„Šiaurės miestelį“ B.Kapustinskaitė ir T.Kavtaradzė rašė atsispirdamos nuo savo patirčių

Birutė Kapustinskaitė ir Teklė Kavtaradzė / Julijos Kulevičiūtės nuotr.
Autorius: Aušra Pociūtė
Publikuota: 2020-12-01 10:29
Šiandien, gruodžio 1 dieną, prasideda naujas audioserialo „Šiaurės miestelio“ sezonas. Tiek pirmo, tiek antro sezono scenarijus kuria Birutė Kapustinskaitė ir Teklė Kavtaradzė. Po pirmojo sezono kūrėjos perpus sumažino personažų skaičių, sukūrė naują veikėją – jauną dėstytoją Mariją ir nusprendė koncentruotis į jos pasaulį ir išgyvenimus. Scenaristės sako, kad kurdamos atsispyrė nuo savo gyvenimų ir aplinkos.

B.Kaputinskaitė ir T.Kavtaradzė sutiko pasakoti, kuo ypatingas tekstų rašymas radijui, kaip sekasi kurti dviese ir pasiskirstyti darbus bei apie trisdešimtmečių kartos pasirinkimus, kuriuos siekia atskleisti audioseriale.

Kartu kuriate audioserialo scenarijų, įdomu sužinoti kas jus dar jungia? Kiek metų esate pažįstamos? Kokių bendrų veiklų dar turite?

Birutė: Mes susipažinom studijuodamos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kino dramaturgiją, pirmame kurse. Ir nors seniai esame pažįstamos, „Šiaurės miestelio“ pirmas sezonas iš tikrųjų buvo pats pirmas mūsų bendras projektas. Prieš tai dalyvaudavom įvairiose dirbtuvėse, bet kaip atskiri vienetai. Taip sutapdavo, kad ten pat aplikuodavom ir atsidurdavom kartu, kai nebuvo dar daug dramaturgų ir mums viskas buvo įdomu. Po to įkūrėm scenarijų namus „Hands and Heads Scripthouse“, ten pradėjome kurti bendrus projektus, taip mus susirado ir „Šiaurės miestelio“ prodiuserė Rasa Kregždaitė ir pasiūlė šį projektą. Iš pradžių buvo baisu kurti kartu, nes nebuvome dirbusios kaip bendraautorės, bet ilgainiui pasirodė, kad tai labai įdomu, o kartais net ir paprasčiau, kai yra dvi galvos, o ne viena.

Teklė: Sunku jau gal net įsivaizduoti, kaip reiktų kurti „Šiaurės miestelį“ po vieną. Šiaip serialuose ir pilno metro filmuose labai dažnai yra naudinga turėt kelis žmones pasitarimui ir kūrybai, tai ir čia tas pasitvirtino. Pradžioje gal buvo nerimo, nes kol nepadirbi kartu, nežinai, kaip seksis, bet kuo toliau tuo geriau!

Birutė: Taip taip.

Teklė: Dabar galime palyginti du sezonus. Antrąjį kuriame sklandžiau, nes jau gal turim patirties, viskas vyksta greičiau ir produktyviau.

„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.
„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.

Ko išmokot kurdamos pirmąjį „Šiaurės miestelio“ sezoną?

Teklė: Kai kūrėme pirmą sezoną, Rasos idėja buvo, kad turėtų būti mažai personažų, o istorija neišplėstinė. Bet mums rašant atsirado ganėtinai daug personažų ir siužeto linijų. Tai pradėjus antrąjį, galvojom, kad gal pabandom visgi koncentruočiau rašyti.

Birutė: Jei pirmame sezone buvo virš trisdešimt veikėjų, tai antrame apie penkiolika gal. Perpus mažiau, o tai jau labai didelis pasiekimas. Turint omenyje, kad seriale natūraliai atsiranda visokių šalutinių linijų. Ir dar labai pradėjome galvoti apie garsą. Aišku, stengėmės apie jį galvoti ir pirmame sezone, bet vis tiek kadangi abi buvom įpratusios kurti kinui (ten viską matai vaizdu, tai tiesiog įaugę į kraują), todėl parašydavom, pavyzdžiui: „ji atsisuka“. To klausytojas neišgirs. Antrame sezone visus tokius dalykus rovėm lauk.

Teklė: Man tai buvo noras ir dar giliau nerti į istoriją, nes pirmame sezone... Na nesinori sakyt, kad buvo paviršutiniškumo, nes mes niekad taip nekuriam ir negalvojam, bet tiesiog antrame sezone buvo noras dar giliau ir koncentruočiau gilintis į vieną personažą. Būti arčiau.

Birutė: Aha, kuriant pirmą sezoną labiau norėjosi išbandyti naują formą, buvo įdomus serialo žanras. Veikėjų buvo daug ir jie buvo gana lygiaverčiai, o dabar nutarėm daryti viską apie vieną veikėją. Todėl šįsyk charakterio studija yra labiau koncentruota ir įvykiai sukasi apie vieną žmogų.

„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.
„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.

Jūsų nuomone, daug veikėjų apskritai nepasiteisina radijo formate ar jų nereikėjo tiek daug Jūsų atveju?

Teklė: Tai buvo mūsų pačių interesas labiau susitelkti į vieną žmogų. Iš kitos pusės pamatėm, kad daugiau veikėjų yra iššūkis. Jei nori daug jų turėti, turi pateisinti, kodėl jų tiek reikia. Bet iš esmės galėtų veikti ir daugiau ar ne, Birute?

Birutė: Na, gal daug veikėjų apsunkina kūrybinį procesą. Po pirmo sezono pastebėjom, kad net balsai gali skambėti daug panašiau nei galvojome, ir dėl to klausytojui sunkiau atskirti veikėjus. Todėl gausa yra didesnis iššūkis, bet nesakyčiau, kad tai neįmanoma.

Teklė: Pritariu, kad taip sunkiau susitelkti, ko būtent žmogus klauso ir ką jis turi išgirsti. Ilgainiui, kai pasirodo serija po serijos, tarkim, kaip pirmo sezono atveju – kas savaitę pasirodydavo nauja dalis,  klausytojas jau gali būti pamiršęs kažkieno balsą. Tai gali trukdyti sekti istoriją. Aišku, ir iš prodiuserinės pusės, kuo daugiau aktorių – tuo sunkiau derinti įrašus, atrankas ir visa kita. Užtruko laiko, kol mes supratom, kodėl prodiuserė Rasa norėjo mažiau personažų.

Ar idėja kurti scenarijų apie Šiaurės miestelyje gyvenančius veikėjus buvo prodiuserės ar Jūsų?

Birutė: Rasos idėja buvo, kad reikia audioserialo. O Šiaurės miestelis jau buvo iš mūsų gyvenimo, Teklė gyveno Šiaurės miestelyje ir aš dažnai šaipydavausi iš to, kad tai nėra centras.

Teklė: O aš sakydavau, kad yra. Dabar taip nebesakau.

„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.
„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.

Na, klausant pirmą sezoną susidaro įspūdis, kad visi trisdešimtmečiai turi gyventi centre, kiti rajonai neįsivaizduojami kaip tinkami gyventi jaunam žmogui.

Teklė: Na taip gavosi.

Birutė: Aš pati buvau iš Pilaitės, visą paauglystę praleidau ten. Tai suprantu ir toliau gyvenančius. Dėl to atsirado ir Simuko veikėjas, nes jis iš Pilaitės rajono. Kiti tyčiodavosi iš jo, kad čia net ne rajonas, čia yra kitas miestas. Kažkodėl mano aplinkoje visiems buvo įdomu juoktis iš to. Nes Pilaitė dar buvo atskirta laukais nuo kitų rajonų, tai jei kažką kviesdavau į svečius, sakydavo, kad oi, čia lėktuvą reikia užsisakyt, ar ką kad pas tave atvyktume?

Simo personažas tikrai juokingas, ar antrame sezone bus humoro? Nes atrodo temos jau solidesnės ir personažas iš pirmo sezono – Lukas – surimtėjęs taip pat.

Birutė: Galima pasakyti, kad bus daugiau flirto.

Teklė: Ooo! Bet humoro irgi bus.

„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.
„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.

Kaip įvardintumėt apie ką šis antrasis sezonas?

Birutė: Na, kai tarėmės apie ką norisi rašyti, nusprendėm atsispirti nuo temų, kuriose pačios buvom, kuriose buvo mūsų aplinka. Tuo metu itin aktualu buvo savęs paieškos, suaugimo klausimas. Kai turi prisiimti visas atsakomybes, bet dar kaip ir nenori. Tą matėme savo aplinkoje ir savo pačių gyvenimuose, tą brandos momentą. Natūraliai atsirado tarpusavio santykių klausimas. Pirmajame sezone buvo santykių temų: draugystės ir romantinių, bet jie buvo labiau kaip fonas. Šįkart daugiau dėmesio skyrėme vienų konkrečių santykių mezgimui, vystymui ir kokius klausimus jie iškelia pagrindinei herojei kaip asmenybei. Visgi kėlėme sau uždavinį, kad tai nebūtų sezonas tik apie santykius, kad pagrindinė ašis būtų personažo paieška: kas jis, kaip jam būti suaugusiu.

Teklė: Mums buvo svarbus ir pasirinkimų profesiniame gyvenime konfliktas. Ką darai kaip profesionalas, kai darbe įsipainioja santykiai. Man atrodo, kad raktinis žodis būtų pasirinkimai. Birutė labai gražiai pasakė. Tai ir siejasi su mūsų atsakomybėm ir suaugusiųjų gyvenimu. Ką aš renkuosi, kaip renkuosi ir kur einu toliau.

Ar yra daug dalykų iš Jūsų pačių gyvenimų?

Teklė: Taip, nemažai yra iš mūsų gyvenimų. Dabar, pradėjusi kalbėt supratau, kad mes padarėm tokį miksą abiejų patirčių. Nes scenarijuje yra tiek poskyrybiniai dalykai, tiek naujų santykių istorija, tiek profesiniai klausimai. Toks labai geras miksas išėjo.

Birutė: Bet aišku, kaip ir kiekvienas pasakojimas, kur atsispiri nuo asmeninių patirčių, jis taip toli tikros realybės... Tai tik inspiracija. Tai gal tik tematiškai turi bendrus dalykus, bet nėra dokumentinė apybraiža bandant sukergt mūsų dviejų gyvenimus į vieną serialą. Bet taip, nemažai dalykų ėmėm iš savo aplinkos. Tą patį darėm ir su pirmu sezonu, bandydamos veikėjams priskirti savo realius bendrus pažįstamus, kad per tai galėtume susikalbėti. Bet tai tik atskaitos taškai, galiausiai kūryba viską paverčia fikcija.

„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.
„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.

Gal galit papasakot kaip Jūs dviese kuriat, koks tai procesas? Viename interviu skaičiau, kaip Birutė sakė, kad jai labai patinka rašyti dialogus kur kas labiau nei galvoti siužetą. Tekle, kaip tau? Gal tu mėgsti kurti siužetą, įvykių seką ir taip natūraliai pasiskirstot darbus? Ar viską darot kartu?

Teklė: Ganėtinai kartu. Nesiskirstom taip, nes dialogus tikriausiai daugumai scenaristų yra smagiausiai rašyti. Nuo pirmo sezono atsirado toks principas, kad mes rašydavome po pusę serijos ir tai buvo kaip žaidimas. Mes žinom siužetą ir planą, kas turi įvykti serijoje, bet tada viena imasi rašyt kažkurią dalį, o kita pratęsia. Tai labai pasiteisino, nes būdavo ir netikėtų dalykų, reikdavo diskusijų ir pasitarimų, bet kartais tie netikėti dalykai labai pasiteisindavo.

Birutė: Atrodo, kad pirmame sezone labiau bandėm viską sukontroliuoti. Tada labai aiškiai, scena po scenos išsirašydavom visą planą ir pasiskirstydavom visiškai per pusę: viena pradeda, kita užbaigia. Tada kitą seriją jau kita pradeda, antra užbaigia. Po visko kiekviena perskaitydavom visą seriją ir sakydavom savo pastabas, ką reiktų taisyti ir taisydavom kartu. O antrame sezone, atrodo, kad atsirado didesnis pasitikėjimas viena kita. Nebūtinai žymėdavom, kokia scena po kurios turi eiti, bet išsirašydavom raktinius dalykus, kas turi toje serijoje įvykti. Taip kitas žmogus gali rast savo būdą kaip iki to ateiti. Jau leidom viena kitai išrašyt po pilną seriją.

Teklė: Cha, leidom sau!

Birutė: Taip, jau labiau pasitikėjom ir davėm daugiau laisvės viena kitai. O po to lygiai taip pat susitikdavom ir aptardavom, kas veikia ir kas ne. Visą laiką rašant taip yra, kad turi struktūrą, bet kai pradedi rašyt atsiranda naujų minčių, kad vis tik herojams reikia susipykti, ar kažkurią siužeto liniją reikia jau panaikinti. Tad kai tokie dalykai atsiranda logiškai iš rašymo eigos, tai nelabai gali priešintis. Aišku, kartais būna ginčų, bet manau, savo darbe jau išmokom atpažinti, kas svarbiau istorijai, o ne mūsų asmeninei vizijai. Galvojame apie istoriją ir klausytoją, ką jisai supras.

„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.
„Šiaurės miestelio“ įrašai / Julijos Kulevičiūtės nuotr.

Teklė yra sakiusi, kad daug laiko dramaturgo darbe užima tiriamoji dalis – medžiagos rinkimas. Ar „Šiaurės miestelio“ atveju ilgai rinkote medžiagą? Kadangi daug kas iš Jūsų gyvenimo, tai gal sėdot ir liejosi tekstas?

Teklė: Čia tas pasiruošimas vyksta gryninantis idėją. Užtruko suprasti, kuriomis patirtimis norim remtis, ar kurias temas išsigryninti. Bet kad eit ruoštis, skaityt teorinę medžiagą – tai to nereikėjo, čia viskas buvo arčiau gyvenimo.

„Šiaurės miestelis“ labai aiškiai pozicionuojamas – „apie mus, jaunus“, tai istorija apie trisdešimtmečius. Kiti kūrėjai vengia tiksliai įvardinti tikslinę auditoriją, sako, kad kūrinys atviras visiems. Šiuo atveju tiksliai pasakoma, kam jis. Kodėl ir ar matote tame įvardijime prasmę?

Birutė: Dirbdamas su draminiais kūriniais išmoksti, kad anksčiau ar vėliau yra prašoma suprasti, kokia yra tavo auditorija. Negali rašyt visiems pasaulio žmonėms. Tai nėra stalo žaidimas, kur nurodyta, kad tinka visiems nuo 4 iki 99 metų amžiaus. Žinoma, tai nereiškia, kad šio serialo negali klausyti vyresni ar jaunesni žmonės. Gali, bet didžiausia auditorija yra nuo paauglių iki tų, kuriems apie 30, vyresniems jau gal bus neaktualu.

Teklė: Aha, man tas nebijojimas apsibrėžt auditoriją atėjo tik su laiku. Paskutiniais metais, nes iki tol atrodė, kad kažkaip ribosiesi, jei apsibrėši amžių. Visada autorius turi tikslą ir svajonę, kad jei geras kūrinys tai jau čia VISŲ amžių žmonėms. O po to supranti, kad kokybė nuo to nepriklauso, kodėl bijot apsibrėžt auditorijos amžių? Labai įdomus šis klausimas, nes dabar supratau, kad „Šiaurės miestelio“ atveju nuo pradžių buvo labai aiški ta grupė. Juk skirtingos temos aktualios skirtingo amžiaus žmonėms ir tai yra absoliučiai natūralu.

Ar turit patarimų, kaip geriausiai klausyti šio audioserialo?

Birutė: Atsimenu, kaip klausėme pirmą seriją pirmo sezono. Susitikome mašinoje ir klausėme per radiją važinėdamos po Vilnių. Tai buvo vienas geriausių klausymų. Po to kelis kartus buvom susitikusios paklausyti kartu namuose, kelis kartus atskirai. Galiausiai visai kūrybinei komandai buvo surengta perklausa bare, tai ten klausėme visas serijas iš eilės. Visai įdomu viską iš eilės klausyti, bet man turėjo žavesio tas kassavaitinis naujos serijos laukimas. 

Teklė: Aš dabar pagalvojau, kad tas klausymas mašinoje labai tiko pirmam sezonui. O dabar man natūraliai atrodo, kad antrojo sezono norisi klausyti kitaip. Gal net po vieną, nes jis kameriškesnis. Dabar juk klausome tinklalaidžių bėgiojant, einant, dirbant, tai man atrodo labai geras laikas tokiems kūriniams. Manau, kad bėgiojant ir būtų faina paklausyt.

Birutė: Va gal skirtingai. Čia kalbu tik apie save, nes jei aš kažką veikiu, tada suprantu, kas tiesiog nebegirdžiu, pametu dėmesį. Man atrodo, kad geriausias būdas yra, kai atsisėdi ir skiri tam laiką. Kaip anksčiau žmonės klausydavo plokštelių.

Birute, tu pradėjai režisuoti, studijavai scenografiją, o tu, Tekle, ėmeisi gilintis į aktoriaus profesiją. Ar kitų pakraipų studijos suteikia papildomų naudingų įžvalgų scenaristo darbe?

Teklė: Visos žinios pinasi tarpusavyje ir padeda kurti. Iš vaidybinės pusės, tai man atrodo mes visada turėjom aktorinę klausą – girdime kaip personažai kalba. Tas nepasikeitė.

Birutė: Šiaip aktoriaus darbas ir ruošimasis vaidmeniui yra labai panašus į dramaturgo darbą ir ruošimąsi kurti charakterius. Tai tas pats charakterio kūrimas, tik kitomis priemonėmis. Jei aktorius per balsą, fiziką ir psichologinį susitapatinimą kuria, tai dramaturgas per psichologinį susitapatinimą ir galvojimą kaip veikėjas kalba, kaip juda. Man buvo įdomu sužinot, kad aktorių improvizacija buvo sukurta kaip priemonė dramaturgams rašyti istorijas, kurt personažus, keist idėjas, o ne kaip priemonė aktoriams. Šios veiklos yra labai šalia.

Teklė: Ir režisūrinis matymas. Rašydamos mes daug galvojam, kaip jau viskas bus padaryta, surežisuota, kaip tai atrodys. Režisūra ir rašymas ir vaidyba galvoje labai persipynę yra. Bent jau mums su Birute.

„Šiaurės miestelio“ galima klausyti internetu: www.bilietunera.lt, tinklalaidžių platformose ir per „StartFM“ radiją.

Naujausi straipsniai