Savo pirmąją parodą pristačiusi Ieva Rukavičiūtė: „Gyvename laikais, kai laiko neturėjimas jau tapo statuso simboliu“

I. Rukavičiūtė pristatė pirmąją personalinę parodą „Gėlių gatvės keramikos“ studijoje Vilniuje/Bernadetos Janukėnės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-10-20 14:37
Pirmąją personalinę parodą „Gėlių gatvės keramikos“ studijoje Vilniuje surengusi Ieva Rukavičiūtė parodos atidarymo vakarą lankytojams pristatė iki šiol viešai neeksponuotus grafikos darbus. Susėdome su Ieva trumpam pokalbiui apie ją, jos kūrybą ir norą gyventi lėčiau.

Meno rinkoje dar esi nežinomas vardas, papasakok apie save.

Man vis dar keista, kai į mane kreipiasi „menininke“. Kasdien nuo 8 valandos iki vakaro dirbu ofise ir pati save laikau veikiau kūrėja. Piešiu nuo vaikystės, dažniausiai cikliškai: kartais pusę metų nepaimu į rankas markerio, o kartais piešiu kiekvieną vakarą. Piešiu tik tam tikrais ženklais: brūkšniais, apskritimais, linijomis. Juos dėdama vieną prie kito gaunu raštus, kuriais nukloti visi mano darbai. Kiekvieną kartą piešdama neturiu jokio išankstinio plano ar vizijos. Aš pradedu, o ranka pati piešia toliau.

Būtent dėl tokio piešimo principo mano darbus galima priskirti prie doodle art stiliaus, kurio pagrindas ir yra konkrečių bei abstrakčių objektų piešimas be jokio išankstinio plano. Dažniausiai šį ženklų chaosą mano darbuose sutramdo mandalos apskritimas. Mandalas pradėjau piešti net pati nežinodama, kas tai yra ir ką tai reiškia. Pirmąją mandalą nupiešiau visai netyčia, tai tiesiog buvo vienas iš daugelio mano piešinių, kurį sukūriau, kaip įprasta, be jokio išankstinio plano. Todėl savo darbus vadinu mandoodle, taip pavadinau ir savo pirmąją parodą.

I. Rukavičiūtė pristatė pirmąją personalinę parodą „Gėlių gatvės keramikos“ studijoje Vilniuje/Bernadetos Janukėnės nuotr.
I. Rukavičiūtė pristatė pirmąją personalinę parodą „Gėlių gatvės keramikos“ studijoje Vilniuje/Bernadetos Janukėnės nuotr.

Galima sakyti, kad labai natūraliai priėjai prie mandalos kaip dvasinės būsenos išraiškos?

Ir taip, ir ne. Man pačiai vis dar sunku savo mandalas įvardinti kaip dvasingumo ar vidinės būsenos išraišką. Taip, pasaulyje žmonės mandalas vadina aktyvia meditacijos forma, mandala yra ir mokslinių tyrimų objektas – piešimo ir žiūrėjimo į mandalas nauda yra moksliškai patvirtinta. Psichologas ir filosofas K. Jungas daugybę metų tyrė mandalas ir teigė, kad jose atsispindi visas žmogaus pasąmoninis pasaulis – baimės, norai ir pan. Tačiau man pačiai vis dar sunku sakyti, kad piešdama mandalas medituoju ar išreiškiu savo vidinę būsną. Galbūt tik tam tikra prasme. Tačiau aplinkybės, kuriomis piešiu, nė iš tolo neprimena meditacijos kaip esame pratę ją įsivaizduoti: negroja meditacinė muzika ir nesmilksta smilkalai. Veikiau atvirkščiai – piešiant mano aplinka yra labai buitiška ir kasdieniška. Tačiau galbūt meditacija ir yra tai, kas tinka man pačiai, o ne atitinka nusistovėjusias normas?

I. Rukavičiūtė pristatė pirmąją personalinę parodą „Gėlių gatvės keramikos“ studijoje Vilniuje/Bernadetos Janukėnės nuotr.
I. Rukavičiūtė pristatė pirmąją personalinę parodą „Gėlių gatvės keramikos“ studijoje Vilniuje/Bernadetos Janukėnės nuotr.

Esi minėjusi, kad nepriskiri savo kūrinių nei vienam konkrečiam meno stiliui. Kas tuomet geriausiai apibūdina tavo kūrybą?

Kurdama prekės ženklą uždaviau sau tą patį klausimą. Ieškojau kažko, kas mane taikliausiai apibūdintų. Taip gimė mano meno projekto pavadinimas „Idle Patterns“. Išvertus iš anglų kalbos jis reiškia „tingūs/neturintys ką veikti raštai”. Nežinau, gerai tai ar blogai, bet taikliausiai mane ir apibūdina tingumas. Žodis „tinginystė“ jau pats iš savęs yra neigiamas, tai savybė, už kurią niekas niekada nepagirs. Tačiau laikais, kai laiko neturėjimas jau beveik tapo statuso simboliu, galimybė tingėti ir, pavyzdžiui, nieko neveikti arba veikti kažką labai lėtai ar neproduktyviai jau yra deficitas. Iš tikrųjų, ir pati gyvenime veikiu labai daug. Ir man ne visada tai patinka. Nuolatinis bėgimas ir minučių tikslumu sustyguotas gyvenimas man nebeneša daug džiaugsmo. Noriu tam priešintis, noriu būti tingėjimo atstovė ir skatinti ir kitus sulėtinti tempą, džiaugtis lėtomis akimirkomis, nieko neveikimu, plano neturėjimu, bei kurti sąmoningesnę ir laimingesnę būtį.

I. Rukavičiūtė pristatė pirmąją personalinę parodą „Gėlių gatvės keramikos“ studijoje Vilniuje/Bernadetos Janukėnės nuotr.
I. Rukavičiūtė pristatė pirmąją personalinę parodą „Gėlių gatvės keramikos“ studijoje Vilniuje/Bernadetos Janukėnės nuotr.

Kaip propaguoji šią tinginystės filosofiją?

Stengiuosi pradėti nuo savęs: niekada nieko neskubinti, nepriimti skubotų sprendimų, svarbius sprendimus tiesiog išlaukti. Tai nėra visai tinginystė, veikiau sulėtėjimas – juk viskam ateina savas laikas, anksčiau ar vėliau vistiek atsitiks taip, kaip turi atsitikti, neverta sukti galvos dėl dalykų, kurių negali keisti.

Kaip manai, ar tavo darbai (paveikslai, marškinėliai, kt.) taip pat skleidžia energiją, kurią įdedi juos kurdama?

Mano piešiniai kuria dvejopą energiją. Viena yra tai, ką aš pati patiriu juos kurdama. Kita – ką aplinkiniai patiria juos stebėdami, ką ten mato, ką jaučia ir ką pastebi. Pastebėti ten galima daug: daiktų, istorijų, personažų. Viena draugė mėgsta kiekvienam mano naujam darbui sukurti kelių sakinių istoriją apie tai, ką juose mato. O mato ji juose tokių keistų dalykų... Tokių, kokių aš net pati niekada nebūčiau pastebėjusi ir net nesisengiau nupiešti. Tuo mano darbai ir žavūs – vienas įspūdis susidaro kai į juos tik žvilgteli, visai kas kita yra, kai pradedi juos stebėti ir analizuoti.

I. Rukavičiūtė pristatė pirmąją personalinę parodą „Gėlių gatvės keramikos“ studijoje Vilniuje/Bernadetos Janukėnės nuotr.
I. Rukavičiūtė pristatė pirmąją personalinę parodą „Gėlių gatvės keramikos“ studijoje Vilniuje/Bernadetos Janukėnės nuotr.

Atidarei savo pirmąją parodą. Ar ilgai jai ruošeisi? Ir kokia apskrtai tau jos reikšmė?

Apie parodą aš visada svajojau, tačiau niekada negalvojau, kad ji iš tikrųjų gali įvykti. Šiais metais švenčiu savo trisdešimtmetį, tad kada geriau, jei ne dabar? Mano paroda daugelio atžvilgiu neatitinka standartų – mano darbai neturi pavadinimų, jie eksponuojami studijoje, kur dominuoja ne galerijoms būdinga balta, bet rožinė spalva, o per parodos atidarymą groja elektroninė muzika. Tačiau tai juk mano paroda – tokia, kokią aš sugalvojau, o sugalvojau taip: mano mandalos yra triukšmingos ir turi nešti linksmybes.

Kokie tavo tolimesni projektai ir planai?

Turiu daug idėjų, svajonių ir planų. Pavyzdžiui, anksčiau esu dekoravusi daug interjero elementų: stalus, kėdes, kitus daiktus. Dabar labai norėčiau dekoruoti ir sienas (ang. mural painting). Vaikystėje tai jau dariau pas močiutę svetainėje ant sienos, bet norisi pereiti ir į kitą kategoriją – dekoruoti sienas savo raštais. Taip pat svajoju, kad kada nors piešimas taptų mano pagrindine veikla. Tačiau niekada nebūčiau laiminga, jei reikėtų sėdėti vienumoje ir piešti. Norėčiau, kad aplink mane visada būtų žmonių, kad piešimas būtų jiems ir su jais – kolektyvinis ir kūrybinis darbas. O labiausiai už viską norėčiau, kad mano piešimas būtų dar ir socialiai atsakinga veikla, kad savo piešiniais kurčiau gėrį ne tik sau, bet ir kitiems.

Naujausi straipsniai