Sėdant į lėktuvą Bolonijoje, įnirtingai pliaupia lietus, dangus svaidosi žaibais ir baugina dusliais griausmais. Tačiau po daugiau nei valandos aš jau saulės saloje Sicilijoje...
Nusileidžiu netoli Palermo esančiame Falcone-Borsellino oro uoste. 1992-aisiais Giovanni Falcone, ypač aktyviai kovojęs su Sicilijos mafija, su žmona ir apsaugininkais buvo nužudyti mafijos. Toks pats likimas ištiko ir teisėją Paolą Borsellino. Oro uostas, įsitaisęs tarp banguotos Viduržemio jūros ir stačios uolos, pasitinka karščiu ir drėgme, aplipinančia kūną ir kviečiančia atsipalaiduoti, niekur neskubėti.
Iš automobilių nuomos punkto išriedu kiek aplamdytu mažyčiu automobiliu ir leidžiuosi į sicilietišką nuotykį. Ištuštėjusiais Palermo priemiesčiais (sekmadienis, miesto futbolo komanda žaidžia pirmąsias šio sezono rungtynes, tad net ir cosa nostra atideda savo purvinus darbelius) patraukiu Agrigento link. 130 kilometrų vingiuotu pustuščiu keliu palieka keistą įspūdį: kartais peizažas primena vaizdus, matytus vesternuose, o kartais siaubo filmuose – vieniši apleisti namai, sugriuvę tiltai ir nuo sausros suskeldėjusios buvusių upių vagos. Dar šiukšlės. Beje, sausra čia negailestinga, o žmonės ypač neatsakingi: daugybė degančių laukų ir asfalto pakraščius laižančios aukštos liepsnos čia beveik kasdienybė, su kuria susiduriu ir aš.
Agrigento pasiekiu saulei leidžiantis, susirandu viešbutuką, kurio vieta iš pradžių pribloškia – pačiame miestelio centre, žvyru nupiltame skersgatvyje, su šalia stovinčiais vaiduokliškais namais užkaltais langais... Akimirką pamanau, kad aš visgi supainiojau lėktuvą ir nusileidau Sudane ar Alžyre. Mano baimė išsisklaido trisdešimtmečiui viešbutuko savininkui tarus: „Nesijaudink, mano svečiams niekada nieko bloga nenutinka.“ Interpretuoju šią frazę kaip „krikštatėvio“ duotą garbės žodį! Vakarienė prabėga picerijoje su vaizdu į mano taip laukiamą aplankyti Šventyklų slėnį ir tolumoje tyvuliuojančią tamsiai violetinę jūrą.
Agrigento teritorija gyvenama nuo neatmenamų laikų. Čia pynėsi tautos, tradicijos, čia kariauta ir kurta. Tad ar gali būti įdomiau? Keisčiausia, kad kurį laiką šioje vietoje gyveno graikai. V a. prieš Kr. slėnyje įkūrę Akrago miestą, jie gynė visą Siciliją nuo karingųjų kartaginiečių. Netoli nuo dabartinio Agrigento stovėjusiame senoviniame mieste gyveno apie 300 000 žmonių (tuo metu tai buvo neįtikėtinai didelis skaičius). Jo gyventojai mėgo prabangą, o miestas vadintas „pačiu gražiausiu mirtingųjų miestu Žemėje“. Būtent tuo metu ant slėnio kalvos atsirado daugybė šventyklų.
Graikų aukso amžius baigėsi pralaimėjimu kartaginiečiams, o II a. prieš Kr. Akragą užėmė romėnai – miestas tapo svarbiu prekybos tarp Afrikos ir Europos centru. Gyventojai pamažu paliko slėnį ir persikėlė gyventi aukščiau, į kalvas, o arabai perėmė jo valdžią į savo rankas, pervadino miestą į Gergent ir paskelbė berberų sostine Sicilijoje. Būtent iš šio laikotarpio išlikusių gatvelių labirintu klaidžioju po vakarienės kalbindama kiek mafioziškas vietos kates.
Rytą prie kambario durų randu krepšelį su šviežiais kepiniais ir vaisiais. Pasistiprinu ir traukiu lankyti šventyklų. Gelsvi jų siluetai pasirodo iš toli, mirguliuoja rytmečio karštyje apsupti migdolų medžių ir dangaus žydrynės. Dabar viskas išdeginta negailestingos pietietiškos saulės, tačiau jei keliaučiau į Agrigento vasario mėnesį, rasčiau Sagra del mandorlo in fiore (liet. „žydinčių migdolų šventę“) ir milijonus rausvų žiedų.
Pirmoji iš slėnio gražuolių – Junonos, Dzeuso žmonos, šventykla. Be stogo, bet su 25 dorėninėmis kolonomis, skaičiuojanti bene 2500 metų ji išdidžiai stovi ant aukščiausios kalvos vietos. Šventykla buvo skirta vestuvių apeigoms. Prieš tuoktuves jaunavedžiai mesdavo burtą: atvesdavo čia avelę ir apipildavo ją šaltu vandeniu. Jei avelė drebėdavo, vadinasi, vedybos nebus laimingos, ir vestuvės būdavo atšaukiamos. O ant kitoje pusėje esančio aukojimų altoriaus buvo aukojamos aukos deivei.
Nuo aukštai įsikūrusios Junonos šventyklos atsiveria vaizdas į visą slėnį, į naująjį cemento užvaldytą Agrigento, į alyvmedžius ir migdolmedžius, tarsi tinklus tarp garbingos praeities ir aptrupėjusios dabarties. Ir į bene pačią gražiausią – Konkordijos šventyklą.
Iki jos einu ilgu tiesiu taku – „šventuoju keliu“. Saulė pasiutusiai plieskia, atsigaivinu migdoline granita šalia pavėsyje miegančiu apsimetančio vietinio šuns. Jo spalva tokia pati, kaip ir šventyklų, pastatytų naudojant tufą – gelsvą iš vulkaninių pelenų susidariusią uolieną. Konkordijos šventykla išlikusi bene visa, bet tai ne atsitiktinumas – joje ilgus metus buvo įsikūrusi krikščionių bažnyčia.
Tačiau mane domina tie laikai, kai Konkordija priklausė graikams, buvo baltai dažyta ir turėjo marmurinį stogą, puoštą liūtų galvomis. Tiesa, neaišku, kuriam iš dievų buvo skirta šventykla, nors vietiniai linkę tikėti, kad Dzeuso ir Ledos sūnums dvyniams Kastorui ir Poluksui, laikytiems menų, šokių ir muzikos globėjais.
Netoli nuo Konkordijos rymo pačios seniausios Heraklio šventyklos liekanos – bene 2600 metų amžiaus pastate graikų laikais stovėjo bronzinė Heraklio, mylimiausio miesto herojaus, skulptūra. Vietiniai be paliovos skulptūrą garbino ir bučiavo, tad sakoma, kad ji švytėte švytėjo.
Būtent čia, šalia Heraklio šventyklos, landžioju tarp į krūvą suverstų kolonų ir dorėninių kapitelių. Atsargiai liečiu medaus spalvos tufą – liečiu tokią ilgą istoriją, kokią net sunku įsivaizduoti. Liečiu prabangų senojo miesto gyvenimą, kartaginiečių išpuolius, romėnų apgultis, arabų atakas, normandų invazijas, žemės drebėjimus, gaisrus ir tūkstančius pro čia praėjusių žmonių, klausausi jų dievams šnabždamų prašymų. Klaidžioju po Jupiterio (turėjo būti pati didžiausia graikų kada nors pastatyta šventykla: 113 metrų ilgio, su 18 metrų aukštį siekiančiomis kolonomis ir 11 metrų aukščio Atlantais, bet niekada nebuvo pabaigta), Vulkano, Eskulapijo šventyklų griuvėsius, po agorą ir nekropolį.
Kai saulė tampa nepakeliamai karšta, susirandu traukinuką, kuris parveža iki automobilių stovėjimo aikštelės, ir patraukiu jūros link. Porto Empedocle visai netoli, o įdomiausia čia Scala dei Turchi (liet. „Turkų laiptai“) – balto kalkmolio uola, nutįsusi gilyn į jūrą ir glostoma dviejų smėlėtų paplūdimių. Pavadinimas parinktas neatsitiktinai, mat uolos forma primena milžiniškus laiptus, o ir turkai čia minimi ne šiaip sau. Turkai ir iš šiaurinės Afrikos dalies kilę piratai nevengdavo atplaukti ir naudotis „laiptais“: čia ne tik nepūsdavo stiprūs vėjai, bet ir beveik nepasitaikydavo pavojingų susidūrimų su vietiniais.
Išsimaudau šiltutėliame Viduržemio jūros vandenyje ir paplūdimiu patraukiu iki Turkų laiptų – ant jų įsitaisę vietiniai poilsiautojai. Kita galimybė pasigrožėti saulėje spindinčia balta uola – automobiliu sukti į virš miestelio vingiuojantį keliuką ir dairytis pro langą, kol žemai žemai pasirodys laiptai. Stoviu ant uolos krašto ir tikiu, kad tyliomis rugpjūčio naktimis, atsisėdus po tūkstančiais žvaigždžių nusėtu dangumi ir ilgai žvelgiant į Tuniso pusę, toli jūroje galima pamatyti plevėsuojančias juodas piratų vėliavas...