Šiemet Jurgai Ivanauskaitei būtų sukakę 60 metų: ji rašė amžinai jauniems

Jurga Ivanauskaitė / L.Taukačikienės, B.Burausko, K.Vanago nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-02-17 09:13
Šiemet Jurgai Ivanauskaitei būtų sukakę 60, o vasario 17-oji – Jurgos mirties diena. Būtent šį vakarą bus įteikta J.Ivanauskaitės premija. Sunku įsivaizduoti Jurgą 60-ies, atmintyje ji išliko jauna, drąsi, atvira ir veržli. Šiandien prabėgus 14 metų kartais taip trūksta jos minčių pačiais aštriausiais ir sudėtingiausiais klausimais. Ir nors, kaip pastebi literatūros tyrinėtoja Solveiga Daugirdaitė, J.Ivanauskaitė pirmiausia rašė savo laiko žmonėms, jos knygos šiandien tebegyvena savo gyvenimą, užauga nauji skaitytojai, vis kartojami knygų tiražai.

Štai ir dabar pasirodo pokalbių knyga „Švelnūs tardymai“ ir romanas „Sapnų nublokšti“, kurį pati rašytoja ne kartą yra pavadinusi mylimiausiu. „Sapnų nublokšti“ parašyti po tam tikros pertraukos: buvo etapas, kai J.Ivanauskaitė galvojo, kad grožinės literatūros rašymas per didelė savo ego išraiška, bet būtent su šiuo romanu ji sugrįžo prie grožinės literatūros. 

S.Daugirdaitė sako, kad romanas „Sapnų nublokšti“ liudija tam tikrą J. Ivanauskaitės pasikeitimą ir suvokimą, kad „žmogus visur tas pats – ieškantis ir nerandantis, gyvenimas – pikto dievo ar atsitiktinumo žaidimas, ir viskas, kas turi, įvyks savaime. Galėtume tai laikyti net rašytojos pamokymu mums, nors ji neketino nieko mokyti“. Su S.Daugirdaite vartome po daugiau nei dviejų dešimtmečių sugrįžtantį romaną „Sapnų nublokšti“ ir kalbamės apie J.Ivanauskaitės kūrybos ir asmenybės fenomeną. 

J.Ivanauskaitės asmenybė, kūryba šiandien – galima sakyti, kad jos tekstai gyvi, kad Jurga, jos kūryba išlieka fenomenu? 

Gal labiausiai suskaityta mano turima knyga yra „Pakalnučių metai“ (1985), J.Ivanauskaitės debiutinė knyga. Ji ilgai keliavo per man nežinomų žmonių rankas ir, kai jau buvau praradusi viltį, sugrįžo. Tik viršelyje ten, kur buvo juoda, jau buvo balta. J.Ivanauskaitės debiutas paaugliams, jaunimui buvo sensacija. Tiesa, tai buvo laikas, kai literatūra, skaitymas buvo beveik vienintelis kelias ką nors sužinoti. Atsimenu jos pirmąsias publikacijas – eilėraščius „Moksleivio“ žurnale, bet ypač ryškiai – apsakymus. Buvo justi, kad ateina kitokia literatūra, negu buvome įpratę. 

Sakyčiau, kad rašytojui svarbu būti skaitomam savo kartos, savo laiko žmonių – rašoma jiems, ne miglotai amžinybei. Jeigu ir vėlesnės kartos ras ką nors sau – puiku. Nenoriu įžeisti dabartinių naujų jos skaitytojų, galbūt jaunų žmonių, bet man J. Ivanauskaitė visų pirma savo laiko, t. y., pereinamojo laiko (sovietmečio irimo, žlugimo, nepriklausomybės pradžios) rašytoja. 

Ryškus kitokios tikrovės ilgesys, nepasitenkinimas esama, kažko kito, absoliutaus ieškojimas. Tai universalūs romantinės asmenybės, besiilginčios idealo, bruožai. Turbūt tuo ji ir šiandien patraukli. Spėju – jauniems arba amžinai jauniems. O jeigu reikia plačių apibendrinimų, tai ji yra tarp ryškiausių socialinių ir vertybinių pokyčių įprasmintojų mūsų literatūroje. Tik, skirtingai negu Jurgis Kunčinas ir Ričardas Gavelis, ji mažiau žiūrėjo į praeitį, o daugiau į (tuometinę) dabartį ir į kitas geografines bei kultūrines, dvasines platumas. Ji svarbi ne tiek ir ne tik kiek rašytoja, kiek apskritai kaip kultūros asmenybė,  visuomenininkė, veikusi daugelyje sričių. Nesureikšminčiau vien tik rašymo. 

       

Jurga Ivanauskaitė / Kęstučio Vanago nuotr.
Jurga Ivanauskaitė / Kęstučio Vanago nuotr.

Ir vis dėlto labai trūksta J. Ivanauskaitės kaip asmenybės, jos minčių aštriomis, sudėtingomis temomis. Tas balsas, mintys turbūt labai pagyvintų mūsų viešą pasaulį?

J.Ivanauskaitė atėjo į literatūros pasaulį ir įsitvirtino jame dar tada, kai rašytojai buvo girdimi, išklausomi. Ji sėkmingai prisitaikė prie rinkos sąlygų, iš rašytojų turbūt ji pirmoji įgijo „žinomo žmogaus“ ar „įžymybės“ statusą šiuolaikine prasme, mokėjo juo naudotis. Tuomet dar nebuvo įprasta dienraštyje sužinoti, tarkime, kad rašytoja pakeitė plaukų spalvą. Ir, atrodo, jau sirgdama susidūrė su skaudžiąja žinomumo puse – privatumo praradimu. 

Bet J.Ivanauskaitė mus paliko dar iki prasidedant „nuomonės formuotojų“ antplūdžiui. Ar jos balsas būtų girdimas dabartiniame triukšme, kai kalba visi? Bijau, kad šiandien protingų žmonių nelabai kas klausosi. Be to, ji buvo dvasingas žmogus, nors šis epitetas jau vartotas pašiepimui, jau buvo madinga būti ciniku. J.Ivanauskaitė dirbo žurnalistinį darbą, rengė pokalbius su kitais, dalis jų sudėta į rinkinį „Švelnūs tardymai“, bet man labiau patiko jos pačios duoti interviu, ji buvo jų meistrė. Nesuprantu, kodėl iki šiol nėra jų rinktinės?

Jums teko daug bendrauti, kas labiausiai įstrigę kalbant apie Jurgos asmenybę?

Iš kur buvome pažįstamos, neatsimenu, turėjom bendrų bičiulių. Šiaip stengiuosi bendrauti su gražiausia rašytojų puse – jų knygomis. J.Ivanauskaitės ir kūryba, ir gyvensena man atrodė truputį snobiška, tiesiog – ne mano pasaulis. Nuostabu, kiek atsirado jos draugų, ypač po mirties... Kita vertus, ji tikrai buvo viskam atvira ir daugeliui atrodė, kad ji yra ir jų viešasis balsas – pankų ar budistų, moterų ar keliautojų. Su ja buvo lengva tapatintis.

Kartą kitą ji buvo atėjusi į Karlos Gruodis seminarą Vilniaus universitete – tai buvo pirmasis lyčių studijų kursas 1991 ar 1992 metais, į „Klėties“, neformalios feminisčių grupės, susirinkimus. Buvo draugiška ir geranoriška, manau, kaip ir daugeliui. Neturėjau rašomosios mašinėlės, kartą ji pati pasisiūlė ir perrašė mano straipsnį. 

Iš smagesnių prisiminti istorijų tokia. 1993 metų vasarą ji paskambino klausdama, ar turiu pažįstamų radijuje, jai reikią pagalbos – Vilniuje uždrausta platinti vos išėjusį romaną „Ragana ir lietus“. Pasiskolinau profesionalų garso įrašymo aparatą, nuvažiavau pas Jurgą į Tauro gatvę. Bičiulė žurnalistė Regina Germanavičiūtė nusinešė įrašą į Lietuvos radiją, jį paėmė jos kolega Vidas Linkevičius, ėjęs į studiją vesti tuomet ypač populiarios vidurdienio laidos apie nusikaltimus ir nelaimes. Turbūt vienintelį kartą tos laidos istorijoje tarp nužudymų, vagysčių ir gaisrų nuskambėjo siužetas apie knygos uždraudimą. Tik ką konkrečiai Jurga kalbėjo, neatsimenu.                    

Romanas „Sapnų nublokšti“ pasirodė prieš du dešimtmečius, po tam tikros rašytojos pertraukos nuo grožinės literatūros, prieš tai pasirodė dokumentinė trilogija apie Tibetą. Ir štai J. Ivanauskaitė sugrįžo su romanu „Sapnų nublokšti“, kurį pati ne kartą yra pavadinusi mylimiausiu romanu. Kaip šis romanas atrodo J.Ivanauskaitės kūrybos panoramoje? Kaip šiandienos akimis atrodo „Sapnų nublokšti“? 

Romano „Ragana ir lietus“ sutiktuvės buvo skaudžios ir, kaip protingas bei kūrybingas žmogus, rašytoja norėjo rasti kitos veiklos. Išvažiuodama į Tibetą J.Ivanauskaitė netgi galvojo, kad prie grožinės literatūros nebegrįš. „Sapnų nublokšti“ liudija, kaip kelionės ir dvasinės praktikos pakeitė asmenybę. Nors daug kas išliko, pavyzdžiui, romano komponavimo technika (pasakojama iš kelių personažų perspektyvų), bet pasikeitė pasakojimo tonas, nuotaika.

Atsirado gebėjimas pažvelgti į viską tarsi iš aukštai ir pamatyti, kad tai, dėl ko kankinamės, amžinybės požiūriu yra mizerija. Be to, dingo iliuzija, kad Lietuvoje blogai, o kažkur ten – Vakaruose ar Rytuose – „viskas labiau“.  Žmogus visur tas pats – ieškantis ir nerandantis, gyvenimas – pikto dievo ar atsitiktinumo žaidimas, ir viskas, kas turi, įvyks savaime. Galėtume tai laikyti net rašytojos pamokymu mums, nors ji neketino nieko mokyti. 

Dalai Lama ir Jurga Ivanauskaitė
Dalai Lama ir Jurga Ivanauskaitė

Sapnas ir realybė, Tibetas ir Lietuva, sutartinės, kurios skamba tarsi mantros, – romane „Sapnų nublokšti“ J.Ivanauskaitė sujungia iš pirmo žvilgsnio skirtingus pasaulius. Bet turbūt galima sakyti, kad apskritai ji pati, jos kūryba buvo jungtis tarp įvairių pasaulių?

Ne vienas prisimena, kad iš jos apsakymų sužinojo apie dalykus, kurie dabar lengvai pasiekiami, bet sovietmečiu taip nebuvo. Siurrealizmo dailė ir roko muzika ar budizmas buvo raktažodžiai, nuo kurių pradėjus jau galima ieškoti žinių. Šiuo požiūriu sovietmečio literatūra tęsė XIX a. ir dar ankstesnių laikų literatūros tradiciją, kai grožinė literatūra tarnavo kaip visuomeninių diskusijų scena.

J.Ivanauskaitė sovietmečiu vaizdavo jaunimo nuotaikas, beviltiškumą, juk „brandaus socializmo“ laikotarpis ypač juodas, stagnacija buvo ne tik žodis. Viskas, kas ateina iš Vakarų, atrodė verta ir teisinga, o atsivėrus sienoms įsižiebė viltis, kad tikrasis dvasingumas įmanomas tik Rytuose. „Sapnų nublokšti“ atskleidžia, kad žmogus kaip sraigė nešasi savo kančią ir problemas, kad ir kur būtų, Lietuva nėra jokia išimtis. 

Šiame romane gražiai atsiskleidžia lietuvių folkloras, net atsiranda kalbinio žaidimo. Paradoksas, kad J.Ivanauskaitė daugeliui siejasi su egzotiškomis kultūromis, betgi ji kilusi iš gilias lietuvių kultūros tyrimų tradicijas turinčios šeimos ir turėjo stiprius pagrindus. Ne veltui jos sesuo Radvilė yra etnologė, nekalbant apie senelį, dešimtmečius vadovavusį Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, rašytoją močiutę, menotyrininkę mamą. Prasimuša jos kūriniuose ir sudėtingas santykis su tėvu rusų dailininku  – jo ilgesys, ieškojimas ir nesusiklostę santykiai. Nėra grynų kultūrų, jas sukuria tik žmogaus protas, kad būtų patogiau.  

Jurgos Ivanauskaitės romanas „Sapnų nublokšti“
Jurgos Ivanauskaitės romanas „Sapnų nublokšti“

Pakalbėkim apie dar vieną neseniai iš naujo išleistą knygą. Jurga ryžosi drastiškam žingsniui: mirdama atsisveikino su gyvenimu viešai knygoje „Viršvalandžiai“. Šis kūrinys, sulaukęs didžiulio populiarumo tarp skaitytojų, sukėlė ir aštrių nepritarimo reakcijų. Kaip Jūs vertinate „Viršvalandžius“?

Visuomenė nebuvo pratusi, kad atvirai kalbama apie savo ligas, juoba neišgydomas, mirimą. Juk dar palyginti neseniai gydytojai pacientams nesakydavo diagnozių, ypač onkologinių. J.Ivanauskaitė suprato savo misiją ir jautė poreikį viešai kalbėti, komunikuoti, kiek leidžia jėgos. Daugelyje religijų mirtis yra svarbi akimirka, amžinybės pradžia. 

Padėtis visuomenėje keičiasi, jau yra gerokai pakitusi nuo „Viršvalandžių“ pasirodymo, J.Ivanauskaitė savo laikysena yra prisidėjusi prie šio pokyčio. Prisiminkime, kad ji kalbėjo ir, pavyzdžiui, apie baisų mūsų požiūrį į senus žmones tuo metu, kai „pensininkai“ ir „megztos beretės“ simbolizavo kliuvinius žengti į šviesų neoliberalistinį rytojų. 

Jurga pažino įvairias gyvenimo puses. Jai rūpėjo ir „nuošalės“. Žvelgiant į šiuolaikinę prozą, ar nepasigendate to gyvenimo aštrumo, kuris buvo toks būdingas Jurgai? Ar ji nebuvo daug giliau, nei panyra dabartinių autorių žvilgsniai?

Kiekvienas neria ten, kur sugeba... Literatūros socialumo turbūt pasigenda ne tik kritikai, bet ir skaitytojai. Atrodo, kad socialinės kritikos ir naujų idėjų dabar daugiau skleidžia kiti menai, ypač vaizduojamieji. Gal J.Ivanauskaitė dabar būtų visų pirma tapytoja, o gal video ar performansų kūrėja? Jiems nereikia vertėjų, leidyklų, vaizduojamųjų menų kalba universalesnė už literatūros. O gal kurtų kokį sinkretišką meną? Juk jos veikla buvo ribų tarp meno rūšių ir žanrų, tarp grožinės ir dokumentinės literatūros, tarp mėgėjų ir profesionalų lygos peržengimas.

Naujausi straipsniai