Kūrybininkė Rasa Jusionytė ir kelionių fotografas Linas Marcišauskas, įkvėpti pasaulį sudrebinusio serialo „Černobylis“, nusprendė sovietinį butą Fabijoniškėse paversti pramoga ir nuomoti jį turistams apartamentų rezervavimo sistemoje www.airbnb.com.
Kol daugelis savo butuose stengiasi atsikratyti sovietmečio dvasios, ši pora butui suteikė antrą gyvenimą: „Nors ir tragiškai baisi mūsų praeitis, visgi tai yra mūsų mentaliteto dalis. Norisi viso to neatsisakyti ir gerbti. Taip žmonės gyveno ir mes dėl to esame tokie, kokie užaugome. Suteikiame unikalią galimybę tai pažinti!“
Kaip kilo idėja pradėti nuomoti butą turistams?
Iš tiesų pati idėja užgimė po truputį. Kai Linas pirmą kartą mane atsivedė į jo senelių butą – likau sužavėta. Įėjus atrodė, kad laiko mašina nukeliavome į tėvų jaunystę: viskas išsilaikę taip, lyg būtų nepaliesta metų... Beje, Linas labai daug keliauja, yra kelionių fotografas, tad jam teko gyventi daugelyje nestandartinių Airbnb vietų. Jis jau senokai rezgė mintį, kad šis sovietmečio perliukas galėtų būti taip pat įdomus užsieniečiams, atvykusiems į Lietuvą.
Galiausiai mūsų draugas, fotografas Stasys Mačiulskas, kuris kartu žiūrėjo Černobylio serialą Lino senelių bute, apsižvalgęs pasakė: „Juk čia ta pati gatvė, kur nufilmuotas serialas! Galite ne tik šį autentišką butą nuomoti, bet ir suteikti galimybę pagyventi Černobylio filmavimo aikštelėje!“. Štai taip ir gimė ši unikali idėja.
Ar niekada nekilo mintis atsikratyti sovietmečio dvasios ir paversti butą moderniu?
Lino seneliai buvo itin tvarkingi ir savo daiktus prižiūrintys žmonės. Pavyzdžiui, virtuvė, kuri yra tikras muziejinis sovietmečio eksponatas – puikiai išsilaikiusi. Atrodo, net nekiltų ranka jos keisti! Yra žmonių, kurie nori kuo greičiau tą dalį mūsų praeities pamiršti ir atsikratyti, o mums, kurie jau gimė laisvoje Lietuvoje (tiksliau, tik man, nes Linas gimė valstybėje, kuri jau nebeegzistuoja!) savotiškai norisi tai išsaugoti.
Čia viskas unikalu – servizai, nuostabūs puodukai, žuvies formos butelis, skirtas alkoholiui serviruoti, senos receptų knygos. Radau nuostabų „Napoleono“ pyrago receptą: puslapiai prieš daug metų nučiupinėti kremuotais pirštais, o dabar ir aš pati mėginu jį pagaminti... Linas taip pat turi seną rankinę skalbimo mašiną, kurios dar nespėjome prijungti – ji bus ir eksponatas, ir pramoga, prireikus išsiskalbti drabužius.
Man labai džiugu, kad ekologija dabar tokia populiari tema – kam išmesti senus daiktus ir keisti juos naujais tik dėl to, kad jie nauji? Nors dažnai pasitaiko ir tokių atvejų: pas mano senelius radome seną plaukų džiovintuvą, kuris, nors ir veikia puikiai, yra labai lėtas ir greitai įkaista – nepalyginsi su normaliu plaukų džiovintuvu... Visgi tai išlieka autentiška.
Ar jau sulaukėte susidomėjusių šiuo butu?
Buto nuomos skelbimą paleidome tik prieš kelias dienas, tad dar niekas nerašė. Žmonės keliones planuoja prieš kelias savaites, tad, manau, tai tik kelių dienų reikalas, kada sulauksime užsakymų.
Butas yra visiškai autentiškas, ar kai kurios buto detalės yra paliestos dabartinių laikų?
Yra „euroremontinė" komoda. Miegamajame pakeisti tapetai, bet tai viskas. Turime idėją prie įvairiausių daiktų palikti raštelius lyg muziejuje, su paaiškinimais, kas ir kodėl čia yra. Lino seneliai turėjo itin puikius darbus, todėl bute yra daug prabangesnių sovietmečio detalių. Pavyzdžiui, virtuvėje yra radijo taškas, virtuvės komplektas vadinasi „Agila“, o per langą matosi televizijos bokštas. Mums šie dalykai savaime suprantami, bet labai smagu paieškoti informacijos ir ja pasidalinti su turistais: kada bokštas pastatytas, kokia jo istorija, kur pagaminta „Agila“ ir kt.
Taip pat planuojame sukurti savotišką žurnalą, kuriame papasakosime Lino senelių istoriją: kaip jie susipažino, ką dirbo, ką veikė Černobylio sprogimo dieną. Pasirodo, kai įvyko tragedija, Lino mama deginosi kieme. Tokie dalykai sukuria kontekstą, padeda suvokti istorinius faktus, pajausti, kaip tam tikroje santvarkoje gyveno žmonės.
Beje, prie komodos kabės prierašas apie tai, kad sovietmečiu žmonės galėjo įsigyti tik vienodus baldus ir kur benueitum, jausdavaisi lyg namie. Atėjus nepriklausomybei, visi norėjo pasikeisti ir susikurti individualumą, o dabar važiuoja į IKEA ir vėl perka vienodus baldus. Manau, tai gera įžvalga!
Kiek laiko užtruko buto įrengimas?
Reikėjo maždaug savaitės. Linas be proto daug keliauja, Vilniuje praleidžia vos kelias dienas per mėnesį, todėl tas butas jau kelis metus buvo jo neoficialūs namai Lietuvoje. Per pastarąją karštą savaitę, kai visi mirko ežeruose, jis kraustė stalčius ir valė virtuvę. Maniau, kad išprotės, tad po darbų prisijungdavau ir aš. Naktį važiuodavome maudytis prie ežero – labai smagu ten nukeliauti antrą valandą nakties. Nėra nė vieno žmogaus, tad ir buto tvarkymo dulkes, ir dėžių kraustymo frustraciją gera nusiplauti, o kartu be galo romantiška!
Kai sutvarkėme butą, važiavome į mano senelių butą Klaipėdoje. Deja, senelių jau nebėra, tad butas stovi tuščias. Senelis buvo kapitonas, todėl jų daiktai geresnės kokybės ir šiek tiek retesni. Buvo be galo smagu vėl prikelti nebenaudojamus servizus.
Kokią paros kainą šiame bute numatėte turistams?
Numatyta kaina iki 60 eurų. Suprantama, kad tai daug brangiau, nei standartinė Airbnb apgyvendinimo naktis Vilniuje, bet mes ir to laikmečio maisto šaldytuve paliksime (kaip be sūrelių su aguonomis, žinoma, išluptų iš popierėlių ir patiekiamų lėkštutėje!) ir apskritai, tai ne tik nakvynė, bet ir neįkainojama patirtis bei pramoga!
