Sėkmės azartas nutolino Vaidos Skaisgirės mintis apie didesnę šeimą

Vaida Skaisgirė / Akvilės Razauskienės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-04-04 18:09
Vaida Skaisgirė – graži, populiari, itin sėkminga. Šie epitetai pamalonintų kiekvieną moterį, tačiau prie viso to žinoma moteris – be proto šilta, atvira ir įsimylėjusi savo sūnų Atą. Ir nors motinystės ji niekada neidealizavo, šiandien Vaida tikra, sūnus – geriausia jos gyvenimo patirtis.

„Jeigu atvirai, niekada nebuvau iš tų mergaičių, kurios nuo mažens sūpavo lėlytes, žaidė namus. Kažkokį trumputį laiko etapą bandžiau su lėlėmis pažaisti, bet daug labiau mėgau karstytis po medžius, važinėti su dviračiu, žaisti futbolą. Net pas mamą į virtuvę dažnai nelįsdavau, daug smagiau jausdavausi tėčio garaže. Kai suaugau, ėmiau studijuoti, svajonė tapti mama irgi neaplankė, motinystę vertinau, kaip vieną iš neišvengiamų gyvenimo pokyčių, kuriam būsiu pasiruošusi, kai baigsiu mokslus, pamilsiu, ištekėsiu ir įsitvirtinsiu profesinėje srityje. Dievas, likimas ar kitos jėgos nusprendė mano planus kiek pakoreguoti...

Sūnaus ėmiau lauktis vos 21-erių, dar besimokydama universitete, buvau tik tik atradusi mėgstamą veiklos sritį ir... neištekėjusi. Motinystė prasideda tada, kai sužinai, jog laukiesi, tad taip, motinystės kelias prasidėjo su dideliais iššūkiais. Nedailinsiu – kai sužinojau apie nėštumą, nerimo pradžioje buvo, ir nemažai. Tačiau labai greitai jis ėmė transformuotis į visai kitokį jausmą – malonų laukimą, norą kuo greičiau išvysti savo vaiką, paimti jį į rankas, apkabinti.

Motinystės dėka taip pat atsirado dar didesnis alkis veikti, siekti, pasiekti – norėjau ir tebenoriu, kad sūnus manimi didžiuotųsi.

Sulig pilvuko didėjimu bendrąja prasme ėmiau daug labiau vertinti moters kūno galias ir, net pavadinčiau, stebuklingumą – juk mes išnešiojame ir paruošiame šiam pasauliui naują gyvybę. Iš tiesų, nėštumo metu manyje dėjosi labai įdomūs pokyčiai, daug mąsčiau, daug galvojau, o kai pagimdžiau, kai ant rankų paėmiau savo ką tik gimusį vaikelį, atrodė, kad per vieną akimirką suaugau ir subrendau.

Mylimas vyras šalia glosto galvą, tavo rankose guli pasaulį savo riksmu sveikinantis mažas, nuostabus berniukas, o aš nuo šiol ne šiaip jauna moteris, studentė, pradedančioji žurnalistė, dukra, draugė ar mylimoji, nuo šiol aš ir svarbiausias žmogus pasaulyje šiam mažam vaikeliui. Nuo šiol aš Mama.

Akvilės Razauskienės nuotr.
Akvilės Razauskienės nuotr.
Akvilės Razauskienės nuotr.
Akvilės Razauskienės nuotr.

Tas suvokimas man suteikė patį geriausią jausmą, kuris neapleidžia ir, žinau, neapleis niekada. Motinystės dėka taip pat atsirado dar didesnis alkis veikti, siekti, pasiekti – norėjau ir tebenoriu, kad sūnus manimi didžiuotųsi. Dabar, kai sūnui jau 5-eri, neįsivaizduoju, kad kažkada nebuvau mama. Esu be protiškai dėkinga likimui už sveiką, žingeidų, linksmą ir gerą sūnų, kurį visomis išgalėmis kartu su vyru stengiamės išauginti teisingu žmogumi.“

Mintys apie sesę ar brolį

„Kai susilaukiau Ato, nestabdžiau studijų, buvau tik įpusėjusi trečią kursą. Dar bebaiginėdama mokslus sumaniau, kad jau pasiilgau ir darbų, tad tada pati sau pasiskyriau tikrą išbandymų metą – derinau ir motinystę, ir šeimą, ir studijas, ir darbus. Šio laiko nenoriu prisiminti, buvo tikrai nelengva. Būdavo akimirkų, kai rodėsi nieko nesuspėji, niekas nesigauna, galvodavau, kam man viso to reikia? Juk galiu sustabdyti studijas, darbus nukelti vėlesniam laikui... Tad minčių apie antrą vaiką net nenorėjau sau leisti.

Akvilės Razauskienės nuotr.
Akvilės Razauskienės nuotr.
Akvilės Razauskienės nuotr.
Akvilės Razauskienės nuotr.

Po to Atas paaugo, baigiau mokslus, ėmė vis labiau sektis darbuose, pajutau savotišką azartą veikloje ir vėl mintys apie broliuką ar sesutę Atui kažkur paklydo... Taip dar ir nerado jos kelio į mano galvą. Bet bus matyt. Patirtis su Atuku yra geriausias pavyzdys, kad kartais viskas ima ir pasisuka labai netikėta, bet tikrai puikia linkme.“

Karjera ir šeima: suderinti galima, bet ne visiems tai duota

„Mes visi esame labai skirtingi, labai skiriasi ir mūsų potencialo ribos. Tad tai, kas tinka ir pavyksta man, nebūtinai tinka ir pavyksta kitai. Ir atvirkščiai.

Labai džiaugiuosi, kad būtent motinystė man suteikė gebėjimą įsiklausyti į savo vidinį balsą. Kai išmoksti jo klausytis, netildai jo stereotipais, išankstinėmis nuostatomis, kitų primestais įsivaizdavimais, jis labai aiškiai diktuoja tai, ką tau reikia daryti.

Vienos moterys gimsta su misija būti mamomis, žmonomis, noru rūpintis namais, jų šiluma ir jaukumu. Kitos moterys gimsta su didžiuliu noru veikti, siekti, pasiekti, tobulėti, ieškoti, joms nėra poreikio ištekėti, gimdyti vaikus. Trečios nori ir to, ir to – ir namų jaukumo bei gražios šeimos, ir sėkmingos karjeros bei įdomaus darbo. Nei viena iš šių trijų tipų moterų nėra prastesnė ar geresnė viena už kitą. Tiesiog visos esame skirtingos.

Aš pati priklausau trečiajam tipui, todėl gyvenimo aplinkybes susidėlioju taip, kad pavyktų ir dirbti, ir būti su šeima, ir atrasti laiko sau. Kai neprievartauji savęs, o elgiesi ir gyveni taip, kaip diktuoja tavo prigimtis, viskas pavyksta.“

Akvilė Razauskienė
Akvilė Razauskienė

Visą interviu su Vaida Skaisgire skaitykite naujausiame mamų radijo leidinyje „Įkvepiančiai motinystei“ , kurį galite rasti visose prekybos vietose.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai