Vilniaus katedros bokšto laikrodžio dūžiai ir varpų skambesys - eiliniams praeiviams tik aplinkos detalės. Tačiau šios detalės įgyja stiprią simbolinę reikšmę tiems, kurie nuo rugsėjo 16 dienos rado laiko atsisėsti ant Katedros aikštėje esančios kėdės.
Tai ne poilsiui skirta ir ne televizijos šou karštoji kėdė. Tai paprasta ligoninės kėdė, kuri žino daug nepaprastų istorijų. Tai ta kėdė, ant kurios ilgus mėnesius leidžia sunkiai sergančių vaikų tėvai, jos įsikimba ašaromis sudrėkusios rankos, ji jaučia, kaip įsitempia tėvų raumenys, pablogėjus vaiko sveikatai.
Tai projektas „Vienos kėdės istorija“. Jau du mėnesius kėdė įkurdinta imitacinėje palatoje. Ją gali „pasimatuoti“ žmonės, kuriems gyvenimas tokių išbandymų nepasiuntė arba tie, kurie nori palaikyti visus, sėdinčius realiose palatose. Savanoriams, sėdintiems imitacinėje palatoje, laikrodžio dūžiai primena, kad visi šiame pasaulyje esame laikinai ir laiko geriems darbams neturime daug. O varpo gausmas palydi mintis apie tuos, kuriems padėti nebesugebėjome.
Filosofas Leonidas Donskis kažkada pasakė, kad savanorystė duoda supratimą, kad egzistuoja labai paprasti gyvenimo dalykai: dėkingas žvilgsnis, dėkingos akys, sudarantys esminius gyvenimo dalykus. Ką mūsų visuomenei reiškia savanorystė? Ką žmonėms duoda pagalba kitiems? Savo mintimis sutiko pasidalinti Jūratė ir Edgaras, ne vieną valandą praleidę ant kėdės imitacinėje palatoje.
Padedant kitiems, savos bėdos pasimiršta
Viena iš projekto savanorių – Jūratė. Vidutinio amžiaus moteris anksčiau dirbo mokytoja ir mėgo aktyvų gyvenimo būdą. Pirmas gyvenimo atsiųstas išbandymas jai buvo neįgalus sūnus. Ir lyg to būtų maža, sekė nepagydoma akių liga. Dėl įvairių sveikatos problemų moteriai teko atsisakyti mėgstamo darbo ir mokytis gyventi kitaip. Tačiau Jūratės balse nesigirdi nei trupinėlio nuoskaudos ar gailesčio sau. Moteris džiaugiasi, kad gyvenimas jai dovanoja galimybę sutikti įvairius žmones, tarp jų ir sunkiai sergančius bei kenčiančius. Jūratė jaučiasi laiminga galėdama skirti savo laiką tiems, kam jo reikia. „Jaučiuosi įprasminanti savo gyvenimą, labai gera žinoti, kad kažkam galiu padėti. Tai abipusiai mainai, dovanodama savo laiką kitiems, aš pati labai daug gaunu. Gauna ir mano sūnus.“, sako Jūratė.
Moteris ne tik pati spinduliuoja šilumą aplinkiniams, gerumo ji moko ir savo sūnų. Jūratė pasididžiuodama pasakoja, kaip sūnus, gautą honorarą už dalyvavimą tautinio kostiumo pristatyme paaukojo vėžiu sergantiems vaikams. Jūratė viena iš daugiausiai valandų ant imitacinėje palatoje esančios kėdės praleidusių savanorių. Jai ši kėdė atrodo ne tik palaikymo sergantiems ir jų šeimoms vieta, ne tik vieta išraudoti tai, kas dar buvo užspausta (taip, kartais žmonės atėję pasėdėti šalia baltos lovos su lašine rauda pasikūkčiodami), bet ir vieta pabūti su savo mintimis ir jausmais, padėkoti gyvenimui už tai ką turime aidint laikrodžio dūžiams.
Savanorystė – prarastų karmos taškų kompensavimas
Antras herojus – Edgaras, darantis tiek, kad daugumai būtų sunku suprasti, kaip įmanoma tiek spėti: be atlygio rengė įstatymų projektus, organizavo tarptautinius vaikų futbolo turnyrus, suteikė daugybę nemokamų teisinių konsultacijų žmonėms, neturintiems finansinių galimybių pasisamdyti teisininką. Edgaras yra neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius bei Lietuvos policijos rėmėjas. Šiuo metu vyras ruošiasi duoti šaulio priesaiką ir mielai įsitraukė į „Vienos kėdės istorijos“ projektą.
Edgaro požiūris į savanorystę yra toks: norint, kad mūsų pasaulis, mūsų visuomenė keistųsi, kiekvienas iš mūsų privalo ką nors dėl to padaryti. Jaunas vyras pasakoja, kad paauglystėje buvo velnio neštas ir pamestas. Atėjus dvasinei brandai, atėjo ir suvokimas, kad kažkaip reikia kompensuoti prarastus karmos taškus. Jaunuoliui pabandžius savanorišką veiklą, ji taip patiko ir įtraukė, kad po kiekvienos veiklos sekė vis nauja. Edgaras siūlo kiekvienam pagalvoti apie egzistencinį savęs įprasminimą pasaulyje. „Tikiu, kad mūsų lieka tiek, kiek savęs atiduodame pasauliui“, sako jis.
Projektas „Vienos kėdės istorija“ – parama onkologine liga susirgusiems vaikams
Projekto „Vienos kėdės istorija“ iniciatorius – labdaros ir paramos fondas „Mamų unija“, daugiau nei dešimtmetį padedantis onkologine liga susirgusiems vaikams ir jų šeimoms. Visi projekto metu surinkti pinigai bus panaudoti įrengimo laukiantiems „Šeimos namams“, kuriuose jėgas galės atgauti onkologinės ligos iškamuoti vaikai ir jų šeimos. Per pusantro mėnesio į projektą įsitraukė daug nuostabių žmonių: vieni aukoja pinigus, kiti neša į palatą žaislus ir gėles, o treti neskaičiuoja palatoje praleistų valandų. ”Tam, kuris ilgai mąsto apie tai, kaip daryti gera, nelieka laiko būti geram.“ rašė R. Tagorė, o Vilniaus katedros bokšto laikrodis skaičiuoja laiką...