Scenaristas Edvinas Kalėda taip įkvėptai kalba apie naują serialą – „sumontavom pagal naują formulę, to Lietuvoje dar nebuvo!“, kad, dievaži, smalsu jį pasižiūrėti. Tik pažinęs scenaristą suvoki, kiek daug priklauso nuo jo. Pilkasis kardinolas – taip norisi pristatyti Edviną Kalėdą, kuris iš tiesų yra Giedrius Rekašius (52).
Rašote scenarijų naujam serialui „Rimti reikalai“ – ką žiūrovai jame išvys?
Naujame seriale žiūrovai išvys tai, kas patiko „Pasmerktų“ gerbėjams: nusikaltėlių gaujos, korumpuoti pareigūnai, humoras, muštynės, bet šviesos įneš meilės istorijos. Po ilgų kalėjimo metų į laisvę išeina pagrindinis herojus, jis suburia gaują ir pradeda kovą dėl vietos nusikalstamame pasaulyje. Tokia pradžia.
Dirbate kartu su 28 metų sūnumi Edvinu Rekašiumi. Jums, tikiu, smagu, o Edviną gal erzinate kartais?
To paties manęs klausė ir garsus JAV scenaristas Larry Balmagia vienų kūrybinių dirbtuvių metu – retas reiškinys, kai tėvas ir sūnus dirba prie scenarijų. Man tai gyvenimo nuotykis. Su Edvinu kurti lengva, nes jis visapusiškai pasikaustęs.
Kaip taip atsitiko, kad prie scenarijų sėdote dviese?
Kartą sūnui nepatiko mano parašytas dialogas – be ilgų aiškinimų sėdo ir jį perrašė. Buvau priblokštas: parašė daug geriau nei aš! Jautriai, subtiliai. O lūžio taškas buvo tada, kai sūnus pateikė krūvą idėjų, kaip po trejų metų atgaivinti „Pasmerktų“ tęsinį. Gerai, sakau, puikios idėjos – dirbam kartu.
Kaip atrodo scenaristų darbo diena? Tie, kuriems nereikia vykti į biurą, skundžiasi, kad reikia valios susikaupti.
Disciplina yra svarbu. Dieną pradedame prie mokyklinės lentos, kuri kabo darbo kambaryje. Ant jos po ilgų diskusijų surašome serijos planą. Žymimės serialui svarbius įvykius ir užrašome klausimus, į kuriuos būtina rasti logiškus, motyvuotus atsakymus. Pasiskirstome, kas prie kokios scenos dirbs, ir sėdame rašyti.
Ką veikia jūsų žmona rašytoja Daiva Vaitkevičiūtė, kai du svarbūs jos gyvenimo vyrai palinkę prie scenarijaus?
Daiva dabar pasinėrusi į naujo serialo kūrimą. Bet visada ateina į pagalbą, kai scenarijuje atsiranda moteris. Herojės charakteris, norai, motyvacija – tokioje diskusijoje Daiva visada dalyvauja, nes ji geriau susigaudo moteriškuose reikaluose nei mes, vyrai.
O jums patiems reikia atsitraukti nuo scenarijų rašymo?
Jau seniai, be scenarijų, nieko nerašau, o laisvalaikiu žiūriu serialus, bet vėlgi – viską vertindamas scenaristo akimis. Žinau, kad reikėtų turėti kokį nors hobį, išvažiuoti pailsėti, atsiplėšti nuo rutinos, tačiau sezonas veja sezoną, tad sunku rasti tam laiko. Iš viso esu parašęs jau 1706 serijas. Baisus skaičius. Kai praeitais metais kūrybinėse dirbtuvėse Kišiniove panašius skaičius pamatė garsūs amerikiečių scenaristai Larry Balmagia ir Davidas Isaacsas, mane paskelbė savo dienos herojumi. Beje, su Davidu Isaacsu dirbome prie „Pasmerkti IV“ pirmųjų serijų scenarijaus. Neįkainojama patirtis. Tik pasvajoti galėjau, kad ateis laikas, kai mano scenarijus vertins „Emmy“ statulėlės laimėtojas.
O štai sūnaus pomėgis – naktinės fotografijos. Instagrame turi daugybę sekėjų, jo fotografijas apžvelgia rimti užsienio portalai.
Edvinai, kiek jūsų buvo augančio sūnaus gyvenime? Būna, tėvai graužiasi, kad tam tikru momentu jiems buvo svarbesnių reikalų nei atžala.
Nuo 1995 metų atsidėjau vien rašymui ir tapau tikru namisėda. Tad laiko galėjau skirti tiek, kiek reikėjo. Ta prasme sūnus diskomforto tikrai nejautė. Buvo apsuptas knygų – turime didžiulę biblioteką, abu tėvai rašantys, tad pilkos buities kaip ir nematė, augo sveikoje kūrybinėje atmosferoje.
Pats pradėjo rašyti nuo 14 metų, debiutavo žurnale kaip kompiuterinių žaidimų apžvalgininkas. Bet, matydamas tėvą nuo ryto iki vakaro sėdintį prie kompiuterio, ir pats perėmė tokį gyvenimo būdą. Tas kiek neramina. Tačiau džiugu, kad Edvinas visiškai nevartoja alkoholio, nerūko, laikosi sveikos gyvensenos ir visa galva neria į scenarijaus rašymo pažinimą.
Kaip Edvinas išgyveno periodą, kai net devyneriems metams buvote išsiskyrę su žmona Daiva, ir kaip sutiko žinią, kad tuokiatės vėl?
Nesame apie tai kalbėjęsi, bet, manyčiau, sunkiai. Juk iškart po skyrybų išvykau gyventi į JAV. Tad jo gyvenime buvo ilgas liūdesio šešėlis. Kėlėme vestuves iš naujo ir tai Edvinui buvo įsimintina diena. Kai sužinojo, kad ne šiaip susieiname vėl gyventi, bet rengiame vestuves, vertino tai kaip labai rimtą reikalą. Antrą kartą vesti tą pačią moterį – tai atvirai visiems pasakyti: žiūrėkite, mes prisiimame atsakomybę vienas už kitą. Ir dabar gyvename absoliučioje šeimyninėje harmonijoje ir darnoje.
Gyventi pajūryje – ne vieno svajonė. Ar gyvenimas ten svajonė jums?
Taip. Teko pagyventi ir Vilniuje, ir Kaune, tad galiu palyginti. Man Klaipėda artimesnė, nes čia dažniau galima išgirsti gimtąją žemaitišką šnektą, o vasaromis pasivaikščiojimas Danės krantine man primena Floridą, kur teko pagyventi. Radau Floridą Lietuvoje – kuo ne svajonės išsipildymas?