Kūrybininkė, laidų vedėja Rimantė Kulvinskytė kiekvienais metais per Motinos dieną stengiasi savo mamai priminti, kad jos meilė niekada nesibaigia. Augindama dviejų metų dukrelę Luna ji dabar supranta daugiau, nei bet kada anksčiau. Vos Lunai atsiradus, Rimantė labai bijojo, kad dings jos įkvėpimas rašyti, kad pokalbius apie meną ir laisvalaikį pakeis pokalbiai apie vaikiškus drabužius ar morkų tyrę, dabar Rimantė drąsiai sako, jog tai visiški niekai. Vaikas pažaboja kūrybiškumą, o ne jį atima.
Žmones gyvenime dažniausiai eiti į priekį motyvuoja keli faktoriai: baimė, svajonės, materialios gerovės siekimas. Kas jus veda į priekį? Kaip mamą, moterį, žmoną?
Augimas. Gal ir nuvalkiotai skambės, bet mama mane visada mokė nesilygiuoti į kitus. Būk geriausia savo pačios versija. Stengiuosi tai daryti: nenustoti tobulėti nei rašyme, nei laidų vedėjos darbe – imuosi vis naujų projektų, naujų iššūkių. Smagu bijoti, kad nepadarysi, bet vis tiek daryti – juk per galvą niekas neduos :) Stengiuosi augti ir kaip žmona, ir kaip mama – žinoma, užsisusukus darbuose, vyras dažnai pamirštamas, bet kažkaip mažais dalykais stengiuosi jam priminti, kaip myliu. Tuo tarpu, buvimas mama – augimas savaime. Su Luna augu iš naujo: mokausi pažinti pasaulį jos akimis, parodyti jai dalykus, kurie man pačiai svarbūs, noriu ją įkvėpti, kartu leisdama augti pačiai.
Kokias pamokas, išmoktas iš savo mamos, dabar perduodate Lunai?
Mes gyvenome tikrai neturtingai, bet aš buvau lepinama. Lepinama meile, dėmesiu, laisve. Mano tėvai visada mane palaikė – ar tai buvo kandidatavimas į mokyklos prezidentes, ar ėjimas mokyklon su iš šiukšlių maišų pasiūta suknele. Mano tėvai man netrukdė. Juokingai skamba, bet išties – jie daugelį dalykų man leido atrasti pačiai. O ieškoti drąsiau, kai žinai, jog namie laukia mylintys ir visada tavo pusėje esantys tėvai. Mano mama, šiuo atveju, yra tikras įkvėpimas. Ji taip myli žmones! Pažįsta kiekvieną kaimuose ir kaimeliuose, žino jų istorijas, dirbdama visada paklaus, kaip sekasi – viskas jai tai nuoširdžiai įdomu. Gal ir aš dėl to tokia – visur net su kasinininkėmis išsiplepu.
Motinystė. Kiek daugiausiai laiko per dieną apie ją su kitais kalbatės?
Kai tik susilaukiau Lunos, labai sąmoningai stengiausi apie ją nekalbėti – man, dar neturinčiai vaikų, visuomet buvo keistos tos mamos, kurios nuolat kalba apie žindymą, migdymą, sauskelnes ir vaikų gugavimus. Paskui, jau kai Luna paaugo, pagalvojau.. „Pala pala“, o kodėl vyrams, grįžus iš darbo galima pasakoti, kas vyko biure, kokius sandorius pasirašė, kokios intrigos vyksta. Juk aš taip pat dirbu, tik mano darbas – VAIKAS. Jo atradimai, pasiekimai, mano pačios nuogąstavimai ir emocijos – kodėl jų turime gėdytis? Taip, apie motinystę kalbu lakoniškai, nekišu savo patarimų, jei manęs neprašo – kiekviena mama žino, kaip geriausiai auklėti savo vaiką. Bet nuo šiol visas mamas, kurios ima atsiprašinėti „kad ir vėl į vystyklus kalbos nukrypo“, nuraminu – kalbėkit, kiek tik norisi – mūsų juk visaas gang'as!
Dažnai visi rašo apie dalykus, kurie pasikeičia atsiradus vaikui. Kai jau turite vaiką, ar galite pasakyti, kas jūsų atveju (viduje) visiškai nepasikeitė?
Meilė rašymui. Ji išliko tokia pat. Besilaukdama ir gimus Lunai, baisiai bijojau prarasti save, savo kūrybingumą, savo nepriklausomą, laukinę pusę. Galvojau, kad mano meilė kurti nuskęs kažkur tyrelėje iš morkos ir bulvės, kažkur tose bemiegėse naktyse. Bet vaikas sudrausmina, išmoko planuoti ir branginti laisvas minutes. Dabar rašau daugiau nei bet kada.
Ką kiekvienais metais Motinos dienos proga dovanojate savo mamai? Kokia geriausia dovana jums būtų nuo dukros?
Be gėlių, visada stengiuosi mamai ką nors parašyti. Žinoma, slaptas tikslas yra ją sugraudinti – kodėl šia privilegija gali mėgautis tik darželinukai, visa gerkle plešiantys „Tau, mano mamyte"? Tai va, norisi priminti, kad mano meilė mamai niekada nesibaigia, anaiptol – auga su metais, dar padvigubėjo, kai pati tapau mama. Noriu, kad mano mama žinotų, kokia ypatinga yra. Ir visada tokia bus. O dėl Lunos... kaskart mane pamačiusi, po darželio ar ryte, vos atsikėlusi, ji turi TĄ žvilgsnį, tą žvilgsnį, kuris mane priverčia jaustis pačia svarbiausia pasaulyje, žvilgsnį, kupiną meilės ir džiaugsmo. Labai norėčiau, kad tas žvilgsnis, mane pamačius, niekada nedingtų.