Šeimos ir gyvenimo būdo konsultantas Vaidas Arvasevičius: „Leiskime vaikams žengti savu keliu“

Vaidas Arvasevičius
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-09-30 12:35
„Vaikai ateina per mus, bet jie nėra mūsų. Jie yra sau – sielos, atkeliavusios į šį pasaulį, kad galėtų realizuoti savus tikslus. Ypač svarbus paauglystės metas – tai turime aiškiai suprasti, jei norime su savo vaiku gyventi darniai ir taikiai“, – teigia psichoterapeutas, šeimos ir gyvenimo būdo konsultantas Vaidas Arvasevičius.

Daugelis tėvų vaikų paauglystę pasitinka su nerimu. Kodėl šis asmenybės raidos etapas toks sudėtingas?

Paauglystė – tai didžiulis asmenybės virsmas. Vaiko gyvenime vyksta tarsi žemės drebėjimas. Nedidelis ir saugus vaikystės pasaulis byra į šipulius, o vietoj jo atsiveria naujos didžiulio ir dar nepažinto pasaulio erdvės. Natūralu, kad paauglio viduje kunkuliuoja daugybė prieštaringų išgyvenimų: nerimas, dvejonės, nepasitikėjimas, laisvės ir nepriklausomybės troškimas, naujų patirčių ir atradimų trauka. Jis junta augančią asmeninę jėgą ir vis didesnį norą išsiveržti iš globėjiško tėvų glėbio, vis labiau trokšta traukti savo keliu, kuriuo eiti kviečia pats gyvenimas, kuriuo eina jo bendraamžiai, draugai. Būtent su šiuo virsmu ir yra susijęs tėvų nerimas. Reikėtų pažymėti, kad daugelis jų labiausiai nerimauja ne dėl vaiko transformacijos – tėvus labiau neramina jų pačių būsenos.

Kokios tai būsenos?

Labai dažnai tai – noras priešintis vaiko savarankiškumui, nepripažįstant fakto, kad atėjo laikas paleisti, gyvenimo prasmės praradimo baimė ir pan. Nemažai tėvų sąmoningai ar pasąmoningai nujaučia, kad, vaikams tapus savarankiškiems, jie ir patys turės žengti į naują etapą: iš naujo pažvelgti į savo asmeninį gyvenimą, įvertinti jo prasmę, susidėlioti naujus prioritetus. Kaip žinia, permainos, kurios verčia pajudėti iš komforto zonos, kelia nerimą. Be abejo, daug kas priklauso ir nuo tėvų dvasinio brandumo: dvasiškai brandūs tėvai suvokia, kad vaikas nėra jų nuosavybė ar gyvenimo prasmė, tad ramiai toliau eina savu augimo keliu ir tolerantiškai leidžia vaikui ieškoti savojo.

Neretai tenka išgirsti, kad tėvus neramina ir tai, jog su į paauglystę žengiančiu vaiku taps sunku rasti bendrą kalbą, susidoroti su auklėjimo iššūkiais.

Paauglystės etapas nenukrenta iš dangaus. Žinoma, kiekvienas vaikas – nepakartojama istorija, tačiau nemažai įtakos jo elgsenai paauglystės periodu turi aplinka, kurioje augo iki tol. Koks buvo jo ryšys su tėvais? Kokių elgesio modelių yra iš jų išmokęs? Kaip interpretuoja pasaulį – kaip saugų ar kaip priešišką? Kaip suvokia savo santykius su artimais žmonėmis? 

Ar tai yra santykiai, grįsti pasitikėjimu, tolerancija, pagarba ir orumu, ar nuolatiniu menkinimu, pretenzijomis, priekaištais, akla kontrole? Kaip yra išmokęs žiūrėti į kitus žmones? Ar suvokia, kad kitas žmogus yra visai kitas pasaulis? Ar numano, kad kitas žmogus turi jausmus, kuriuos irgi reikia gerbti? Kaip suvokia savo paties jausmus, emocijas? Ar draugiškas su savimi, su savo pojūčiais, norais? Ar artimoje aplinkoje jaučiasi saugus reikšdamas savo norus, emocijas? Visi šie veiksniai labai svarbūs, nes su jais vaikas ateina į paauglystės momentą, kai išgyvena itin stiprų savosios tapatybės suvokimo šuolį. Įvertinę savo santykį su vaiku ir radę atsakymus į šiuos klausimus, tėvai gali susidaryti preliminarų vaizdą, kokie bus jų santykiai su paauglystę pradedančiu vaiku.

Kaip šio šuolio metu patartumėte elgtis tėvams?

Pirmiausia patarčiau išlikti budriems ir nepraleisti to mometo, kai vaikas tampa savarankiška asmenybe ir pradeda atsiskyrimo procesą. Paprastai paauglystės požymiai pasireiškia tarp 9–13 metų. Tačiau neverta gilintis į vadovėlines nuostatas. Tiesiog turime stebėti. Vaikai patys parodys visus ženklus. Pavyzdžiui, pasakys: „Nenoriu duoti rankos, nenoriu eiti su jumis kartu.“ Jiems tarsi pasidaro gėda pasirodyti priklausomiems nuo tėvų. Kai vaikai pradeda gėdytis tėvų, tai yra itin aiškus ženklas, kad prasideda atsiskyrimo periodas. Tik neišsigąskite – tai anaiptol nereiškia, kad visiškai prarasite ryšį su vaiku. 

Tiesiog jis formuoja aplink save naują ratą, kuriame norės leisti laiką, augti, tobulėti, mokytis savo gyvenimo pamokas. Tėvams telieka susitaikyti su tuo, kad jie jau nebus žmonės, priklausantys šiam ratui. Tėvų ir vaiko ryšys nuo tada jau nebebus esminis. Žinoma, jei ryšys geras, tėvų pasaulis vaikui visada išliks svarbus kaip tam tikra saugumo oazė, kaip tvirtybės teikiančios šaknys. Tad turime nusiteikti, kad mes tegalime duoti savo vaikams tam tikrus pagrindus, suformuoti bendrąsias vertybes, perduoti tam tikras patirtis, žinias ar tradicijas, o savo gyvenimą vaikai kurs patys. Atraskime savyje išminties ir kantrybės jiems netrukdyti. 

Mūsų didžioji užduotis vaikų paauglystės periodu – suteikti vaikams laisvės patiems priimti sprendimus, pajusti jų pasekmes ir už jas atsakyti, mokytis pripažinti ir taisyti klaidas. Žinoma, galime mėginti patarti neprimesdami savo nuomonės. Jei esame susikūrę gerą ryšį, paaugliai mus išklausys. Vis dėlto reikėtų susitaikyti ir su tuo, kad mūsų nuomonė jiems nebūtinai bus labai svarbi. Tai, ką sakome, patariame, vaikams svarbiausia yra iki tol, kol jie dar maži ir neturi tos vidinės jėgos, leidžiančios patiems kurti gyvenimą. Kai tik pereina į paauglystę, vaikai jaučiasi gana pajėgūs patys organizuoti savo reikalus.

Negi tėvai turėtų leisti paaugliams elgtis taip, kaip jie nori, ir visiškai nesikišti?

Jokiu būdu. Tokia tėvų elgesio taktika kurtų nesaugią aplinką. Paauglys dar nėra toks brandus, kad galėtų vienas pats deramai tvarkytis savo gyvenimą. Jam vis dar taip pat reikia tėvų, tiesiog jų pagalba turėtų būti teikiama kiek kitokia forma nei anksčiau: nuolat domėkitės savo paaugliu, klauskite kaip jam sekasi, kuo gyvena, kuo domisi, kuo užsiėmęs. Jam vis dar taip pat svarbu žinoti, kad jums rūpi, yra svarbus ir mylimas. Vis dėlto reikia būti itin atsargiems, kad neįsiveržtumėte į tą teritoriją, į kurią vaikas jau nebenori jūsų įsileisti. Išgirskite, kai jis sako: „Viskas, aš nebenoriu kalbėti“, „Mama, tėti, liaukitės“. Tada derėtų atsitraukti, pasakyti: „Dukra (sūnau), elkis taip, kaip išmanai, daryk taip, kaip nori, tikiuosi, supranti, kur tai tave veda.“

O ką daryti, jei matome, kad vaikas gali prisidaryti bėdų?

Kai matome, kad paauglio pasirinkimai pavojingi, turime apie tai kalbėtis – ne moralizuodami, ne kaltindami, ne kritikuodami, o nuoširdžiai, taikiai, taktiškai, tolerantiškai, parodydami, kad turime tam tikrų įžvalgų, kurios atžalai gali būti naudingos. Jei vaiko santykiai su tėvais geri, jis paprastai išgirsta, kas sakoma, susimąsto, daro išvadas. Jei paauglys yra linkęs į destruktyvų ir sau nepalankų elgesį, tokiu atveju kelčiau klausimą, kodėl jis taip elgiasi. Paprastai visada būna tam tikra tokio elgesio priešistorė. Galbūt sukūrėme tokią aplinką, kurioje vaikas nebuvo pakankamai gerbiamas, kurioje negalėjo tos savigarbos ir savivertės susiformuoti. Galbūt jam teko dažniau pakovoti už savo vietą po saule ir jis labiau išmoko gintis nuo pasaulio, nei pasitikėti. 

Gal ta destruktyvi veikla yra būdas įsitvirtinti šiame pasaulyje. Deja, paauglystė nėra tas laikas, kai galime tiesiog imti ir perauklėti vaiką. Tegalime priminti, kur jis, eidamas tokiu keliu, gali atsidurti, kokios pasekmės laukia ir kad jam reikės už tas pasekmes atsakyti pačiam. Gal skamba drastiškai, bet kartais paaugliams naudinga susidurti su savo blogo elgesio pasekmėmis. Jos gali būti gana skaudžios, bet duoda labai gerų pamokų. Tad mes, tėvai, turime suprasti, kad nesame visagaliai ir neapsaugosime savo vaikų nuo netinkamų poelgių pasekmių. 

Klausimas tik tas, kokias išvadas pasidarys ši jauna, bręstanti asmenybė. Tokiomis sunkiomis akimirkomis galime vaikui labai padėti – ne dar labiau užsipuldami (puolimas šiuo atveju yra visiškai nenaudingas ir skatina dar smarkiau maištauti ir atsiriboti), o supratingai, su atjauta pažvelgdami į vaiko nesėkmę, atkreipdami jo dėmesį į jo paties savijautą, į tai, ką išgyvena. Mūsų kantrybė ir tolerancija gali duoti nuostabių rezultatų.

Vis užsimenate apie kantrybę. Ar tai yra svarbiausia savybė bendraujant su paaugliais?

Manau, kad taip. Beje, ši savybė yra kertinė ne tik paauglių tėvams. Vargu ar sugebėsime su bet kokio amžiaus vaiku sukurti darnų ryšį, jei neturėsime kantrybės patylėti, išlaukti, išjausti, nugalėti savo impulsyvumą. Galime nuolat vaikščioti į seminarus, skaityti daugybę knygų apie auklėjimą, bet visa tai neduos jokios naudos, jei nebūsime išsiugdę šios kantrybės. 

Be to, turėkime galvoje tai, kad vaikai mokosi ne klausydami mūsų pamokymų – geriausiai moko mūsų pačių pavyzdys. Kaip galime reikalauti iš paauglio, kad jis susivaldytų ir elgtųsi deramai, jei patys niekada neturėjome kantrybės su juo taip elgtis? Tad norėčiau pasakyti, mano nuomone, esminį bendravimo su paaugliu principą: jei norite, kad jis nevargintų jūsų anarchišku elgesiu, pirmiausia darną turite atrasti savo pačių viduje. Kai pajėgsite kantriai ir taikiai priimti vaiką tokį, koks jis yra šią akimirką, kai su meile palaikyste ir leisite jam klysti, mokytis iš savų klaidų, tuomet patirsite tikrąjį tėvystės džiaugsmą ir suteiksite nuostabią galimybę savo bjauriajam ančiukui tapti oria gulbe. 

Naujausi straipsniai