Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio išvakarėse dainininkė Neringa Šiaudikytė apsilankė Kauno Panemunės senelių globos namuose. Vyriausiems jų gyventojams žinoma mergina padovanojo originalias dovanas – lietuviškus kvepalus su gintaro gabaliukais.
Vizito metu ji sužinojo ir neįtikėtinų faktų ne tik apie praeitį, bet ir apie tai, kaip dabar gyvena laikinosios sostinės senjorai. Išgirsta informacija N. Šiaudikytę maloniai nustebino.
„Buvo nepaprastai įdomu pabendrauti su senoliais, prisimenančiais daug svarbių Lietuvai įvykių. Globos namuose net sutikau moterį, kuri galėjo pasidalinti akimirkomis pažinties su pastaraisiais mėnesiais daug diskusijų sukėlusiu asmeniu – partizanų vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu“, – sakė istorikės diplomą Vytauto Didžiojo universitete (VDU) prieš beveik ketverius metus apgynusi N. Šiaudikytė.
93 metų Ona Marija Gražulienė dainininkę pasitiko pasipuošusi pačios siūtais tautiniais drabužiais.
„Prieš valandėlę pas mus baigėsi šventė, tai dar vis vaikštau pasipuošusi“, – juokdamasi sakė O. M. Gražulienė.
Moteris pasakojo jaunystėje turėjusi tautinius drabužius, tik jais dalindavusis su bičiulėmis, nes retai kas turėdavo lėšų brangiam, o vėliau ir draudžiamam rūbui.
O.M.Gražulienė vertinusi gintarinius papuošalus, tačiau daugelis jų per negandų metus pasimetė. Senolė atidžiai apžiūrėjo N. Šiaudikytės dovaną ir niekaip negalėjo atsistebėti, kaip „Rain.land“ tikrų kvepalų buteliukuose atsirado gintaro gabalėliai.
„Šie kvepalai buvo sukurti tik prieš kelis metus. Lietuvos parfumerius tąkart įkvėpė Baltijos jūra ir nuo kitose šalyse randamo gintaro savo savybėmis besiskiriantis lietuviškas auksas. Taip gimė net keturi kvapų deriniai“, – pašnekovei pasakojo savo parfumerijos kolekcijoje svarbią vietą ir „Rain.land“ skyrusi N. Šiaudikytė.
Pasidžiaugusi dovana O.M.Gražulienė pasinėrė į prisiminimus. Ji, įgijusi vidurinį išsilavinimą, kurį laiką dirbo mokytoja, o prasidėjus rinkimams buvo paskirta komisijos nare. Su partizanais ryšius palaikiusi Marijampolės apskrityje gyvenusi lietuvaitė, žinodama, kad į rinkimų vietą ginkluotų stribų bus nuvesta dar išvakarėse, nusprendė pabėgti. Ji kelis mėnesius, tapusi liaudies prieše, slapstėsi pas gimines, gerus žmones ar miškuose. Moteriai, pasak O.M.Gražulienės, gyventi tikrą partizaninį gyvenimą buvo labai sunku, todėl kovotojoms už tėvynę dažniausiai buvo patikimi svarbūs, bet fiziškai lengvesni darbai. Pavyzdžiui, laikraščių kūrimas, spausdinimas ir platinimas. Tam, kad nesigirdėtų spausdinimo mašinėlės klaviatūros spragsėjimo, O.M. Gražulienė su bendražygiais slėpėsi bunkeryje. Tačiau jų prieglobstį miške priešai rado ir susprogdino. Iš trijų gyva liko tik Ona. Granatos skeveldrų jai iš kūno niekas nešalino – tą padaryti žadėjo tik gavę reikiamą informaciją apie partizanus. Moteris pažadėjo parodyti slaptavietes ir vežama į mišką vėl sugebėjo pabėgti nuo priešų.
„Sprukau ir galvojau – geriau tegu sušaudo. Bet viskas susiklostė kitaip. Priėjau upę, o vienas iš partizanų ryšininkų mane per ją perkėlė ir paglobojo, kol kiek sustiprėjau. Čia būdama pati save operavau ir iš kūno ištraukiau 14 granatos skeveldrų. Tik vieną „pražiopsojau“. Ji dar tebėra rankoje“, – sakė O.M.Gražulienė.
Moteris tuomet pažinojo ir partizanų vadą A.Ramanauską – Vanagą. Ji retai sutikdavo, nes stribų ieškomiausias „nusikaltėlis“ nuolat keisdavo savo buvimo vietą.
„Matydavomės per susirinkimus, aptarimus. Dažnai į juos jį lydėdavo ir žmona“, – pasakojo O.M.Gražulienė.
93 metų emigrantui iš JAV Vytautui Pačkauskui sunkiais laikais teko palikti tėviškę. Gyvenimą svetur kūręs vyriškis sakė dainuodavęs lietuviškam chore, o namuose turėjęs tautinės atributikos – vėliavą ir Vytį.
„Džiaugiuosi prieš maždaug 15 metų grįžęs į Lietuvą“, – tvirtino V. Pačkauskas.
Buvusi fizinio lavinimo mokytoja, 94 metų Elena Nemajuškaitė, tuo metu, kai su dovana ją aplankė N. Šiaudikytė, savo kambaryje valstybės atkūrimo jubiliejų šventė su draugėmis. Moterys vaišinosi arbata ir saldumynais.
„Turėjome kažkada ir gintarinių papuošalų, ir gražių drabužių, ir kvepalų. O dabar...“ – atsiduso pašnekovė.
VšĮ „Kauno Panemunės socialinės globos namai“ direktorė Aldona Krinickienė pasakojo, jog valstybinių švenčių minėjimai yra itin svarbūs jos vadovaujamos įstaigos gyventojams. Moterys, jei tik turi, puošiasi tautiniais drabužiais, gintariniais karoliais. Seneliai mielai rašo linkėjimus ir laiškus savo šaliai.
Iš viso Panemunės senelių globos namuose gyvena 64 nuolatiniai gyventojai nuo 75 metų. Dar 30 lanko dienos centrą. Mėnesį gyventi tokioje įstaigoje kainuoja apie 750 eurų. Tačiau, jei savivaldybės komisija nusprendžia, kad senolis atitinka visus globos namų gyventojams keliamus kriterijus, tuomet aritmetika būna kitokia – žmogui tereikia sumokėti 80 proc. savo pensijos, o trūkstamą sumą įstaigai už jį sumoka valstybė.
