1986 metais pasaulį sudrebino Černobylio atominės elektrinės katastrofa. Po 33 metų šią skaudžią istoriją priminė HBO produkcija, sukūrusi įspūdingą penkių serijų serialą „Černobylis“.
Seriale gaisrininką suvaidinęs aktorius Paulius Jatkevičius (22) teigia, kad dirbti su tokia produkcija buvo tikras išbandymas ir nuostabi patirtis. Jis mano, kad tokį pasisekimą ir žmonių dėmesį serialui „Černobylis“ atnešė profesionali komanda, prisidėjusi prie kiekvienos serialo detalės: „Žmonės, dirbantys už ekranų, veikia tikslingai. Kiekviena išdirbta detalė ir smulkmena sukūrė įtraukiantį siužetą, kuris leido žiūrovui suvokti ir susitapatinti su įvykusia tragedija.“
Kaip sureagavai sulaukęs pasiūlymo filmuotis seriale?
Žinoma, apsidžiaugiau, tačiau tikrai nesuvokiau viso to masto ir profesionalų komandos, su kuria teks dirbti. Tuo metu dar nelabai žinojau apie HBO produkciją, buvau girdėjęs tik tiek, kad būtent jie filmavo žymiuosius „Sostų karus“ bei serialą „Bręstantis blogis“. Kai pasakė, kad atvažiuoja HBO, pamaniau, kad tai kokia nors antrinė produkcija, bet tikrai ne jie.
Ar sulaukęs kvietimo filmuotis, plačiau pasidomėjai realia Černobylio tragedijos istorija?
Kai pirmą kartą pamačiau scenarijų, kilo klausimas: ar tai, kas nutiko realybėje, skiriasi nuo to, kas bus vaizduojama ekranuose? Pradėjau domėtis plačiau, žiūrėti įvairias Youtube platformoje patalpintas apžvalgas ir supratau, kad tai, kas nutiko, iš tiesų yra stiprus ir sukrečiantis įvykis. Visgi perskaičius scenarijų suvokiau, kad serialas paliečia ir politiką. Svarsčiau, kaip tai priims žmonės už Atlanto ir kaip į tai reaguos Rytų šalys. Kiek žinau, dabar Rusija planuoja filmuoti savo versiją, nes serialas „Černobylis“ jiems – tarsi realybės iškraipymas.
Kaip buvai atrinktas gaisrininko personažui?
Kai gauni kvietimą filmuotis, tai dar nereiškia, kad esi patvirtintas. Pirmiausia sudalyvavau kastinge, kuriame turėjau įsikūnyti į karį, o vėliau ir į gaisrininką. Pasirodo, pastarasis personažas man tiko labiau. Turėjau lipti menamomis kopėčiomis, vaidinti, kad laikau sunkią žarną ir ieškau savo dingusio gaisrininko draugo. Iš tikrųjų man buvo nejauku, tačiau buvau priimtas suvaidinti būtent gaisrininko personažą (juokiasi).
Ar filmuojant šį serialą buvo svarbus autentiškumas?
Manau, kad išdirbtos detalės yra būtinos dėl pačios istorijos, įtraukiančio siužeto, nepakeičiant esmės ir visų įvykių dvasios bei atmosferos. Visą tai buvo taip svarbu, kadangi ši tragedija yra reali, o ne išgalvota Holivudo istorija. Filmavimo aikštelėje prie to prisidėjo labai daug žmonių, kurie atsakingi už dailę, grimą, kostiumus ir kitas detales.
Didelis darbas buvo atliekamas ne tik aikštelėje, bet ir prieš filmavimus: ieškomos nepakitusios, sovietmečio paliestos teritorijos, analizuojamos archyvinės nuotraukos, kad grimuotojai galėtų atkurti realistiškas, radiacijos sukeltas žaizdas, vartomi seniausi sovietiniai laikraščiai, bandant išsiaiškinti ir visiškai atkurti to laikmečio madas, net šukuosenas. Beje, mano šukuosena taip pat buvo svarbi, nors ir viso filmavimo metu buvau su šalmu. Taip yra todėl, nes bet kuriuo metu režisierius gali sugalvoti, jog nori matyti mane be šalmo. Komanda turi būti pasiruošusi viskam.
Ar tikėjaisi, kad serialas susilauks tokio populiarumo?
Tokio populiarumo tikrai nesitikėjau. Nemaniau, kad žmonėms tai bus vis dar aktualu. Dabar šis serialas griauna visus stereotipus, nekalbant vien apie politinius žaidimus: žiniasklaidoje vis dažniau prabyla žmonės, kurie iš tiesų tai išgyveno ir daug metų tylėjo.
Su kokiais sunkumais teko susidurti filmuojantis šiame seriale?
Teko praeiti gaisrininkų mokymus. Tiesa, tai buvo ne iššūkis, bet staigmena ir dar vienas įrodymas, kad dirbu su aukščiausio lygio profesionalais. Žmonės, kurie daug metų dirbo ir išmanė ši darbą, rodė kaip greitai ir teisingai ištiesti žarną, kaip ją sujungti, kaip sutartiniais ženklais bendrauti su komanda. Kiekvienas komandos žmogus turėjo tam tikrą užduotį ir funkciją. Buvo išties įdomu.
Beje, viso filmavimo metu turėjau dėvėti sunkų, tačiau autentišką to laikmečio gaisrininko kostiumą. Filmavimas vyko vasarą, todėl atliekant vaidmenį kostiumas varžė judesius ir buvo karšta. Mums pasakojo, kad anuomet gaisrininkai kostiumus nusiimdavo, nes negalėdavo iškęsti karščio ir svorio gesinant gaisrą.
Ar vaidindamas seriale susitapatinai su žmonėmis, kurie išgyveno Černobylio atominės elektrinės katastrofą?
Galbūt labiau susitapatinau skaitydamas scenarijų, bet ne vaidindamas. Filmavimo aikštelėje visa tai priėmiau kaip žaidimą ir simuliaciją. Kai esi už ekrano, matai vieną bendrą vaizdą, o aš matau kameras ir palapines, todėl visiškai įsijausti į tai, ką jautė žmonės, negalėjau. Labiau susitapatinau su gaisrininko personažu, jaučiau įtampą dėl kilusio gaisro, bet ne dėl pačios Černobylio tragedijos. Iš ėsmės visiškas įsijautimas į vaidmenį yra ne tiek svarbu, kiek būti budriam ir tiksliai atlikti savo darbą filmavimo aikštelėje.
Galbūt šis serialas yra svarbus žingsnis karjeros link?
Džiaugiuosi, kad čia sudalyvavau ir, manau, kad man pasisekė, jog galėjau dirbti su HBO produkcija. Nepriimu garbės dėl šio serialo vaidmens, nes yra darbų, kuriuose jaučiuosi labiau nusipelnęs ir įdėjęs daugiau darbo bei pastangų. Žinoma, tai viena labiausiai vertinamų produkcijų užsienyje, todėl tolimesnėje karjeroje ši patirtis tikrai pravers.