Seserys Eglė Kislovski ir Sigita Kriaučiūnienė apie tvirtą ryšį: „Prieš aštuonerius metus buvo kitaip“

Eglė Kislovski ir Sigita Kriaučiūnienė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Eglė Kislovski ir Sigita Kriaučiūnienė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Dovilė Štuikienė, žurnalui „Laimė“
Šaltinis: „Laimė“
2019-12-24 13:56
AA

Būna, vaikystėje iš vienos lėkštės valgiusios seserys užauga ir nutraukia ryšį, o būna, atvirkščiai – gana formaliai bendravusios, jos netikėtai suauga. Gerų dalykų kartais reikia išlaukti, tvirtina seserys – „PIX studijos“ vadovė bei GRL PWR įkūrėja Eglė Kislovski ir Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė.

Dar prieš aštuonerius metus viskas buvo kitaip. Jos susitikdavo retkarčiais – pas tėvus ar per šventes. Eglei tuomet buvo sunkus metas: byrėjo santykiai, atsirado finansinių problemų ir apskritai buvo nebeaišku, kur ji eina ir kur turėtų būti. Kai Sigita, tuomet jau propagavusi sveiką gyvenimo būdą, pasiūlydavo Eglei pasekti jos pavyzdžiu, jaunėlė išrėždavo: „Nesąmonė! Niekas taip negyvena, kaip tu!“ Bet kartą septynios dienos visiškai apvertė jos gyvenimą.

Kas kadaise jus skyrė? Amžius? Charakteriai?

Sigita: Mūsų charakteriai panašūs – turbūt skyrė aplinkybės. Aš septyniolikos išėjau iš namų, nenorėjau gyventi su tėvais – tai buvo savotiškas maištas. Iš Vilniaus išvažiavau į Kauną, dirbau, mokiausi, kūriausi gyvenimą. Eglei tuomet buvo tik dvylika. O dvidešimties aš jau ištekėjau, apsigyvenau Ukmergėje. Pasimatydavome su Egle retkarčiais – dažniausiai per gimtadienius, per pietus tėvų namuose, formaliai pabendraudavome…

Eglė: Mus atskyrė ir atstumas, ir metų skirtumas, nes paauglystėje penkeriais metais vyresnis žmogus, regis, priklauso kitai kartai. Augau su tėvais ir broliu Mindaugu, Sigitą matydavau protarpiais – ji jau gyveno savo gyvenimą. Bet nepasakyčiau, kad dėmesio man nebūtų rodžiusi. Atvažiavo pas mane, pavyzdžiui, kai dvynes gimdžiau: turėjo vaikų, žinojo, ką tai reiškia. Gal tada ir prasidėjo artimesnis mūsų bendravimas?

Sigita: O prieš dešimt metų aš atsidūriau Sveikuolių sąjungoje. Jau anksčiau ta gyvensena man buvo įdomi, net kai dar vartojau alkoholį ir rūkiau. Postūmį suteikė vaikai: jie labai sirgo, gydytojai vis kas pusmetį skirdavo antibiotikų – ėmiau galvoti, kaip juos auginti sveikesnius. Tuo metu išėjau iš Savivaldybės, kur turėjau gana aukštas pareigas. Verslo įmonė, kurioje pradėjau dirbti, bankrutavo po pusmečio nuo darbo pradžios, nes prasidėjo krizė. Dar ruošiausi stoti į doktorantūrą – universitete puikiai mokiausi vadybos, buvau visiškai tikra, kad man pasiseks, bet stojančiųjų tais metais patrigubėjo ir neįstojau. Taigi atsirado daugiau laiko sveikuoliškiems pomėgiams ir netrukus man buvo pasiūlytas etatinis darbas Sveikuolių sąjungoje – ten galėjau pritaikyti savo vadybos patirtį ir žinias.

Eglė Kislovski ir Sigita Kriaučiūnienė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kokią tada, Sigita, pamenate Eglę?

Sigita: Pamenu jos amžiną nepasitenkinimą savimi, inkštimą, kad viskas negerai.

Eglė: O taip, buvo etapas, kai man atrodė, kad viskas yra blogai!

Sigita: Labai atvirai nesipasakojo, bet mačiau ir jaučiau, kad jai negera. Kartą pasakiau: „Nori pokyčių? Neberūkyk, nebegerk, nebesitūsink.“ O ji atrėžė: „Tu čia man savo gyvenimo stiliaus nekišk!“

Na, juk yra žmonių, kurie vis kitus bando „atvesti į doros kelią“…

Sigita: Kai žmogus neklausia, nėra ko prie jo lįsti, nes jis dar nepasirengęs pokyčiams, bet kai nuolat dejuoja, imi ir pasiūlai.

Eglė: Ateina metas, kai pradedi galvoti, kad galbūt gyvenime eini visai ne ten, kur tau reikia. Ir imi stebėti, kur ir kaip kiti vaikšto… Kai ateina laikas, sielos šauksmas tiesiog nugali nepasitikėjimą. Imi jausti, kad tau kažkas ne taip, kad nori kažko kito. Mano gyvenime buvo labai rimtų ir labai dramatiškų įvykių, apie kuriuos nešnekėjau. Buvau bepalūžtanti, kai kartą Sigita pasakė: „Klausyk, tu juk gali kitaip pagyventi tik septynias dienas? Pabandyk.“ Nes kas tos septynios dienos, palyginti su tomis, kurias gyveni vienodai? Ir aš pabandžiau. Labai aiškiai pamenu savo 27-ąjį gimtadienį – nusprendžiau, kad tai bus paskutinis mano gimtadienis, kurį švenčiu šitaip. Po jo prasidės pokyčiai. Taigi po gimtadienio išėjau į sveikatos mokyklą, kuri buvo pritaikyta dirbantiems žmonėms: keldavomės ketvirtą ar penktą ryto, važiuodavome į mankštas, maudydavomės ledinėje upėje, valgydavome kitokius pietus – be mėsos, be pieno produktų, klausydavomės paskaitų. Aišku, nebuvo alkoholio, kavos, cigarečių. Po tokios savaitės, pabendravusi su kitokiais žmonėmis, pajutau, kad manyje vyksta pokyčių. Ko nors atsisakyti jau nebebuvo sunku, nes turbūt jaučiausi taip blogai, kad visa kita neatrodė problema.

Sigita: Sveikatos mokyklose matydavau, kokį poveikį gali turėti tos septynios dienos. Mačiau TIEK pavyzdžių, kad neabejoju: tokie dalykai keičia žmonių gyvenimus. Po pusmečio pastebėjau, kad kardinaliai pasikeitė ir Eglės gyvenimas.

Egle, ar kartais norėdavosi grįžti prie buvusio gyvenimo būdo?

Eglė: Dvejus metus po to visai nevartojau alkoholio. Kai susidūriau su labai sunkiomis situacijomis, kelis kartus buvau trumpam grįžusi, bet pasitikrinau – ne, man tai nebetinka ir nebepatinka. Šitoje „stotelėje“ aš jau buvau, čia nieko naujo! Aplink juk pilna dar neištyrinėtų „stotelių“, tad grįžti nebėra prasmės, kaip sunku bebūtų.

Sigita: O man nieko tikrinti nebereikėjo... Ir nesinorėjo to „kaip anksčiau“. Neseniai kalbėjausi su vienu bičiuliu: jis tikino, kad vis dėlto tuomet, kai vartojo alkoholį, būdavo labai linksma ir faina. Tikrai? Juk tada, žmogau, darei nesąmones ir gyvenai iliuzijomis.

Eglė Kislovski ir Sigita Kriaučiūnienė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Eglė: Pakeitus požiūrį, keičiasi ir tavo aplinka. Mano gyvenimas pasikeitė visiškai. Pati ėmiau žvelgti į labai sudėtingas situacijas kaip į Dievo duodamas pamokas, kurias turiu išmokti, kad galėčiau keliauti toliau. Pasikeitė viskas, pradedant santykiais su draugais, baigiant atsiradusiu nuostabiu žmogumi, kuris tapo mano vyru.

Sigita: Koks pats esi, tokį ir sutinki.

Eglė: Jei žmogus skundžiasi, kad niekas nesiseka, jam reikėtų pasižiūrėti į veidrodį. Nesiseka todėl, kad tu pats toks esi. Tu turi savybių, pritraukiančių tam tikrus žmones ir tam tikras aplinkybes.

Moterys dažnai skundžiasi, kad joms vis pasitaiko netinkami vyrai...

Eglė: O tas netinkamas pas tave gal atėjo todėl, kad išmoktum tam tikras pamokas. Išsiskiri su juo ir štai sutinki kitą – su tomis pačiomis, tik dar labiau išreikštomis savybėmis.

Sigita: Dažnai moterys nustemba: štai išsiskyriau ir vėl sutikau tokį pat. Kodėl? Todėl, kad neišmokai gyvenimiškų pamokų su buvusiuoju. Kai esi tokiame kelyje, kaip mes, pasidaro įdomu: save vis labiau tyrinėji, aptinki vis įdomesnių briaunų, pradedi save laužti, kad eitum toliau už susiformavusių rėmų. Pavyzdžiui, dukrai leidau mesti mokyklą. Dvyliktoje klasėje! Kankinausi, atlaikiau aplinkos spaudimą, bet leidau. Ir viskas išėjo į gera – šiandien išskrendu pas ją atostogų į Monaką, kur jai puikiai sekasi. Tai toks įdomus gyvenimas – ne bėgti nuo problemų, o pasikapsčius rasti jų priežasčių, bandyti save „apravėti“. Štai tada gauni atpildą, nes situacija ima ir pati išsisprendžia.

Eglė: Reikia jaustis mokinio pozicijoje, nemanyti, kad esi pasaulio bamba.

Taip jau būna, kad mokytis kartais nesinori...

Eglė: Tai neišvengiama, jei nori judėti pirmyn.

Jūs taip išmintingai pradėjote kalbėti vos atsisakiusi žalingų įpročių?

Eglė: Ne, tai visus tuos aštuonerius metus besitęsiantis procesas. Labai aiškiai prisimenu vieną situaciją, kai jaučiausi be galo blogai. Tarsi pamačiau save iš šalies: kaip aš galiu taip gyventi??? Ir ką dabar daryti? Atėjo supratimas, kad jau viską nusimečiau nuo pečių ir galiu eiti toliau. Įstrigo sykį mane tiesiog sukrėtęs laimės pojūtis: bėgiojau miške ir staiga... toks užplūdo gėris! Turbūt skamba keistai, bet tiesiog pajutau stiprų įsitikinimą, kad dabar mano gyvenime viskas gerai, taip, kaip ir turi būti. Tokie momentai parodo: eini teisingu keliu.

Sigita: Kiekvienas netgi paties teisingiausio gyvenimo etapas yra vis kitoks. Kartais moteris apima noras ne tik pačioms sveikai gyventi, bet ir vyrą „sutvarkyti“ – kai „sutvarkai“, net pasididžiavimas apima. Bet kartais net tokios teigiamos šeimos išsiskiria – vėl reikia padirbėti su savo nuoskaudomis ir nuostatomis. Taip nėra, kad atsipūstum, užsidėtum sveikuolės aureolę ir miegotum ant laurų. Ne, vis bandau nusimesti savo ego sluoksnius, nieko nebesmerkti ir neteisti, stebėti ženklus – gyvenimas vis mesteli jų vieną kitą, reikia tik dairytis.

Eglė Kislovski ir Sigita Kriaučiūnienė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kai gyveni kitaip, turbūt nubyra dalis senų draugų. O kaip ateina naujų?

Eglė: Jų tiesiog atsiranda: štai sena draugė grįžo iš užsienio, susipažinau su moterimis, turinčiomis aiškų savivertės jausmą – to man vienu metu labai trūko. Kiekvieną sutiktą žmogų vertinu kaip mokytoją, netgi tą, kuris atneša daug skausmo. Taigi vienu man sunkiu metu mokiausi ir iš naujųjų draugių – savivertės, kitokio bendravimo, kitokių santykių, savęs motyvavimo. Kartais, kai analizuoju savo gyvenimą, atrodo, kad kažkas iš aukščiau it šachmatų lentoje dėlioja figūrėles: jas stumdo ir stebi, kas bus toliau.

Sigita: Kai atsisakai senų dalykų, atsiranda erdvės naujiems. Maždaug prieš metus supratau, kad noriu būti „tikra moteris“, tokia, kokia niekada nebuvau, nes konkurencinėje rinkoje dauguma mūsų įgyja vyriškų savybių. Taigi panorėjau išsiugdyti tam tikras moteriškas savybes: kalbėti apie savo jausmus, neskubėti, jausti, o ne tik galvoti, ne apgaudinėti save šimtu „reikia“, o daryti tai, ką norisi. Ir mano noras išsipildė netikėtai ir su kaupu... Parašiau draugams, kad priimčiau gyventi moterį su vaiku, nes turėjau nenaudojamo ploto: pamaniau, kad būtų smagu kam nors padėti. Atsiliepė moteris su trimis vaikais ir besilaukianti ketvirto. Ji gyvena pas mane ir yra tikra mano moteriškumo mokytoja: nuolat šneka apie jausmus, nuostabiai rūpinasi savo vaikais, puikiai gamina maistą, viską spėja ir gyvena atsipalaidavusi.

Kaip pradedate dieną?

Eglė: Keliuosi pusę penkių, padarau kvėpavimo pratimų, pabūnu su savimi, daug ką apmąstau, padarau jogos asanų, tempimo pratimų, o apie pusę septynių jau keliasi vaikai.

Sigita: Dabar sumažinau krūvį – rytais nebesimaudau upėje, nebeskiriu trijų valandų per dieną jogai, nes noriu šiek tiek pasilepinti. Bet štai su penkiamete dukryte Ema miegame balkone – ji vis nesutinka kraustytis į kambarį, net jei šaltoka ar lyja. Keliuosi prieš šešias, skiriu pusvalandį maldos ritualams.

Ar nesusiduriate su požiūriu, kad pasakojate vėjus?

Sigita: Nuolat. Kiekvienoje paskaitoje matau tuščių netikinčių akių. Suprantu tuos žmones – juk buvau ten pati. Regėjimo gerinimo pratybomis irgi niekas netiki. Bet juk galima pamėginti.

Eglė: Dažniausiai netiki tie, kurie nebandė. Aš visada sakau: „Pamėginkite, o tada pakalbėsime.“ Apie viską galime pasakyti, kad tai nesąmonė, – kol neišbandėme. Prasminga, jei savo darbu gali kam nors padėti, todėl mums vis atsiranda papildomų veiklų: dirbu su jaunimu Sveikuolių sąjungoje, kartais ten savanoriauju. Mano pačios paauglystė buvo labai audringa; nors kartos keičiasi, bet esminiai dalykai išlieka: santykiai su tėvais, su bendraamžiais, su pačiu savimi. Noriu, kad paaugliai žinotų, jog gali daryti įtaką savo aplinkai: jei imi elgtis kitaip, keičiasi ir santykiai su tėvais. Dažniausiai vaikai gyvena tokiuose rėmuose: kelkis, valgyk, paskubėk į mokyklą, parnešk gerus pažymius, nesėdėk prie kompo, lankyk būrelius. Ir dar būtų neblogai, kad vaikas būtų tobulas. Juk auginamos tobulų vaikų kartos. Vaikų, kurie jau nebepakelia tėvų jiems užkrauto krūvio. O dar jaunų merginų dievinamas pripūstų lūpų ir krūtinių kultas... Matau prasmę šnekėtis su jomis apie natūralų grožį, apie tai, kad ne viskas yra materija – mes turime ir vidinį pasaulį. Niekas to nemokė mano kartos, barbių kartos, niekas to nemoko ir jų kartos. Ir turbūt sveikos gyvensenos kultas atsirado dėl to, kad žmonės suprato: palauk – kokia prasmė arti dieną naktį, pervargti, nusipirkti daiktų, vėl dirbti iki nukritimo, rietis su antrąja puse, visą laiką blogai jaustis. Ar tai yra laimingas gyvenimas?!

Sigita: Žmonių sąmonė šviesėja – tai džiugina. Gyvenimas suteikia laisvę rinktis. Galime rinktis, pavyzdžiui, dirbti tiek, kiek norime. Galime rinktis prasmingus darbus. Pagalvoti, ar kam nors savo darbu nešame gėrį, ar tik skatiname vartojimą...