„Sheep Got Waxed“: kino koncertuose nėra vietos muzikinėms užgaidoms

"Sheep Got Waxed" / Aldos Eikevičiūtės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-08-10 10:17
„Gilios upės tyliai plaukia“ kino vakarų dienoraštyje – vieno svarbiausių kada nors sukurtų brazilų filmų, Mario Peixoto „Limite“, peržiūra. Jungtinis „Scanoramos“ ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ ir „Meno avilio“ seansas žiūrovams dovanojo ne tik įspūdingą reginį, bet ir gyvo garso muzikinį pasirodymą. Daugiau nei dvi valandas trunkantį filmą lydėjo gyvai atliekama, ne vieną kino koncertą surengusios trijulės „Sheep Got Waxed“ muzika. Kalbamės su grupe apie kino ir muzikos draugystę.

Filmų peržiūrose grojate ne pirmą kartą. Nuo ko viskas prasidėjo ir kokiuose kino projektuose iki šiol yra tekę sudalyvauti?

Pirmieji žingsniai su nebyliuoju kinu prasidėjo Kirtimų Kultūros centro organizuotame projekte „Garsinės peržiūros“. Jo metu bandėme įgarsinti keletą skirtingų filmų, aplankėme daug įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Tai tapo mums geru tramplinu į naujas patirtis. O toliau – Lietuvos kino festivaliai  „Pirmoji banga“, „Suspaustas laikas“. Dar vėliau – kino koncertas Paryžiuje, senoje kaip ir patys filmai „La Cinémathèque française“ kino salėje. Laikas parodys, gal draugystė su nebyliuoju kinu nuneš ir dar toliau.

Kaip jūs suvokiate nebylaus kino ir gyvos muzikos santykį: grojate labiau filmui ar publikai?

Simonas Šipavičius: Tai labai priklauso nuo filmo. Vieni leidžia labiau atsiskleisti ir groti arčiau to, ką įprastai darome scenoje. Visada stengiamės atkreipti dėmesį į tai, kiek ir kokios muzikos filmui reikia, tad kartais tenka apsišarvuoti kantrybe ir tiesiog lengvai papildyti ekrane vykstantį veiksmą garsais. Bet visada grojame publikai. Filmas tampa tik tarpininku, diktuojančiu sąlygas.

Adas Gecevičius: Filmui jau nebesvarbu, ar jam grojame, nes greičiausiai jis nepajus to, kas yra dabar. O publika labiau jaučia, todėl grojam publikai, atsižvelgdami į filmo siužetą ir nuotaiką.

Kaip skiriasi santykis su publika savam koncerte ir kino peržiūroj?

Simonas Šipavičius: Kino peržiūrose atstumas tarp mūsų ir publikos yra žymiai didesnis. Viena iš mūsų misijų – netrukdyti žiūrovui stebėti ir išgyventi filmo, stengtis jį papildyti, o ne patenkinti savo muzikines užgaidas. Koncertuose galime sau leisti viską, grojame be jokio vaizdinio tarpininko, tiesiai klausytojui į dūšią, tarsi įvyksta kokie energijos mainai tarp mūsų ir publikos. Kino peržiūrose esame labai susikaupę. Tiesa, jeigu filmas leidžia trinktelėti smarkiau, tą ir darome. Kartais pastebime, kad žiūrovo koja jau smarkiau kinkuoja, patys atsisėdę plačiau palinguojame. Kino peržiūrose tie energijos mainai labai subtilūs, ne tokia kaip koncertuose, kur emocijos liekasi nevaržomai.

Adas Gecevičius: Koncertuose esame įrėminti tik savęs pačių, o kino peržiūrose esame filmo rėmuose, kur dažniausiai negalime groti savo meilės muzikos – juodojo metalo. Nebent tai būtų filmas apie vampyrus. Vis dėlto privalome pajausti filmą labiau nei publiką.

Kaip ir kiek laiko ruošiatės tokiems pasirodymams? 

Simonas Šipavičius: Pasiruošimo trukmė paaiškėja susipažinus su filmu ir ji būna labai įvairi. Kartais filmas yra labai dėkingas spontaniškai kolektyvinei improvizacijai, o kartais tenka viską narplioti po sekundę ir ieškoti mažiausios garsinės blogybės. Mums artimiausias yra improvizacinis priėjimas prie muzikos. Tai kur kas rizikingesnis metodas, tačiau mums labai azartiškas, manome, kad žiūrovai pastebi tai ir šalia filmo veiksmo dar kartu išgyvena ir šalia ekrano vykstančią kūrybinę dramą.

Kaip jums patiems nebylus kinas? Ar iki grojimo kino projektuose buvote su juo susidūrę?

Esame nemažai dirbę su kinu, kūrę muziką trumpo metro filmams. Iki kol atsiranda muzika ir garsas, praktiškai bet koks filmas būna nebylus. Tačiau su nebyliais „filmų seneliais“ artimiau susipažinome „Garsinių peržiūrų“ projekto metu. Labai įdomi patirtis, turinti terapinį poveikį.

Adas Gecevičius: Įdomu suteikti senam filmui naują skambesį. Su gyvo garso takeliu rodomas filmas kiekvieną kartą nenuskamba arba nesusižiūri taip pat. Filmas tampa iš naujo aktualus. Turime pripažinti, kad šioje Instagram kultūroje retai kas kantriai peržiūri daugiau nei 30 sekundžių video, o įsivaizduokite priversti žmogų pasižiūrėti  daugiau nei 2 val. nespalvotą, dabartiniais standartais prastos kokybės ir dar be garso filmą su lėtais kadrais. Manau, tik muzika gali prikelti šiuos filmus naujam gyvenimui.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 17–20 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 25–27 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.

„Meno avilio“ kartu su partneriais organizuojami kino seansai „Gilios upės plaukia tyliai“ po Liubarto tiltu Vilniuje vyks iki rugsėjo pabaigos. „Lėtosios peržiūros“ – jau penktus metus organizuojamas tęstinis „Meno avilio" ciklas, kurio tikslai: sulėtinti greitą kino vartojimą, suteikti jam kontekstą bei papildyti ekranus retai rodomais, kino istorijai svarbiais filmais.

 

Temos:
Muzika Interviu

Naujausi straipsniai