Savo lytinės orientacijos neslepiantis Antanas: „Sunkiausia, kai žmonės iškart klijuoja etiketes“

Antanas Robertas Zakarka / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: Pranešimas spaudai
AA

Visuomenės apklausų duomenimis, reikšminga šalies gyventojų dalis nenorėtų gyventi kaimynystėje su romais, iš įkalinimo įstaigų išėjusiais asmenimis ir asmenimis su psichine negalia, musulmonais, homoseksualiais asmenimis ir kitomis socialinėmis grupėmis, skelbiama LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tyrimo „Lygybės duomenys: duomenų rinkimas, teisinė aplinka ir tobulinimo galimybės“ ataskaitoje.

LGBT+ žmonės su diskriminacija susiduria ne tik darbe, bet ir artimiausioje aplinkoje, kai tėvai, sužinoję apie jų lytinę orientaciją, nutraukia bendravimą. Šiandien prie diskriminacijos mažinimo, imdamiesi įvairių veiksmų, stengiasi prisidėti ir privatūs verslai, ir įvairios nevyriausybinės organizacijos bei kitos institucijos.

Net nesusimąstydami klijuoja etiketes

Apie savo homoseksualumą šiandien drąsiai kalbantis Antanas Robertas Zakarka prisimena, kad prisipažinimas tėvams nebuvo lengvas – tai padaryti vaikinas nusprendė prieš pat sulaukiant pilnametystės, tačiau tėvai šią žinią priėmė priešiškai.

„Kol nepasakiau tėvams apie savo orientaciją, prieš LGBT+ bendruomenę jie buvo nusistatę labai priešiškai. Vis dėlto vėliau supratau, kad nereikia slėpti, ypač nuo tėvų, to, koks esu. Nusprendžiau jiems apie savo lytinę orientaciją pasakyti likus savaitei iki aštuoniolikto gimtadienio – norėjau priimti pirmą savo, kaip suaugusio žmogaus, sprendimą.

Pirma tėvų reakcija, kai jiems pasakiau, buvo išties neigiama – sulaukiau ir tokių pasakymų, kad esu nebe sūnus. Tačiau vėliau šia tema tėvai pradėjo kalbėti su kitais žmonėmis, artimaisiais, mama apie tai kalbėjo ir su psichologe. Galiu pasidžiaugti, kad galiausiai tėvai priėmė mano homoseksualumą – dabar mūsų santykiai labai geri“, – prisimena A.R.Zakarka.

Vaikinas sako, kad sunkiausia tai, jog apie lytinę orientaciją sužinoję žmonės neretai net nebeskiria laiko pažinčiai ir iškart priklijuoja stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis paremtas etiketes.

„Iš tikrųjų sunkiausia tai, kad žmonės linkę iškart teisti, nesvarbu, kad, galbūt, esi labai geras žmogus, padedantis kitiems – kai kurie iškart klijuoja tam tikras etiketes, nepažinodami tavęs ir neskyrę laiko tai padaryti“, – apie neigiamą išankstinį žmonių nusistatymą, su kuriuo tenka susidurti, pasakoja A.R.Zakarka. Vaikino nuomone, būtina kalbėti LGBT+ tema, kovoti su visuomenėje įsišaknijusiomis stigmomis.

„Manau, kad su kuo bus kuriama partnerystė – tos pačios ar priešingos lyties atstovu – yra kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Tačiau svarbu apie tai kalbėti, nes visuomenėje vis dar vyrauja labai daug stereotipų, nemažai žmonių yra linkę iškart spręsti apie tave tik pagal tai, kokia yra tavo lytinė orientacija, drąsiai klijuoja etiketes, nors visai nepažįsta tavęs ir net nesivargina susipažinti. Dėl to yra išties liūdna, nes būna ir tokių situacijų, kai gelbėji žmogui gyvybę ar kitaip padedi, o tie žmonės ar jų artimieji žiūri į tave kaip į šiukšlę, apkalbinėja, pasakoja tokius įvykius, kurių niekada net nebuvo ir taip nueina lengviausiu keliu – priklijuoja etiketę“, – pasakoja A.R.Zakarka.

Pasirinko padėti kitiems

Nepaisant stereotipų ir priešiško nusistatymo, A.R.Zakarka pasirinko profesiją, nuo kurios neatskiriama empatija, atjauta, noras padėti ir bendravimas su žmonėmis. Bendrosios praktikos slaugą Kauno kolegijoje studijuojantis vaikinas atskleidžia, kad šią profesiją pasirinko matydamas mamos pavyzdį ir jau būdamas vaikas susižavėjo ligoninės aplinka, pagarba, kuri jaučiama tiek iš pacientų, tiek iš gydytojų.

„Dar būdamas mažas norėjau padėti kitiems. Manau, kad įtakos tam turėjo ir mano mama, kuri dirba bendrosios praktikos slaugytoja – augdamas mačiau jos pavyzdį, girdėjau istorijas apie tai, kaip ji padėjo žmonėms, o kai ji dirbo terapiniame skyriuje po darželio ir mokyklos ateidavau pas ją pažiūrėti, kaip ji dirba. Tuo metu mane sužavėjo ligoninės aplinka, iš pacientų ir gydytojų jaučiama pagarba, galimybė padėti kitiems“, – apie savo pasirinkimą studijuoti bendrosios praktikos slaugą pasakoja A.R.Zakarka. Antrakursis sako, kad dėl savo lytinės orientacijos ne tik nesijaučia atstumtas, bet sulaukia ir palaikymo.

„Iš bendramokslių nesulaukiu jokios priešiškos reakcijos – iš tikrųjų kitiems net nesvarbu, dar kiti kaip tik sako, kad gera turėti tokį draugą, su kuriuo galima visur eiti, kalbėti tomis pačiomis temomis“, – pasakoja A.R.Zakarka. Ligoninėje dirbantis vaikinas sako, kad ir čia jaučiasi panašiai: „Nesu tikras, ar visas personalas palankiai priimtų mano homoseksualumą, tačiau iš kai kurių, apie tai žinančių kolegių, tikrai sulaukiu palaikymo.“

Antanas Robertas Zakarka / Asmeninio albumo nuotr.

Susidoroti su priešišku visuomenės nusistatymu gali padėti draugai ir artimieji

Visuomenei vis dar stokojant tolerancijos, atvirumo ir neretai vadovaujantis stereotipais, LGBT+ bendruomenės nariai neretai sulaukia ir kandžių replikų ar įžeidžiančių komentarų. A.R.Zakarka pataria į diskusijas su tokiais žmonėmis nesivelti, o stiprybės ieškoti draugų ir artimųjų rate.

„Patarčiau susirasti gerų draugų, kurie visada palaikytų. Išgirdus nemalonias replikas darbe, gatvėje ar kitur, manau, geriausia tiesiog nekreipti dėmesio – svarbu susitaikyti su tuo, kad yra visokių žmonių ir nereikia nusileisti iki jų lygio, veltis į konfliktus. Geriau paprasčiausiai praleisti kandžias replikas pro ausis, o stiprybės ieškoti šeimoje, tarp draugų ar artimųjų“, – sako A.R.Zakarka ir priduria, kad svarbu visuomenėje ugdyti toleranciją, išmokti priimti kitus tokius, kokie jie yra ir aklai nesivadovauti stereotipais.

„Tolerancija moko mus priimti kitą tokį, koks jis yra, be išankstinių nuostatų, žvelgiant į žmogų su smalsumu ir atvirumu, noru jį pažinti, o ne vos sutikus priklijuoti vienokią ar kitokią etiketę. Tolerancija leidžia priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, nebandant jo pakeisti, neprimetant mūsų pačių suvokimo kas teisinga, o kas – ne“, – mintimis dalijasi A.R.Zakarka.

Skaitykite daugiau