Žodis „pareigūnas“ paprastai susijęs su įvairiausiais stereotipais. Tačiau kuo ilgiau kalbiesi su Valstybės sienos apsaugos tarnybos darbuotoja, kare savanore Jolita Pilinkaite, tuo greičiau visi stereotipai dūžta į šipulius. Jolitos pavardė neseniai nuskambėjo kaip moters, laimingai susiklosčius aplinkybėms išgelbėjusios savižudį.
– Tikite lemtingais sutapimais, likimu?
Nemaloniausią jausmą sukėlė apačioje susibūrę žmonės, jau išsitraukę mobiliuosius telefonus ir pasiruošę filmuoti, jeigu tas žmogus vis dėlto nušoks.
– Tikiu. Žmones, kurie atsiduria mūsų kelyje, sutinkame ne šiaip sau. Manęs jau ne vienas pažįstamas klausė, kaip būtent aš sugebėjau atsidurti tuo laiku ir toje vietoje. Tą dieną pėsčiomis ėjau neįprastu sau maršrutu, nes žadėjau susitikti su buvusia kolege. Turėjau laiko, tad pagalvojau: puikus oras, pasivaikščiosiu. Žingsniuoju Lazdynų tilto link, matau iš toli policijos, greitosios medicinos pagalbos, ugniagesių gelbėtojų mašinas ir suprantu, kad turiu reikalų. Pro šalį bėgdamas fotografas perspėja: „Neikite arčiau, ten savižudis!“ Sakau jam, kad nebijau – mačiau tokių ne vieną. Beje, nemaloniausią jausmą sukėlė apačioje susibūrę žmonės, jau išsitraukę mobiliuosius telefonus ir pasiruošę filmuoti, jeigu tas žmogus vis dėlto nušoks. Kam reikia savo telefone turėti tokį vaizdą, jį publikuoti, komentuoti? Man tai atrodo visiškai nežmoniška.
– Nesibaiminote išvysti žiaurų reginį?
– Nebijojau, kažkaip tikėjau, kad to nenutiks. Gal tik vienintelės savo baimės dar nesu nugalėjusi – man darosi silpna matant daug kraujo. Kadangi stengiuosi ją įveikti, nusprendžiau prieiti pasižiūrėti. Keista: manęs niekas nestabdė, pareigūnai nieko nesakė – stovėjo netoliese, nes, matyt, nepavyko užmegzti pokalbio su kitoje tilto atbrailos pusėje svirduliuojančiu vyru, kuris vengė uniformuotų žmonių. Su juo dar mėgino kalbėtis kažkokia praeivių porelė – labai nuoširdžiai stengėsi išklausti, kas atsitiko. Mačiau, kad tam vyrukui kyla agresija, atmetimo reakcija, nes tik keikiasi ir siunčia visus tolyn. Supratau, kad ši taktika netinka, kad jis netiki žodžiais: „tu mums rūpi“, „tu rūpi savo vaikams“...
– O kaip supratote, kad jūs galite padėti?
– Priėjau ir labai paprastai pasiteiravau: „Ką tu čia veiki?“ – „Stoviu.“ – „Kuo tu vardu?“ – „Kęstutis.“ Ištiesiau ranką pasisveikinti, žiūriu, kad ir jis duoda. Tai buvo maždaug 40 metų vyras. Stengiausi kalbėti pusiau juokaudama, nes mačiau, kad akys pilnos ašarų, susigraudinęs. Suvokiau, kad jam sunku. Pasistatęs butelį degtinės vis užsiversdavo. Jaučiau, kad mano pajuokavimai veikia, galbūt leidžia atitrūkti mintims nuo tikslo šokti žemyn.
– Išsiaiškinote, kas jį privertė ryžtis tokiam žingsniui?
– Paliko žmona. Pamelavau, kad mane irgi paliko – negi taip pat turėčiau nušokti? Susidomėjo. Turbūt, jam reikėjo supratimo, užuojautos. Mėginau siūlyti, kad susitarsiu su tarnybomis: šios išvažiuos, o mes galėsime pasikalbėti. Jis prisipažino įsivaizdavęs, kad viską atliks greitai, bet atvyko policija, greitoji, žurnalistai... Pasirodo, ne taip lengva nušokti. Mano akyse jis pabaigė tą butelį, atrodė kaip reikiant apgirtęs ir labai pavojingai lingavo. Mačiau, kad ir atgal pats nebeperlips, – vienintelis šansas išgelbėti buvo įtraukti jį per tilto turėklus. Buvo šiek tiek neramu, nes puikiai žinojau, kad viena nesusidorosiu, nors ir laikiau už rankovės. Kol jis bandė užsirūkyti, kelis kartus žvilgtelėjau į policininkus, jie be žodžių suprato, pribėgo – taip ir įtraukėme.
– Smagu, kai išgelbėji žmogui gyvybę?
– Nesijaučiu padariusi ką nors stebuklingo, bet, aišku, jausmas labai geras. Juk tas žmogus ant tilto sakė: „Nekalbėsiu su niekuo – tik su ja.“ Labai įstrigo jo žodžiai, kai po ilgos pauzės žiūrėdamas į akis paklausė: „Iš kur tu tokia?“ Vadinasi, kažką tokio turiu, ar ne? Iš tiesų, esu gana empatiška. Mačiau, kad jam reikia su kuo nors pasikalbėti. Nesvarbu, kas jis ir koks žmogus, bet jei mano akyse būtų nukritęs, būčiau jautusis labai blogai. Man jis rūpėjo. Jaučiau, kad galiu padėti. Galų gale, esu pareigūnė ir ne man jį smerkti.
– Septynerius metus dirbote Bendrajame pagalbos centre, atsiliepdavote į telefono skambučius, kurių, įsivaizduoju, pasitaikydavo labai įvairių. Nelengva patirtis?
Dažnai sakoma, kad pareigūnai šiurkštūs. Taip, nes jų pačių niekas negina. Be to, aplink labai daug negatyvo, nuo kurio neįmanoma atsiriboti.
– Iki šiol užjaučiu buvusius kolegas. Kad galėtum tinkamai atlikti darbą, visų pirma pats turi būti saugus nuo visokių skundų, nuobaudų, grasinimų. Dažnai sakoma, kad pareigūnai šiurkštūs. Taip, nes jų pačių niekas negina. Be to, aplink labai daug negatyvo, nuo kurio neįmanoma atsiriboti. Žmonės, kurie kreipiasi, dažniausiai būna labai pikti. Žinoma, jų nelaimės – svarbiausia, bet jie paprastai neklauso, kas sakoma, pareigūnai jiems ne autoritetas, o kartais paskambina vien tam, kad pagrasintų arba „atleistų“ iš darbo. Beje, nors „112“ nebedirbu, vis sulaukiu įvairių pagalbos prašymų – neseniai dėl rimtų bėdų kreipėsi kaimynas, kurį mažai pažįstu. Keistas sutapimas: dabartinėje darbovietėje mano kabineto numeris – 112.
– Kalbėdama apie tą įvykį, kai išgelbėjote nuo tilto nušokti susiruošusį žmogų, esate užsiminusi ir apie savo gyvenimišką patirtį. Kokia ji?
– Kažkada seniai žudytis mėgino viena mano draugė – tada buvau vos 16-os. Ji nieko nesakė tėvams; mums susitikus mieste prisipažino, kad prisigėrė visokių tablečių, o kad tikrai suveiktų, nusipirko dar ir butelį degtinės. Kai išgirdau, nežinojau, ką daryti, – rankos, kojos pradėjo drebėti. Bet, matyt, instinktyviai apkabinau ją iš nugaros ir suspaudžiau taip, kad ją kaip reikiant supykino. Tąsyk labai niršau. Norėjau iškviesti greitąją – neleido. Tai nupirkau mineralinio vandens ir išgavau pažadą, kad eis namo. Dabar ji, ačiū Dievui, gyvena gerai, ištekėjo, augina du vaikus ir niekada daugiau apie tą įvykį nekalba. Manau, tuomet mirti nenorėjo – tiesiog troško dėmesio ir supratimo.
– Kaip manote, kas žmones iki to priveda?
Kuo toliau gyveni, tuo labiau supranti, kad niekam neįdomios tavo problemos. Žmonių daug, „labas, kaip sekasi“, apsisuko ir nuėjo.
– Daug kas: išorinės aplinkybės, supančio pasaulio nedraugiškumas, nepasitikėjimas savimi, neužtikrintumas, dėmesio stoka, nesėkmės. Juk ne kiekvienas viduje yra karys, neleidžiantis sau pasiduoti. Kuo toliau gyveni, tuo labiau supranti, kad niekam neįdomios tavo problemos. Žmonių daug, „labas, kaip sekasi“, apsisuko ir nuėjo. Be to, prisideda alkoholis, narkotikai. Žaviuosi tais, kurie sugeba iš to liūno išlipti ir gyvena toliau. Tas, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius.
– Prieš septynerius metus įstojote į savanorišką Krašto apsaugos tarnybą. Sakoma, tai gera vyriškumo mokykla. Bet kam ji jums?
– Jau nuo 16-os pradėjau teirautis, ar manęs nepriimtų į savanores, bet paprašė ateiti po dvejų metų. Labai norėjau būti stipri, visiems įrodyti, kad daug ką galiu įveikti, be to, ne paskutinėje vietoje buvo ir patriotizmo jausmas.
– Tad kitą dieną po 18-ojo gimtadienio ten ir nužygiavote?
– Būčiau ėjusi, bet įstojau į Lietuvos policijos akademiją ir išvažiavau mokytis į Kauną. Vėliau įsidarbinau pasienio tarnyboje (dirbau Lavoriškėse, Vilniaus oro uoste), dar po kurio laiko perėjau į Bendrosios pagalbos centrą.
– Ar dabar pagaliau jaučiatės stipri?
– Žiūrint, su kuo lygintume. Niekada nesiekiau būti stipresnė už vyrus – net ir nenorėčiau. Tačiau man toji tarnyba iš tiesų davė stiprybės ir pasitikėjimo savimi. Tikrai linkėčiau kiekvienam save ten patikrinti – ypač vyrams.
– Yra manančių, kad priverstinis tarnavimas kariuomenėje nieko gero neduoda.
– Žmonėms reikėtų keisti požiūrį. Mėginti laikyti tai ne prievarta, o garbinga pareiga. Girdėjau sakant: „Jei kiltų karas, pabėgčiau.“ Kur? Man būtų gėda. Aš čia gimiau, užaugau. Nors jei turėčiau laiko ir galėčiau kokius metus atitrūkti nuo tarnybos, sutikčiau Afrikoje padirbėti savanore su vaikais.
– Savų kol kas neturite?
– Dar ne, bet jau norėčiau. Kaip tik dabar mano asmeniniame gyvenime vyksta perversmas – tikiu, kad į gerąją pusę. Ne veltui sakoma, kad viskas, kas vyksta, būna ne šiaip sau. Turiu širdies draugą ir gražių ateities planų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Žaneta Fomova: „Gyvenime gali planuoti verslą, bet santykiai šeimoje – nenuspėjamas dalykas“
– Sakote, atsitiktinumų nebūna. Žinau, kad jūsų karjeroje buvo ir dar viena garsi istorija: esate išgelbėjusi kelias paaugles nuo prievartautojų.
– Per mano budėjimą Bendrajame pagalbos centre apie trečią valandą nakties paskambino kelios merginos, pranešė, kad jas uždarė kažkokie vyrai, prievarta girdo, jos nežino, kur esančios, o paskui padėjo ragelį. Atskambinau. Jaučiau, kad negali kalbėti, tik „taip, tėti“, „ne, tėti“ ir nesako adreso. Realiai padėti joms niekuo negalėjau – nežinojau, kur siųsti policiją, nes vietos nustatymo įranga signalą rodė 12 km spinduliu. Įsivaizduokite, ką tai reiškia Vilniaus mieste. Sugalvojau parašyti joms žinutę apsimetusi drauge: „Ką veikiat? Susipykau su draugu, ieškau, kur galėčiau pasitūsint.“ Pasirašiau – Laura. Jos suprato. Atsakė: „Labas, Laurute, labai laukiam – išeisim pasitikti.“ Pasirodo, tris merginas (dvi iš jų dar buvo nepilnametės) laikė uždarę trys vyrai, girdė alkoholiu ir akivaizdžiai turėjo negerų ketinimų. Jos parodė mano žinutę, pasakė, kad nori pasitikti draugę. Dvi išleido, o vieną, aštuoniolikmetę, pasiliko kaip užstatą. Supratę, kad buvo apgauti, ėmė rimtai jai grasinti. Visa laimė, kad per tą laiką atvyko policija. Beje, vienas iš tų vyrų buvo pareigūnas, tačiau nuo bausmės sugebėjo išsisukti. Nors merginų nuskriausti nespėjo, bet laikė prievarta, girdė ir greičiausiai būtų įvykdę savo grasinimus. Tačiau 18-metė iš policijos atsiėmė pareiškimą. Manau, ją prigąsdino, nors aš įtikinėjau nieko neklausyti. O dvi kitos labiausiai bijojo, kad nesužinotų tėvai: maldavo jiems nieko nesakyti. Vienos iš jų tėvas – policininkas. Pamenu, sakė: „Jis mane užmuš, jei apie tai sužinos.“ Smagiausia paskui buvo gauti ne apdovanojimą, o tų merginų žinutę: „Ačiū, jūs mus išgelbėjote.“ Tai labai daug.
– Ar jūs nemanote, kad kartais geriau kai kurių istorijų negirdėti ir nematyti? Tada gyvenimas atrodo kur kas gražesnis...
– Na, taip, jis gana murzinas. Bet stengiuosi į viską labai neįsijausti. Man visą laiką taip sekėsi: jeigu viena ranka mane muša – kita glosto. Jeigu vienur blogai – atsiranda kas nors, kas viską praskaidrina.
– Už išgelbėtą žmogaus gyvybę buvote apdovanota vardiniu laikrodžiu. Tai turbūt nuskaidrino kasdienybę?
– Iš tikrųjų, paglostė širdį. Nors nesitikėjau, kad kiti atkreips dėmesį ir šita istorija taip plačiai nuskambės. Esu įsitikinusi, kad gražūs darbai yra nematomi, kad žurnalistai rašo tik apie blogus įvykius. Labai smagu, kad įteikdamas apdovanojimą neseniai paskirtas Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovas Renatas Požėla pasakė, kad jam malonu tarnybą pradėti nuo apdovanojimo, o ne kokios nuobaudos.
– Jau daug metų tarnaujate, kariaujate, vykdote įsakymus. Nesinori tokio gyvenimo, kuriame dominuotų šeima, buitis, rutina, vaikai?..
– Norisi jau ir savo lėliuko, ir šeimos – juk man greitai bus 33-eji. Bet, kaip sakiau, viskas, kas vyksta, – į gera. Tikiuosi, kad per artimiausius metus viską turėsiu. Tik nelabai žinau, kas yra rutina, nes gyvenu aktyviai, dalyvauju visuomeninėje veikloje, bėgioju, plaukioju, slidinėju, keliauju, minu dviratį... Tad neįsivaizduoju savęs, užsidariusios namuose ir paskendusios buityje. Manau, net augindama vaikus rasčiau aktyvia veikla užsiimančią draugiją – kad ir kitų jaunų mamyčių bendruomenę.