Į eilinės muzikos grupės rėmus „The Tiger Lillies“ tikriausiai niekaip neįstatytum. Savo pasirodymais garsėjantys vyrai Martynas Jacquesas, Adrianas Stoutas ir Jonas Gollandas dažnai skambiai yra vadinami „tamsiojo kabareto“ („dark cabaret“) atlikėjais. Siurrealizmo persmelkti tekstai, „nešvarūs“ bei „netašyti“ jų dainų herojai ir netikėti muzikiniai posūkiai per pasirodymus žiūrovus nukelia į visiškai kitokį – sarkastišką, ironišką, bet tuo pačiu juodai linksmą pasaulį.
Sausio pabaigoje Lietuvoje „Tiger Lillies“ pristatys savo naujausią albumą „The Devil‘s Fairground“. Su grupės įkūrėju, Martynu Jacguesu, kalbamės apie prabėgusias šventes, naują turą ir praeitį, pelniusią vyrų trio pripažinimą visame pasaulyje.
Martynai, tikriausiai nesate labai religingas, tradicijų supančiotas žmogus, bet kaip atrodo didžiosios metų šventės jūsų aplinkoje?
Šiuo metu esu Londone. Ilsiuosi po metus trukusio pasirodymų turo. Kalėdas sutikau ramiai, o senuosius metus palydėjau Berlyne. Dvi savaites skyriau sau ir poilsiui. Kadangi nesu jaunuolis, mano artimųjų beveik nelikę.
Grupę „The Tiger Lillies“ įkūrėte 1989 metais, nuo to laiko daug kas pasikeitė, ką, jūsų nuomone, reiškia šiais laikais būti drąsiam muzikoje?
Drąsūs – savotiškai visi. Apsižvalgykite, kiek daug aplinkui mus yra menininkų, kūrėjų, muzikantų. Tik viena problema – visi jie kažką kopijuoja. Populiaru įsižiūrėti vieną, du ar tris talentingus, kažkokia kryptimi judančius menininkus ir iš jų kažką „savo“ sukurti. Nežinau, man atrodo, kad drąsiausiais išlieka tie, kurie originalūs, kurdami iš jau egzistuojančių dalykų.
Jūs visuomet žinojote, kuria linkme judate su savo kūryba? Kad nešite „naujojo kabareto“ žanro vėliavą?
Tikriausiai, kai buvau jaunesnis, aš tokio konkretaus plano, kur einu ir ką darau, neturėjau. Daug dalykų gimė ekspromtu ir kartais susigaudyti, kas esu bei kokia linkme judu, nebuvo paprasta. Gyvenime pasitaikė nevykusių ieškojimų. Tas suvokimas, kas esame, kaip kūrėjai, atėjo su metais. Atsirado aiškesni rėmai to, ką kuriame, kokius pasirodymus atliekame. Manau, jog ilgainiui tapome dalimi žanro, kuriam iš pradžių nenorėjome visiškai priklausyti.
Naujausias jūsų albumas „The Devil‘s Fairground“ įrašytas Prahoje, mieste, kur, galima sakyti, prasidėjo „The Tiger Lillies“ karjera. Kas tokio magiško vis traukia sugrįžti į šį miestą?
Tai nuostabaus grožio miestas, o tais laikais, kai ten ėmėme groti, viskas buvo labai įdomu. Ankstyvuoju 90-ųjų laikotarpiu, po Sovietų Sąjungos griūties, vyko Vakarų kultūros maišymasis – tai sukūrė itin savotišką stilių. Į Prahą vyko turistai iš visų pasaulio kampelių. Tuomet man tai atrodė tarsi Paryžius, kur traukė save gerbiantys menininkai. Magiška vieta.
Prisimenate barą, kuriame pirmą kartą grojote?
Pačios pirmosios vietos – ne, bet galiu išvardyti kelias, kurios įsirėžė mano atmintyje. Viena iš jų – roko baras „Borat“, vėliau grojome dar viename mielame bare su čekų muzikantais. Dalis jų gyveno „skvote“, o aš turėjau čekę merginą. Todėl per daug galvos nesukau, jaučiausi gana saugiai su ja, jos bute. Nors, žinoma, turėjome ir indą vadybininką, kuris išmanė kalbą, padėjo mūsų grupei su didesniais koncertais.
Praėjo keli dešimtmečiai. Kada nors jautėte spaudimą iš aplinkos ir vadybininkų, na, kad gal jums reikia pasikeisti, pabandyti naują stilių?
Ne. Niekada to nebūčiau leidęs. Visi aplinkui žinojo, kokia grupė „The Tiger Lillies“ yra. Juolab, nebuvome visiškai „maistream“, ar bent jau savęs tokiais nelaikėme. Rokeriai tais laikais daug labiau maištavo, o mes pasirinkome kabaretą. Buvome nominuoti „Grammy“ apdovanojimams, todėl sakyčiau, kad mums sekėsi ir be kažkokių nuklydimų, pasikeitimų.
Jau lankėtės Lietuvoje, kokie jūsų prisiminimai apie šią šalį?
Kad ten daug labai „fainų“ žmonių, šilta publika. Džiaugiuosi, kad beveik iš karto po Naujų sugrįšime į Lietuvą. Kviečiu į abu koncertus.
„The Tiger Lillies“ į savo koncertus kviečia sausio 25 dieną Vilniuje Kongresų rūmuose, o sausio 26 dieną Kaune, VDU didžiojoje salėje.