dovanos, kelionės ir lengvi pinigai.“ Klausiu jų: „O ką jūs pasiruošę už tai duoti mainais?“ Matau išpūstas akis: „Argi neužteks, kad aš graži arba gražus?“ Bet juk nemokamų pietų nebūna: turi ką nors aukoti, o norėdamas gauti – duoti. Ir aš labai tikiuosi, kad žmonės mane seka ne vien dėl gražių nuotraukų, o dėl su meile kuriamo turinio.

Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.
Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.

Ar esate dėl principų atsisakiusi gero užsakymo?

Buvo atvejis, kai man žadėjo už reklamą sumokėti tiek, kiek paprašysiu, tačiau atsisakiau pasiūlymo, nes produktas neatitiko mano vertybių. Dažnai savęs klausiu: kodėl turiu galimybę būti išgirsta daugybės žmonių? Gal ne be reikalo? Matau aiškią savo misiją ir darbo prasmę – dalydamasi patirtimi, noriu padėti kitiems žmonėms eiti savo gyvenimo keliu.

Vis pamenu prieš metus pas mus viešėjusio popiežiaus žodžius apie individualizmą – tą, kuris atskiria mus nuo kitų ir, kaip popiežius sakė, „padaro mus egocentriškus, pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove“. Gyvenimas stovint priešais veidrodį ir žiūrint vien į save nėra gražus. Jis gražus su šeima. Draugais. Be egoizmo. Kartais sunku atrasti savyje laisvės ir drąsos padėti kitiems, kurti bendrumo jausmą ir dalytis. Kartais sunku nepasiduoti pagundai susikoncentruoti tik į save. Bet mes kasdien galime pradėti nuo mažų dalykų.

Kai atvirai pasakėte, kad sirgote depresija, reikėjo drąsos smulkiai išvardyti visus požymius: kas su jumis vyko ir kaip jautėtės. Daugybė jaunų žmonių turbūt ieškotų kūno ligų...

Ir aš ieškojau. Kai tik susirgau, visai nesupratau, kas su manim vyksta, nes depresija užklupo staiga ir tarsi be jokios konkrečios priežasties. Jaučiau, kaip iš manęs dingo gyvybė, noras daryti ką nors, įdomumas, tapau abejinga viskam. Tirpo visos galūnės, degino krūtinę, svaigo galva, mušė karštis. Kartais neturėdavau jėgų net atsikelti iš lovos. Jaučiausi kaip daržovė ir negalėjau to sustabdyti.

Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.
Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.

O juk mūsų galvose tūno stereotipas: depresija čiumpa tik nelaimingus, nusivylusius, patyrusius traumas ir netektis. Jei esi jaunas, sveikas, gražus, jei tau sekasi – esi saugus.

Depresija nėra nei senų, nei jaunų, nei vargšų, nei turtingųjų liga. Iki šiol vaikštau į konsultacijas pas savo psichologę. Kad ir kaip absurdiškai skambėtų, aš be galo dėkinga tai ligai, nes ji mane privertė stabtelti ir pažvelgti į savo gyvenimą kitomis akimis. Be jos dabar nebūčiau tokia, kokia esu. Daugybė žmonių yra viešai patvirtinę: taip, man buvo depresija. Bet nė viename straipsnyje apie to žmogaus patirtį neradau priežasčių, kodėl taip nutiko, ką jis jautė, kokie buvo požymiai ir KAIP jis iš tos duobės išlipo.

Todėl nusprendžiau kalbėti atvirai. Žinau, kad rizikavau būti pasmerkta ar neteisingai suprasta, tačiau dauguma suprato, kad tai nebuvo verkšlenimas, koks gyvenimas neteisingas, ar banalus rinkodaros triukas. Nevaidinau aukos. Atvirkščiai, savo pavyzdžiu norėjau suteikti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms, kad įmanoma pasveikti, atsistoti ant kojų ir vėl pradėti gyventi net tada, kai atrodo, kad tai yra mažiausia, ko tu nori. Pasirodo, dugnas irgi gali tapti tvirtu pamatu, ant kurio statomas gyvenimas.

Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.
Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.

Būna žmonių, kurie vedami tokio entuziazmo duoda interviu penkiems leidiniams ir dvidešimčiai įvairių televizijų laidų...

Apie depresiją parašiau tik socialiniuose tinkluose ir kalbėjau vienoje televizijos laidoje. Pavyzdžiui, praėjusį pavasarį, kilus skandalui su Selu (kai jis labai nepagarbiai replikavo pašnekovei, pasidžiaugusiai savo pomėgiu – Tailando boksu, aut. past.), tą pačią dieną man skambino žurnalistai iš visų televizijų ir portalų, bet komentuoti atsisakiau, nes nemačiau prasmės. Taip galima pelnyti populiarumo, bet tai ne mano kelias.

Man buvo svarbu atkreipti visuomenės dėmesį į tokias problemas, kaip agresija, psichologinis ir fizinis smurtas šeimoje, patyčios, lyčių nelygybė, priekabiavimas. Šie dalykai minimi kas antroje straipsnio antraštėje ir pasitaiko turbūt kas trečioje šeimoje. Žinomi žmonės, nuomonės formuotojai turi jausti atsakomybę už viešai ištartus žodžius, užuot gilinę visuomenės žaizdas.

Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.
Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.

Daug skiriasi ta Simona, kuri buvo prieš keletą metų, ir dabartinė?

Aš ilgai nenorėjau savęs priimti tiesiog tokios, kokia esu. Anksčiau nebuvau iki galo sąžininga su savimi ir mane supančiais žmonėmis. Pritardavau tada, kai nenorėdavau. Tylėdavau, nors ir nepatikdavo ar netikdavo. Iš baimės. Maniau, kad tik taip būsiu sėkminga ir laiminga. Dabar turiu drąsos neatsisakydama savęs būti atvira, reikšti jausmus nebandydama manipuliuoti, pripažinti, kad suklydau. Nesakau, kad visada pavyksta šimtu procentų.

Būna situacijų, kai, atrodo, pameti save, o paskui vėl iš naujo atrandi. Noriu pasakyti, kad tas pasimatymas su savimi ne visada būna patogus ar labai malonus. Kartais labai skausmingas, kankinantis, bet galų gale pasimatymas vis tiek įvyks. Nori to ar ne. Su psichologe Inesa ne kartą juokavom, kad brandi, bet nepaklusni siela mokosi gyventi. Žinau, kad manęs laukia dar ilgas kelias. Tačiau aš pasirengusi. Kiekvienas čia esame svarbus ir reikalingas. Kiekvienas turime savo misiją.

Objektyviai vertinant, lyg ir nebuvo jokių dramų jūsų gyvenime: tėvai sveiki, mylimasis šalia, sekasi darbai, esate graži ir komunikabili...

Dantis juk irgi nesugenda per vieną dieną, kol jį prireikia išrauti. Tiesa, šiandien žmonės skiria daugiau dėmesio dantų higienai nei psichologinei savijautai... Paradoksalu, bet tie patys socialiniai tinklai irgi padarė savo: kai matai tuos tobulus gyvenimus, nori nenori pradedi lygintis su kitais ir, pasirodo, nusprendi, kad esi kuo nors prastesnis ir blogesnis už juos visus. Žiūrėk, tas laimingesnis, tas gražesnis, tas turtingesnis... Dar bijojau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Primygtinai reikalavau, kad viskas klostytųsi taip, kaip aš noriu. Bet kai supratau, kad taip nebus, kilo pyktis ir liūdesys. Maždaug „dabar norėčiau guminukų“. Tik ne visi norai pildosi.

Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.
Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.

Ir viskas dėl dar tobulesnio gyvenimo?

Norėjau visiems įtikti ir patikti. Man buvo svarbiau, ką apie mane pagalvos kiti ir kokią jie nori mane matyti. Stengiausi, kad mane įvertintų, dėl to elgiausi pagal kitų primestus lūkesčius ir reikalavimus. Supratau, kad pamažu prarandu savo gyvenimą ir gyvenu dėl kitų. O atrodo, reikėjo tiek nedaug – tik būti sąžiningai su savimi.

O kada atsirado ta būtinybė – lygintis?

Sunku atsakyti. Žinau tik kodėl susirgau depresija ir ką daryti, kad ji nepasikartotų. Psichologinę higieną būtų galima palyginti su šiukšlių išnešimu – juk nuolat jas neši į konteinerį, o ne palieki namie pūti. Bet jei tas „šiukšles“ slėpsi po kilimu ir vaidinsi, kad gyveni švariai, vis vien problemos neišspręsi – namai pradės smirdėti. Kurį laiką ir aš taip dariau. Slėpiau savo problemas, kol jos sprogo. Nemažai žmonių emocinę kančią gydo ją slėpdami. Jie griebiasi alkoholio, narkotikų, siekia malonumų, persivalgo, daro viską, kas prislopina skausmą, bet iš esmės jo negydo.

Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.
Simona Burbaitė žurnalo „Laimė“ fotosesijoje/Vaido Jokubausko nuotrauka, Vilijos Rušinskaitės stilius, Neringos Čukinienės makiažas, Manto Tautvišo plaukų stilius.

Nuo ko pradėjote?

Pagalbos ieškojau visur: pas psichiatrus, psichologus, net dvasininkus. Kad ir kaip blogai jaučiausi, nepasidaviau. Tik po pusės metų dvasinės ir fizinės kančios aš atradau pagalbą. Šiandien galiu pasakyti, kad man gyvybę išgelbėjo psichologė Inesa. Visada būsiu jai už tai dėkinga. Nors iš pradžių maniau, kad išeitis – vaistai, tačiau jie tik slopina simptomus, o problemų neišsprendžia. Žinoma, kartais vaistai yra tiesiog būtini – priklauso nuo aplinkybių.

Schema maždaug buvo tokia: reikia gerti vaistus, kad jie stabilizuotų mano emocinę būseną, o tada bus galima pradėti psichoterapiją. Bet surasti tinkamą psichologą buvo taip sunku. Kentėjau aš, kentėjo mano šeima, kentėjo gyvenimo draugas Matas – jie iš paskutiniųjų stengėsi padėti. Ir aš galiu tik įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei mano šeima į tai būtų žiūrėjusi ne kaip į rimtą problemą. O kiek būna atvejų, kai nusisuka artimieji, pasakę, kad neišsigalvotų nesąmonių, nes juk jaunas, sveikas, gražus, ko dar norėti? Manau, tai vienas iš atsakymų, kodėl pas mus tiek daug savižudybių.

Kaip į visą tą situaciją reagavo mylimasis Matas?

Kantriai buvo šalia. Iš tikrųjų visiems artimiesiems buvo labai sunku, nes šita liga žlugdė ne tik mane, bet ir mano mylimus žmones. Man nebebuvo įdomu, nei kaip gyvena tėvai ar brolis, nei kaip sekasi Matui ar draugams. Jie bandydavo mane visaip prablaškyti, o aš sakydavau, kad galit išskraidinti nors ir į Havajus – vis tiek nebus gerai, nes širdyje nėra ramybės.

Atsimenu, jau sirgdama pirmą kartą paėmiau į rankas Davido D. Burnso knygą „Geros nuotaikos vadovas“ ir joje radau parašyta: „Kad ir kokia siaubinga jūsų depresija ar koks baisus nerimas jus kamuoja, galimybės pasveikti – puikios. Gali būti, esate įtikėjęs, jog jūsų atvejis visai beviltiškas, jog jūs vienas iš tų, kuriems niekada nebus geriau, kad ir ką darytumėte. Bet anksčiau ar vėliau saulę dengiantys debesys prasisklaidys, dangus išsigiedrins ir saulė vėl ims šviesti. Kai taip nutiks, jus užlies palengvėjimas ir džiaugsmas.“ Ir tai suteikė vilties.

Yra influencerių, kurie labai jautriai reaguoja į kiekvieną piktą ar ironišką komentarą.

Anksčiau labai skaudžiai juos priimdavau. Dabar turbūt jau turiu tvirtą stuburą. Žinau, dėl ko čia esu, matau viso to prasmę, todėl negatyvūs žmonės manęs neišmuša iš vėžių, be to, stengiuosi nepriimti visko asmeniškai. Gal todėl, kad pradėjau lavinti gebėjimą būti laisva nuo destruktyvių emocijų – baimės, pykčio, abejonių, kaltės ar nerimo, negatyvių žmonių ir situacijų.

Beveik dešimt metų trunka draugystė su Matu. Šiais laikais tai kone rekordas.

Kasdien galima išsiskirti, pasirinkti kitą žmogų, bet kiekvieną rytą mes iš naujo pasirenkame vienas kitą. Man meilė pirmiausia yra pasirinkimas būti su TUO žmogumi. Tarsi pasaulyje neegzistuotų joks kitas. Juk pilve amžinai neskraidys drugeliai… Bus sunku, reikės ir pasiaukoti, ir atleisti, ir daug ką padaryti dėl kito. Tikriausiai per visus mūsų su Matu draugystės metus supratau, kad kitas žmogus nėra atsakingas už tavo laimę, jei pats nemoki jos susikurti. Santykiai yra partnerystė, o ne reikalavimų sąrašas, kuris kasdien pildosi ir nesimato pabaigos. Net neabejoju, kad dauguma problemų (ne tik santykiuose) kyla būtent dėl egoizmo, kai pirštai atsukti tik į save.

Nenervina klausimas: „O kada vestuvės?“

Nuolat jį girdim. Dažnai klausiama tokiu tonu, lyg po šitiek metų būti kartu be žiedų ir vaikų – nusikaltimas. Bet kiekvienai porai tam tikriems sprendimams – savas laikas. Ir žiedas tikrai neprivers manęs mylėti Matą labiau, nei myliu šiandien, čia ir dabar. Esam kartu dėl to, kad norim būti. Ne dėl to, kad kas nors mums liepia. Meilėje nėra jokių taisyklių. Tobulų santykių recepto irgi nežinom. Tiesą pasakius, mums jo nė nereikia. Branginu kiekvieną akimirką – net ir tada, kai pykstamės, o paskui vėl taikomės. Sako, gyvenime, kaip ir filme, svarbu geras režisierius.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai