Saviugdos trenerė Raminta Lapinskaitė: „Kiekviena turime atskleisti savivertės paslaptį“

Raminta Lapinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Jūratė Bratikienė
Publikuota: 2019-04-13 09:00
Sąmoningų santykių studijos vadovė, saviugdos trenerė Raminta Lapinskaitė kiekvienai moteriai pataria mylėti save už tai, kas esame, užuot be paliovos priekaištavus dėl to, kas nesame. „Tai yra mūsų raktas į pilnakraujį ir širdžiai mielą gyvenimą“, – sako specialistė.

Mokote moteris pažinti, mylėti save, auginti savivertę. Ar pačiai teko daug paklaidžioti, kol tapote savo geriausia drauge?

Tikrai nemažai. Šioje visuomenėje mums, moterims, nėra lengva gyventi ir jausti savo vertę. Nuo mažens negauname žinių, kurių mums labiausiai reikia, kurios mus atskleidžia kaip asmenybes. Žiniasklaidoje apstu straipsnių apie tai, kaip reikia gerai atrodyti, kaip prie kitų prisitaikyti, ir gerokai mažiau apie tai, kaip gerai jaustis.

Gimus dukrai, tapo aišku, kad visiškai nieko nežinau apie šį gyvenimą, tarsi klaidžioju mažomis gatvelėmis šalia pagrindinio kelio. Suteikusi gyvybę kitam žmogui, panorau atsigręžti į save. Manyje tarsi atsivėrė didžiulė skylė, kurios, supratau, negaliu užpildyti išoriniais dalykais: diplomais, išvaizdos pokyčiais. Pajutau, kad šiai mažai būtybei esu pavyzdys, bet nežinojau, ko mažylę mokyti, nes madingos tendencijos ir socialiniai vėjai taip greitai keičia kryptį. Lioviausi gyventi vien pagal išorinius dėsnius ir pradėjau ieškoti pamatų, ant kurių stovi tikroji žmogaus laimė. Pradėjau skaityti saviugdos knygas, sutikau galybę įdomių mokytojų, galiausiai ėmiau mokytis šokio ir judesio terapijos.

Tarp gausybės skirtingų mokymų galima ir pasimesti...

Nuo informacijos gausos išties gali susisukti galva, o mokytojų nuomonės ne visada ir sutampa. Aiškią kryptį radau tada, kai atsigręžiau į save ir supratau turinti atkreipti dėmesį į savo pojūčius, jausmus, charakterį, individualumą. Didelė sumaištis išorėje leido atsigręžti į save.

Ir tada moterims pradėjote siūlyti seminarus apie tai, kaip kurti darnius santykius su vyrais. Tai – viena aktualiausių šių dienų temų?

Pasidalysiu sava patirtimi. Kai išsiskyriau su savo dukters tėčiu, sulaukiau nemažai dėmesio iš kitų vyrų, tačiau jaučiausi susikausčiusi, įsitempusi, susigūžusi, bijojau naujų santykių. Turėjau draugę, kuriai taip pat nelabai gerai sekėsi kurti santykius su vyrais ir kuri pradėjo gilintis į šią sritį. Mokėsi JAV, Anglijoje. 

Kai jai papasakojau apie tai, kad mane į pasimatymą kviečia žavus vyras, o man iš jaudulio net keliai linksta, nes jaučiuosi jo neverta, draugė pradėjo man pasakoti apie tai, kad mes privalome kurti santykius galvodamos ne apie tai, kaip įtikti vyrui, o apie tai, ko pačios norime iš tų santykių. Supratau, kad daugelis mūsų linkusios kelti vyrus ant pjedestalo. Po truputį atsakiau sau į aktualius klausimus ir ėmiau organizuoti seminarus kitoms moterims. Juos vedė mano draugė. Į mūsų seminarus anuomet susidarydavo didelės eilės – tiek norinčiųjų būdavo į juos patekti. Teorines žinias moterys sėkmingai pritaikydavo praktikoje ir džiaugdavosi matydamos, kad jos veikia.

Šiandien gyvenu laimingą gyvenimą su mylimuoju. Džiaugiuosi suaugusi tokiai brandžiai partnerystei. Mūsų su draugu panašios vertybės, abu padedame vienas kitam augti.

Savęs pažinimas dažnai būna skausmingas. Su kokiais iššūkiais pati susidūrėte, kai reikėjo priimti save tokią, kokia esate: su vidiniais norais, poreikiais, visomis emocijomis?

Didžiausias iššūkis man buvo susidraugauti su savo pykčiu. Buvau išauklėta taip, kad mergaitėms negražu pykti, tad šią emociją nuolat slopindavau. Nejaučiau gyvenimo pilnatvės. Vėliau supratau, kad pyktis padeda man atskleisti vertybes, jausti savivertę, gydyti žaizdas. Retas nuo mažens augame tobulose šeimose, mūsų visuomenė irgi nėra tokia, kurioje būtų visos galimybės skleistis. 

Dažniau girdime žodį „reikia“. Vaikystėje buvau pirmūnė, todėl iš manęs buvo reikalaujama dar daugiau, o aš prikaupiau dar daugiau pykčio, nuoskaudų. Laikui bėgant, palengva prisijaukinau pyktį, suvokiau, kad, jei pykstu, tai dar nereiškia, jog esu blogas žmogus. Susidraugavus su pykčiu, atsirado drąsos, pasitikėjimo savimi, aistros, daugiau kūrybiškumo.

Kokius tarpusavio santykius galime vadinti sąmoningais?

Kalbėdamos apie tokius santykius, pirmiausia turime atsigręžti į save ir priimti save tokias, kokios esame. Mums, moterims, labai svarbu išsiugdyti vidinę nepriklausomybę nuo partnerio. Savivertės neįmanoma išsiugdyti, jeigu neišeina suvokti savęs kaip atskiro, vertingo, gerai gyventi nusipelniusio žmogaus. Iš tiesų tai aktualu ir moterims, ir vyrams, tiesiog moterys atviresnės, jautresnės savo skausmui, dėl to jos dažniau atkreipia į tai dėmesį. Visada sakau, kad turime su savimi elgtis taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi mus mylintis vyras. 

Štai pamenu, kaip per vieną paskaitą dėstytoja patarė: „Jei norite, kad vyras dovanotų jums dovanų, pirmiausia pačios save apdovanokite.“ Seminaro įkvėpta iškart nusipirkau man patinkančių papuošalų. Tos pačios savaitės pabaigoje iš vyro gavau dovanų prabangius kvepalus, nors jau seniai nebuvau gavusi dovanų (šypsosi). Viskas prasideda nuo to, kaip elgiamės su savimi: jei vertiname savo laiką, patirtį, gebėjimus, visa tai įvertins ir aplinkiniai. Toks dėsnis veikia ne tik šeimoje, bet ir darbe, taip pat su draugais. Verta kaskart užduoti sau klausimą: ar pakankamai gerai pati save vertinu ir branginu?

Kokių klausimų vedinos moterys dažniausiai ateina į jūsų studiją?

Mūsų studijoje lankosi pačios įvairiausios, skirtingų klausimų turinčios moterys. Neretai jos jaučiasi pametusios save, dirbančios nemylimą darbą, nejaučiančios įkvėpimo, išalkusios kūrybos, savirealizacijos. Tiesa, pastaruoju metu daugiau ateina tokių, kurioms saviugda – jau savaime vertybė. Dirbame penkerius metus, turime nuolatinių klienčių, kurioms laikas sau jau yra tapęs vertybe. Tam, kad gerai jaustumės, neužtenka dalyvauti viename renginyje, norisi tęstinumo.

Kokia būtiniausia sąlyga auginant savivertę?

Pats būtiniausias dalykas, be kurio mes nepajudėsime iš vietos, – laiko skyrimas tik sau. Svarbu likti vienai su savo poreikiais ir gebėti atsiriboti nuo kitų poreikių tenkinimo. Toms moterims, kurios anksčiau to sau neleisdavo, patariu pasižymėti darbotvarkėje bent vieną dieną per savaitę, kada galės skirti laiko savo poreikiams. Svarbu, kad tai būtų reguliaru.

Maskvos profesinio vystymo integracinės psichologijos institute mokėtės šokio judesio terapijos. Kokios patirties įgijote?

Man tai buvo vienas nuostabiausių būdų, padėjusių geriau pažinti save. Šis būdas – švelnus, padeda susitaikyti su savo kūnu, pamilti jį, atlaisvinti užspaustus emocinius blokus. Dabar moterims, kad galėtų geriau save pajausti, siūlau šokio judesio meditacijas.

Raminta, kaip prabėga įprasta jūsų diena?

Jau neįsivaizduoju savo dienos be dienoraščio rašymo. Esu jį pavadinusi rūpinimosi savimi dienoraščiu. Kiekvieną rytą, išgėrusi puodelį arbatos, su savimi taip bendrauju. Kartais į dienoraštį rašau savo jausmus, kartais norus, palinkiu sau ko nors įkvepiančio. Po šios praktikos būnu visiškai rami, pasirengusi nuostabiai dienai. Šį ritualą gali atlikti kiekviena. Svarbu apginti savo rytinę erdvę ir šeimos nariams aiškiai pasakyti, kad tas pusvalandis – tik jūsų.

Dienos pabaigoje, jau atsigulusi į lovą, peržvelgiu dienos įvykius: gal yra kokių užstrigusių situacijų, gal su kuo nors susipykau ar kas nors nepavyko taip, kaip norėjau. Svarbu atleisti sau ir kitiems, nebesinešti nuoskaudų į kitą dieną. Atleisti sau ne visada paprasta, todėl ši praktika labai padeda tapti švelnesne sau.

Toms, kurios augina savivertę, palanku atlikti kitą pratimą: atsigulusi į lovą sugalvokite bent 5 dalykus, už kuriuos norėtumėte sau šiandien padėkoti. Kai tai taps įpročiu, kasdienybėje pamatysite ir džiuginančių permainų.

Patariate moterims gyventi Mėnulio ritmu. Ką kiekvienai svarbu žinoti atsižvelgiant į kosminio kūno ciklą?

Mėnulio ciklu susidomėjau dar paauglystėje, nes mano mama tuo domėjosi. Visi ciklai padeda labiau priimti save, visatoje vyraujančias energijas pasitelkti savo kasdienybės kūrimui – juk vieną dieną jaučiamės kupinos jėgų, o kitą jau norime ilsėtis, laiką leisti ramiai. Per jaunatį energija jauna, tad tinkama naujoms pradžioms, galvoti norus. Pati tokiu metu mėgstu rašyti jaunaties laišką – ant popieriaus lapo perkeliu įvairiausius savo troškimus. Žavu yra tai, kad vėliau, atsivertusi dienoraštį, pamatau, kad daugybė dalykų, kurių taip karštai norėjau, išsipildė geriausiu būdu. 

Visos mintys, kurios per jaunatį ateina į mūsų galvas, yra linkusios augti ir pildytis. Vėliau, kai būna priešpilnio fazė, tinka imtis realių veiksmų. Daugelis su nerimu laukia pilnaties, nes šis laikas neretai labai emocingas. Pati, kol nebuvau susidraugavusi su savo pykčiu, per pilnatį pykdavau kaip pašėlusi. Būtent šiuo metu išryškėja viskas, ką nuo savęs slėpėme. Kartais net nepajaučiame, kaip ką nors nutylime, kaip neužtenka drąsos pastovėti už save, pasakyti „ne“. 

Tad nereikėtų kaltės dėl savo pratrūkusių emocijų versti pilnačiai – geriau pasiimkite dienoraštį ir išrašykite savo jausmus, paklauskite savęs, kam ir ko nepasakėte ar ką nutylėjote. Pilnatis – geras laikas įsiklausyti į save, kurti. Tuo metu mano tekstai būna patys įspūdingiausi. Kraustytis į kitą būstą taip pat geriausia per pilnatį. Išbandžiau – veikia puikiai! Kadangi tuo laiku turime daugiau emocinės ir fizinės energijos, būtent tada naudinga daryti grandiozinius darbus, aktyviai sportuoti. 

Po pilnaties energija pradeda slūgti. Svarbu savęs negraužti, kad turime mažiau jėgų. Tai yra geras laikas švarinti ir namus, ir sielą. Šiuo metu galime prašyti visatos iš mūsų gyvenimo pašalinti tai, kas nebereikalinga, kas neveda į priekį. Per delčią labai lengva atsisveikinti su nebenešiojamais drabužiais, avalyne, nebenaudojamais daiktais. Generalinę tvarką namuose visada atlieku per delčią.

Esate parašiusi knygą „Meilė sau, arba kuo atrakinamos moters savivertės durys“. Ar kiekviena moteris tas duris gali atrakinti tuo pačiu raktu?

Ne visai, juk visos esame tokios skirtingos. Vis dėlto mus vienija bendri saviugdos dėsniai. Su saviverte glaudžiai susiję mūsų vidiniai pojūčiai. Kiekviena moteris, prieš imdamasi bet kokios veiklos, turėtų įsiklausyti į save, suprasti, kaip ji jaučiasi. Jei ką nors darome tik dėl mados ar tam, kad pritaptume prie visuomenės, ir taip paminame pačios save, apie savivertę nėra ką ir kalbėti. Turime suteikti sau galimybę jaustis laimingoms, iškasti savo laimę, besislepiančią po visomis nuoskaudomis, ir tada su meile ją auginti.  

Naujausi straipsniai