Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Mykolas Majauskas (35) – iš tų žmonių, kuriuos įprasta vadinti naujosios kartos politikais: ambicingas, kupinas idealistinių nuostatų ir dar neperdegęs noru siekti, kad Lietuvai būtų geriau. Pabuvęs sėkmės lydimu emigrantu, dabar jis savo šeimos gyvenimą regi tik čia.
Mykolai, užaugote Vilniaus senamiestyje – tame pačiame, kuris šią kadenciją delegavo jus į Seimą. Ką ryškiausiai prisimenate iš vaikystės?
Man pasisekė: gimiau šeimoje, kur nereikėjo rūpintis finansiniais ištekliais, apskritai vaikystėje nepatyriau jokių rimtų iššūkių.
Senamiestį pažinojau kaip nuluptą, mokiausi Salomėjos Nėries gimnazijoje. Mano tėtis buvo linksmo būdo žmogus, mėgo visur dalyvauti, tad ir mane nuo mažens veždavosi į visus renginius ir koncertus – nuo Suzi Quatro iki „Metallicos“. Kai pirmąsyk nuėjome pasiklausyti Suzi Quatro Vilniaus sporto rūmuose, man buvo ketveri: per patį apogėjų užmigau tėčiui ant kelių, bet vis tiek liko gerų prisiminimų.
Paauglystėje su vyresniu broliu ir tėčiu nueidavome į naktinius klubus. Sykį, būdamas septyniolikos, klube sutikau šviesiaplaukę moterį: jai buvo dvidešimt vieni, studijavo teisę Mykolo Romerio universitete, man pasirodė solidi ir rimta. Ir aš ją parsivedžiau namo. Nežinau, ar tai buvo legalu... Pamenu, tėvai šelmiškai šypsojosi, bet viešnią namuose priėmė labai supratingai. Taip aš pradėjau bendrauti su savo būsimąja žmona Ieva. Įstojau į Vilniaus universitetą, bet po metų abu nusprendėme viską mesti ir išvykti į Australiją.
Kodėl?
Gyvenimas Lietuvoje buvo pernelyg patogus. Man pasisekė: gimiau šeimoje, kur nereikėjo rūpintis finansiniais ištekliais, apskritai vaikystėje nepatyriau jokių rimtų iššūkių. Neturėjau progos pasijusti savarankiškas, atsakingas už save, vyriškai atsakingas už savo moterį... Jai žadėjau: „Išvyksime į Australiją, aš tapsiu kietu bankininku, tu galėsi būti kuo tik nori – jei norėsi, visai nedirbsi, ir mes labai gražiai ir patogiai gyvensime.“
Argi tėtis neragino jūsų likti Lietuvoje, nedėjo į jus vilčių? Juk jis vadovavo „Vilniaus baldams“, o paprastai visi didelių įmonių vadovai nori verslą ateityje perduoti savo vaikams.
Taip ir nutiko – tėčio verslą perėmė mano vyresnysis brolis, o aš, kaip jaunėlis, buvau nepaklusnesnis. Be abejo, tėtis nenorėjo niekur išleisti, bet vis tiek nutariau išvykti. Pasirinkau pačią tolimiausią šalį, kad ištikus pirmiesiems sunkumams nekiltų pagundos grįžti namo. Tėtis įdėjo kažkiek pinigų, svetimoje žemėje jie greitai ištirpo. Sidnėjuje mus priėmė Australijos lietuviai, tačiau ilgai jiems sėdėti ant sprando negalėjome – reikėjo išsinuomoti savo būstą, taigi teko skubiai ieškoti darbo. Elgiausi taip, kaip vaikinai Holivudo filmuose: įsiveržiau į vieną banką ir direktoriui pareiškiau, kad būsiu pats geriausias bankininkas. Mane išmetė, tuomet įsiveržiau į kitą – irgi paprašė išeiti. Teko įsidarbinti ne banke, o italų restorane plauti indų. Ieva dirbo per kelis darbus: prižiūrėjo vaikus, nešiojo picas ir lygino skalbinius. Buvo sunku: pamenu, kartą atsisėdęs ant suoliuko net bandžiau verkti... Bet supratau, kad kiekviename blogyje yra kažkas gero. Pavyzdžiui, tapau nepriekaištingu indų plovėju, nors namie Lietuvoje nebuvo tekę jų plauti – tėvai turėjo indaplovę. Patirti iššūkiai labai sustiprino mūsų su Ieva santykius. Nuomai pinigų užteko, o šaldytuvui – ne, tad pirkdavome tik tai, ką galėdavome suvalgyti per dieną. Labiausiai mėgome konservuotą tuną, salotas ir pomidorus – pigu, skanu ir sveika. Iki šiol tuno salotas gaminu bent kartą per savaitę – tai mano mėgstamiausias patiekalas.
Svajonės dirbti banke visgi nepamiršote?
Nepamiršau. Pirmiausia reikėjo universitete baigti finansų studijas: turėjau karštai įtikinėti studijų vadovus, kad mane priimtų, ir pagaliau priėmė. Sidnėjaus universitete buvau vienintelis lietuvis. Dar kai baigiau mokyklą, tėtis padovanojo juodą vokišką automobilį: jį pardaviau ir taip susimokėjau už studijas. Restorane irgi kilau karjeros laiptais: kurį laiką plovęs, paskui indus ėmiau nešioti, galiausiai – dirbti už baro. Bare susipažinau su daugeliu įdomių žmonių, vienas iš jų dirbo nekilnojamojo turto grupėje. Užsiminiau, kad norėčiau išbandyti save, ir jis pakvietė: „Ateik, mums reikia kopijavimo berniuko.“ „Tai mano svajonių darbas“, – pasakiau ir tapau kopijavimo berniuku vienoje didžiausių pasaulio nekilnojamojo turto grupių. Paskui tapau skyriaus vedėju, o tada išvažiavau dirbti į Londoną.
Norėjosi būti arčiau gimtinės?
Tą patį pasakė mano vadovas: „Vis tiek tu esi europietis.“ Pirmasis darbo pokalbis Londone nenusisekė. „Mes tau paskambinsime“, – abejingai ištarė įmonės vadovai, ir supratau, kad tikrai neskambins. Tačiau išėjusį mane pasivijo vienas iš partnerių: „Matau, kad pokalbis tau nepasisekė, bet man reikia padėjėjo, kuris nešiotų portfelį.“ „Tai mano svajonių darbas“, – vėl atsakiau ir tapau portfelio nešiotoju. Jaučiau, kad svarbiausia – būti su sėkmingais žmonėmis ir iš jų mokytis. Su šefu sudarėme daug sandorių su bankais, ir galiausiai buvau pakviestas dirbti viename iš jų – „Barclays“. Savo vadovui už tai buvau labai dėkingas – kaip ir už daugelį gyvenimo pamokų. Pamenu, sykį atėjęs pas jį pasakiau: „Adamai, Ieva nėščia.“ Jis atsiduso: „Uff, sidabrinė kulka.“ Suprask – tai negrįžtamas procesas, kelio atgal nebėra. Aišku, jokių minčių apie kelią atgal ir nebuvo... Ieva gimdė Lietuvoje, bet grįžo į Londoną, ir Mariją mes auginome ten.
Kaip tuo metu laikėtės finansiškai? Visko užteko?
Ėmė pildytis mano pažadai Ievai: „Tau nereikės dirbti, aš būsiu bankininkas, gyvensime patogiai...“ Taip ir buvo: nemažai uždirbau, tačiau dirbti reikėjo dieną naktį. Neprisimenu, kad būčiau atėjęs į darbą ir išėjęs iš jo tą pačią dieną, – dažniausiai data persiversdavo. Supratau, kad prarandu ryšį su šeima, ypač – su dukra: grįžtu naktį – jos jau miega, rytą išeinu – jos dar miega... Atostogaudavome smagiai: apvažiavome Ispaniją, Prancūzijos pakrantes, Gibraltarą, bet to buvo negana. Abejoti vertė ir pats darbas: rodos, tu sprendi svarbius reikalus, ant popieriaus gula daugybė nulių, bet iš tiesų esi niekam nereikalingas. Be to, 2008-aisiais įsisiūbavo didelė finansų krizė. Man leido rinktis darbo sritį, pasirinkau dirbti su vyriausybėmis – ir taip susipažinau su premjeru Andriumi Kubiliumi. Jį sutikęs entuziastingai aiškinau, kaip tvarkytis su finansais, ir jis pasiūlė: „Klausyk, jaunuoli, nemokyk manęs gyventi, verčiau atvažiuok į Lietuvą ir būk mano patarėju.“ Susidėjo keli dalykai: šeimos ilgesys, poreikis jaustis reikalingam... Taigi susikrovėme daiktus ir grįžome į Lietuvą.
Nedvejojote? Juk Londone turėjote gerą darbą, užtikrintą ateitį, o Lietuvoje laukė nežinomybė?
Auginti vaikus visgi geriau Lietuvoje. Norint Londone susikurti komfortišką aplinką ir turėti didesnę šeimą, man būtų tekę dirbti dar sunkiau, dar daugiau – ir vargu ar būtų pavykę uždirbti tiek, kad keturiese būtume gyvenę patogiai. O Vilniuje laukė išsiilgę seneliai, pasiruošę padėti auginti vaikus. Aišku, grįžę susidūrėme su iššūkiu: Anglijoje mano atlyginimas buvo didelis, o Lietuvoje – dešimt kartų mažesnis. Bet buvau ministro pirmininko patarėjas finansų ir ekonomikos klausimais, tad privalėjau sureguliuoti ir savo šeimos finansus. Atidaviau žmonai kredito kortelę, ir ji man kasdien duodavo dienpinigių: už juos Vyriausybės kanceliarijoje nebrangiai pavalgydavau, ir taip gyvenome beveik ketverius metus.
Tuomet ir susituokėte?
Pasipiršau dar Londone. Dirbau su žydų bendruomene, o juvelyrika – jų kultūrinis amatas. „Tau tai brangiai kainuos, bet aš padėsiu“, – pasišovė mano šefas. Londone yra deimantų gatvė, prikimšta juvelyrinių parduotuvių, bet tikrasis veiksmas vyksta rūsiuose, kur deimantai kalami ir šlifuojami. Ten gavau gražų žiedą ir pasipiršau Ievai 2006-ųjų Kalėdų rytą. Dažnai vaikinai pasiperša su mintimi: padovanojau žiedą, ji dabar jausis saugi, o su vestuvėmis neskubėsime – juk vis tiek pusė darbo jau atlikta. Tačiau mylimoji pareiškė: „Žiūrėk, yra labai graži data: 2007 metų 7 mėnesio 7 diena.“ Dar bandžiau išsisukinėti: „Žiūrėk, yra ir 2011 metų 11 mėnesio 11 diena...“ Bet, žinoma, įvyko taip, kaip ji norėjo. Mūsų Marijai tada buvo pusantrų, o vėliau gimė ir Elžbieta.
Jūsų žmona kilusi iš garsios giminės?
Taip, ji – Domarkaitė. Jos tėtis – Operos ir baleto teatro režisierius Eligijus Domarkas, tėčio broliai Juozas ir Stasys – žinomi meno vadovai. Kai susipažinau su Ieva, įvyko mano ankstyvoji prievartinė pažintis su aukštąja kultūra: su tėčiu važinėjome motociklais, klausėmės roko ir kietojo metalo, o su Ieva turėjau vaikščioti į filharmoniją ir susikaupęs klausyti rimtosios muzikos. Laikui bėgant, ji vis dėlto nugalėjo: į filharmoniją ir operą mes dabar nueiname dažniau nei į roko koncertus. Vyresnioji Marija mokosi muzikos mokykloje, senelis su ja groja pianinu. Apskritai kiekvienas mūsų rytas prasideda su dainomis. Su puodeliu kavos sėdu į automobilį, išvežioju mergaites į mokyklas, Ievą – į darbą, o pats važiuoju į Seimą.
Žmona dabar yra sėkmės lydima verslininkė?
Prieš kelerius metus namie pajutau bruzdesį, kad Ievai nebeužtenka motinystės, ji nori dirbti. Dabar truputį nuklysiu: yra toks Woody Alleno filmas, kur vyras nutaria išrausti tunelį į banką ir pagrobti pinigus, tačiau jam reikia kažkaip pridengti tunelio vietą – ir jo žmona kaip priedangą atidaro sausainių kepyklėlę. Sausainiai išpopuliarėja, verslas ima plėstis, netrukus moteris jau vadovauja didelei kompanijai, kepa milijonus sausainių ir uždirba daugiau, nei vyras tikisi pagrobti iš banko... Mūsų šeimoje nutiko labai panašiai. Kol aš kapsčiausi finansuose, Ieva panoro kurti vaikiškus drabužius. „Siūk, mieloji, siūk, – neprieštaravau. – Nori pardavinėti drabužėlius užsienyje? Pardavinėk...“ Žiūrėjau į tai kaip į žaidimą: smagu, žmona turi ką veikti. Bet sykį ji paprašė patarimo, kaip naudotis „Excel“ programa, ir padavė sutartį: užsakymo suma buvo tikrai įspūdinga. Tada supratau, kad ji nejuokauja. Anksčiau pats daug keliaudavau, o dabar jau žmoną nuolat išleidžiu į parodas užsienyje. Stipri moteris šalia daro ir mane stipresnį.
Kaip jums sekėsi dirbti pas Kubilių?
Andrius – labai protingas žmogus, džiaugiausi galėdamas iš jo mokytis. Su juo priėmėme daug teisingų sprendimų, tačiau žmonės tai vertino kitaip. Kol dirbau Vyriausybėje, turėjau galybę draugų, per kiekvienas Kalėdas gaudavau šimtus atvirukų. O 2012-aisiais, kai pralaimėjome rinkimus, gavau tik tris: pasveikino mama, kolega ir kažkokia vokiečių kompanija, kuri dar nežinojo, kad pralaimėjome. Parašiau visiems buvusiems draugams: „Aš likau laisvas, ieškau darbo, gal susitikime pasikalbėti?“ Vienas pažadėjo atrašyti, kitas – atskambinti, trečias nieko neparašė... Supratau, kad draugystės baigėsi, ir grįžau prie savo senojo amato – investicinės bankininkystės ir finansinių konsultacijų. Sekėsi gerai, į Baltijos šalis atvedžiau ne vieną užsienio investuotoją: tai leido susikrauti finansinį kapitalą ir vėl grįžti į politinį gyvenimą. Juk politikoje daugiau išleidi, nei uždirbi: rinkimų kampanijos kainuoja nemažai, rūpinimasis partijos bendruomene – irgi.
Bet vis tiek norėjote atgal į politiką? Ji – gyvenimo palydovė, ne šiaip vienkartinė simpatija?
Joje dalyvauju nuo 2008-ųjų, domėjausi ir anksčiau. Grįžęs į politiką iškart dalyvavau Vilniaus mero rinkimuose, pralaimėjau – kurgi ne, juk pradėjau likus tik trims mėnesiams. Miesto taryboje vadovavau Vilniaus konservatorių frakcijai, o pernai nusprendžiau kandidatuoti Seimo rinkimuose. Pavyko laimėti, ir tikrai džiaugiuosi darbu parlamente. Man svarbu jaustis reikalingam – savo šeimai, visuomenei, valstybei. Smagu dirbti su žmonėmis, kurie nuoširdžiai rūpinasi Lietuva, kartu galvoti, kaip padaryti ką nors gero. Sutinku daug tokių, kurie mato tas pačias problemas, kaip ir aš: socialinės srities, vaikų globos, smurto prevencijos, savižudybių prevencijos. Kartu mes pasieksime pokyčių: gal ne per vieną naktį, bet per kelerius metus – tikrai.
Jau eidamas į Seimą žinojau, kad noriu įkurti parlamentinę Savižudybių prevencijos komisiją. Man buvo svarbu, kad šioje srityje įvyktų pokyčių: pats išgyvenau artimojo savižudybę, žinau, kas tai yra. Komisija jau buvo susirinkusi kelis kartus, darome apčiuopiamus darbus.
Kai yra asmeninės patirties, darbas atrodo tikresnis ir nuoširdesnis...
Sakyčiau, tai – savotiškas gijimo procesas. Vieni po netekties užsisklendžia, nekalba apie tai, o aš gydausi gal šiek tiek berniukiškai – daug veikdamas. Mes su tėčiu buvome labai artimi, daug bendravome. Paskutinę jo vasarą labai smagiai keliavome – dviese motociklais pervažiavome visą Ameriką, buvo nuostabu... Bet jis sirgo depresija. Mes, lietuviai, mažai dėmesio skiriame savo emocijoms. Kai susergi gripu, visi sako: „Eik namo, gulkis į lovą ir gydykis.“ O kai sergi depresija, visi sako: „Neišsidirbinėk, viskas tau gerai.“ Žmonės slepia tą bėdą, žino, kad visuomenė išjuoks arba nurašys, jei kreipsiesi pagalbos. O nesulaukę pagalbos atsiduria ties riba... Tėčio pasitraukimo aplinkybės buvo labai dramatiškos: jis man paskambino ir atsisveikino. Nuvažiavau pas jį, ir prieš man įeinant į namus jis pasitraukė iš gyvenimo. Aš jį radau, ir kaltės jausmas dėl to, kas įvyko, man nėra svetimas... Tai palieka žymę visam gyvenimui.
Po tėčio netekties susitikau su daug specialistų – psichiatrų, psichologų – ir visi man bruko danų autorės knygą apie sielvartą po savižudybės. Vieną vakarą atsikimšau vyno, ėmiau skaityti, bet... Manęs neužkabino. Tai knyga apie žmones, išgyvenusius artimojo netektį, tačiau parašyta seniai, istorijos įvykusios dar seniau, kažkur Skandinavijos laukuose... „Reikia mūsų istorijų knygos“, – pamaniau. Reikia tikrų lietuviškų istorijų, kurias pasakotų netekčių patyrę lietuviai ir jos būtų neanoniminės. Aplinkiniai dvejojo: „Gera mintis, tik ar mūsų žmonės pasiruošę dalytis skaudžiomis istorijomis?..“ Džiaugiuosi, kad pavyko suburti neabejingų entuziastų komandą, kuri nenuleido rankų. Knyga jau atiduota leidyklai. Tikiuosi, kad ji padės suardyti tylą ir paskatins žmones kalbėti, nes iki šiol savižudybės mūsų visuomenėje buvo tabu. Kažkam ji padės išgyventi netektį, kažką paskatins skirti daugiau dėmesio saviškiams, o kažką privers apsigalvoti ir nebekelti rankos prieš save – ypač matant, kokį skausmą tai sukelia artimiesiems.