„Šeršėliafam“ diskusija su D.Filmanavičiūte: kodėl vis dar sunku kalbėti apie seksą?

Diskusija „Kodėl vis dar sunku kalbėti apie seksą?“ / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-10-11 16:13
„Šeršėliafam“ renginyje pristatytas Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje daug dėmesio sulaukęs serialas „SEX“. Po serialo peržiūros vyko diskusija „Kodėl vis dar sunku kalbėti apie seksą?“. Diskusijoje dalyvavo psichologas Antanas Grižas, slaptos merginų grupės facebooke įkūrėja, kuri vienija jau daugiau nei aštuonis tūkstančius merginų, drąsiai kalbančių apie santykius, Agnė Kulitaitė. Pokalbį moderavo – Dovilė Filmanavičiūtė. Serialą „SEX“ žiūrėkite tik ŽMONĖS Cinema namų kino platformoje.

„Šeršėliafam“ renginyje pristatytą serialą galite žiūrėti ČIA.

Dovilė Filmanavičiūtė: Kaip išmokti pasakyti, ko nori?

Antanas Grižas: Dažnas stereotipas yra, bent jau kai mes su vyrais šnekame, kad moterys tikisi, jog vyras turi pats susiprasti. Ir iš vyrų pusės tas pats – kad kitas pats susiprastų, aš užuominą numesiu, pabučiuosiu į petį ir turėtų jau suprasti. Man atrodo, kad dažnai trūksta ir sąmoningumo. Kartais gal neįsisamoniname, kad mums tikrai to trūksta, o tai būtų vieta imti ir pasakyti. Galbūt aš galiu pasakyti, kaip kad serialo „SEX“ herojės Katerinos atveju, kad trūksta sekso ir pradėkime kalbėti apie tai.

Antanas Grižas, Dovilė Filmanavičiūtė, Agnė Kulitaitė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Antanas Grižas, Dovilė Filmanavičiūtė, Agnė Kulitaitė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Agnė Kulitaitė: Aš esu pastebėjusi, kad kiekvienas turėtume pasakyti, ko mums trūksta. Aš matau labai didelį žiniasklaidos poveikį: naujienų portalai, žurnalai moterims, kalbantys apie tai, kaip patenkinti vyrą. Temose, kaip patenkinti moterį, aš tikrai mačiau informacinį stygių. Tas dalykas, kad moteris lovoje turi patenkinti vyrą, o ne pasitenkinti pati, buvo gajus ilgą laiką.

Antanas Grižas: Nori pasakyti, kad visuomenėje nėra informacijos, kaip patenkinti moterį?

Agnė Kulitaitė: Tikrai anksčiau mačiau didelį stygių. Dabar mes išlaisvėjome, kalbame apie tai plačiau, drąsiai galime pasakyti, kad nepatyrėme orgazmo ar kad mano klitoris yra aukščiau, o tu jo neteisingai ieškai. Bet seniau žiniasklaidoje, ypač tuose moteriškuose žurnaluose, jie mums sakydavo, kaip patenkinti vyrą.

Dovilė Filmanavičiūtė: Šis momentas apie vyro ir moters santykį yra įdomus. Pavyzdžiui, lyčių stereotipas, kad vyras visada nori, jam seksas būtinas ir jis visada pasiruošęs juo užsiimti. Šis dalykas iš psichologinės pusės žiūrint, gal kuria stigmą toliau?

Antanas Grižas: Taip. Kai vedu seminarus vyrams, dažnai iškyla tema, kad vyrai nemoka pasakyti „ne“. Man atrodo, kad vyras šiomis dienomis yra kitoks nei buvo prieš šimtą metų, nes visuomenė visai kita. Turbūt nėra tokių tyrimų, bent jau aš nežinau, bet galbūt netgi  šiais laikais vyro bendras libido vidurkis gali būti žemesnis nei ankstesniam laike. Čia gali turėti įtakos pornografija, pokytis lyčių vaidmenyse.

Dovilė Filmanavičiūtė: Apie švietimą pagalvojau, kad visai gerame laike gyvename. Netgi tas skatinimas pradėti vadinti lytinius organus tikraisiais pavadinimais. Turiu omeny, kad tokie serialai kaip „SEX“ – išsilaisvinimo ir progreso ženklas.

Agnė Kulitaitė: Galime gal tada sugrįžti prie tos temos, kiek mums stinga žodyno šioje vietoje ir kiek mums yra įskiepyta baimė vadinti dalykus tikraisiais vardais. Esu girdėjusi, kaip penis vadinamas „peliuku“, o vagina „varlyte“. Pamenu labai gerai paauglystėje, kai bučiavausi su vienu vaikinu, ir jis pasakė: „Mano drakoniukas stojasi“.

Antanas Grižas: Bet šiaip čia yra viena praktika, kad kartais mes, vyrai, duodame vardus savo varpoms. Tai tarsi „owninimas“ savo seksualumo. Tik gal tau nebūtinai reikėjo žinoti, kad jis ją vadina drakoniuku.

Dovilė Filmanavičiūtė: Agne, tu esi facebooke sukūrusi grupę, kurioje panos pasileidžia plaukus – kai noriu kokio deserto prieš miegą, aš nueinu ten paskaityt įrašų ir komentarų. Kaip tau atrodo, čia irgi savotiška terapijos forma?

Agnė Kulitaitė: Aš tą grupę sukūriau po išsiskyrimo, pavadinimas irgi atitinkamas „Nekenčiu vyrų arba kaip tapti lesbiete“. Labai jaučiausi norinti kalbėti apie dalykus, kurie mano draugėms dažnai atrodydavo tabu ir tiesiog ieškojau bendros kompanijos. Tuo metu daug draugių buvo santykiuose ir sukūriau grupę, kuri sėkmingai gyvuoja iki šiol, bet vėl gi dėl nutekinamos informacijos, manau, jeigu „discorde“ turėtume kanalą, būtų dar drąsesni pasisakymai. Gal tai buvo kažkiek panašu į „Nebegėdą“, kad tiesiog kalbame apie masturbaciją, kalbam apie tai, kokį vibratorių verta pirkti, kalbame apie vienos nakties nuotykius.

Dovilė Filmanavičiūtė: Nėra taip, kad jūs pakalbat, bet iš esmės tai intymiame gyvenime merginoms nepadeda. Viena yra pakalbėti facebooke, kita yra pasakyti savo partneriui, kad „mes jau penkeri metai kartu, bet aš dar niekada su tavimi nepatyriau orgazmo“.

Agnė Kulitaitė: Tai niekada ir nebuvo edukacinis tikslas, o tik kartu pasijuokti ir suprasti, kad esi ne viena. Čia ir visiškai skiriamės nuo „Nebegėdos“, nes jie šviečia apie lytinius dalykus.

Antanas Grižas: Bet tai vis tiek padeda? Labai tikiu, kad tokie dalykai kaip bendruomenės jausmas padeda, galėjimas iš sunkių dalykų pasijuokti, normalizuoja.

Dovilė Filmanavičiūtė: Antanai, nežinau ar galiu klausti, bet kai vyrai ateina į terapinį pokalbį su specialistu. Ar ryškėja mitai ir stereotipai, kas liečia jų seksualumą? Ką jiems skauda?

Antanas Grižas: Yra dalykų, kurie ryškėja. Tikrai negaliu kalbėti už visus vyrus, nes pas mane specifiniai klientai, daugiausiai dirbu su jaunais išsilavinusiais vilniečiais. Pas mane dažniausiai ateina tokie, kuriems sunku savo poreikius priimti, savimi pasirūpinti. Man atrodo, kad tokių vyrų daugėja. Vis kalbame apie tai, kiek daug yra tokių mačo tipo vyrų, bet vis daugėja tokių, kurie yra susivaržę, bijo savo seksualumo. Vienas iš dalykų – daug kas nešiojasi įsitikinimą, kad vyro seksualumas yra blogas. Jie jaučiasi sugėdinti, nes gal nėra matę sveikos to vyriškumo išraiškos. Vyrams tiesiog trūksta kalbančių vyrų apie sveiką vyriškumą. Kitas dalykas, yra toks kompleksas – „Madonna/Whore complex“ – tai yra įsitikinimas galvoje, kad vienos merginos yra šventosios ir tyrosios, o kitos – jau kekšės. Prie šito labai stipriai prisideda visuomenė.

Dovilė Filmanavičiūtė: Agne, tu esi tas žmogus, kuris viešai labai daug ir atvirai dalijasi savo patirtimi ir išgyvenimais. Kalbi apie savo lytinę orientaciją atvirai, dvasinę sveikatą, net kalbi apie higieninį vaikščiojimą pas terapeutą. Kodėl?

Agnė Kulitaitė: Kalbant apie vyrus, visuomenėje dar turime pasakymą „vyriškas vyras“, kurio iki galo dar niekas nesupranta ir visai kitaip įsivaizduoja. Pas mus yra labai liūdnos statistikos dėl psichinių problemų. Moterys eina dažniau pas psichoterapeutą, joms dažniau nustatoma depresijos diagnozė, kiti psichiniai negalavimai. Tačiau vyrai žudosi dažniau, nes jie nedrįsta kreiptis pagalbos, bijo būti nevyriški. Man pačiai reikėjo laiko, kad išdrįsčiau garsiai kalbėti apie psichologines problemas, kurį laiką nešiojausi kažkokią gėdą, manydama, kad esu silpnesnė. Po to kažkaip impulsyviai prisipažinau, kad man diagnozuota ūmi depresija ir iš laiškų kiekio, kurį man parašė žmonės per vieną dieną, aš supratau, kad turime opią problemą visuomenėje. Kai pradėjau kalbėti apie depresiją, gavau labai daug laiškų, kad jų didžiausios problemos yra savidestrukcija, nerimo sutrikimai, depresija, kyla iš to, kad jie negali jaustis laisvi ir rodyti savo meilės. Tai mane paskatino atsiskleisti, kad esu biseksuali.

Antanas Grižas, Dovilė Filmanavičiūtė, Agnė Kulitaitė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Antanas Grižas, Dovilė Filmanavičiūtė, Agnė Kulitaitė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Dovilė Filmanavičiūtė: Ar nėra taip, kad mes kartais nuleidžiame savo seksualumą iki tokio buitinio lygio. Pavyzdžiui, gyvenate šeimoje ir galvojate, kad neturėjimas normalaus ir išsvajoto seksualinio gyvenimo, yra viena iš nereikšmingų sudedamųjų detalių. Bet ar nėra taip, kad tai pasąmonėj kažkur kapsi, tu tarsi nepastebi, bet esi fundamentaliai nelaimingas žmogus?

Antanas Grižas: Negalime kalbėti už visus žmones, tai yra labai individualu. Jeigu kalbame apskritai apie visus mitus ir stereotipus, ypač šiame informacijos ir dezinformacijos amžiuje, manau, bazinis dalykas, ką galime daryti, investuoti į savo sąmoningumą. Kalbu ne apie tą intelektualinį sąmoningumą, bet apie kūnišką ir emocinį sąmoningumą. Tada toje visoje maišalynėje, koks turi būti vyras ar moteris, kas galima ar negalima, mokėsime nuo to atsijungti ir sugrįžti į savo vidinę tiesą, ateinančią iš kūno ir jausmų. Iš ten ateina ir seksualumas su poreikiais, kuriuos būsiu pajėgus iškomunikuoti savo partnerei.

Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje įvertintą serialą „SEX“ žiūrėkite „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje. Tapkite prenumeratoriumi ir serialą www.zmonescinema.lt žiūrėkite nemokamai.

Naujausi straipsniai