Dailininkė, iliustratorė Sigutė Ach vasaras visada stengiasi leisti kaime. Trys ne patys karščiausi mėnesiai šiemet buvo puiki proga padirbėti prie daugiau nei metus ruošiamo kūrybos albumo „Balta ir spalvota“, kurį leidykla „Nieko rimto“ turėtų išleisti rudens pabaigoje. 160 puslapių piešinių ir pačios Sigutės komentarų knyga turėtų tapti savotiška ekskursija į menininkės pasaulį. O kol leidinys dar ruošiamas spaudai, Sigutė rekomenduoja pasidomėti jos mėgstamų kūrėjų darbais.
Knyga: Dina Rubina „Petruškos sindromas“
„Kadangi moku rusiškai, nuostabiąją Dinos Rubinos trilogiją perskaičiau originalo kalba. „Petruškos sindromas“ – pirmoji knyga, išleista lietuviškai, yra ir antroji – „Baltoji Kordobos balandė“. Nors lietuviškų leidimų viršeliai man pasirodė tokie baisūs, kad net knygų nesinori imti į rankas, galiu patikinti: nesibaidykite tragiškų viršelių, nes turinys puikus. Žinau, kad dabar daug kas „alergiškas“ viskam, kas rusiška, bet esu įsitikinusi, kad kultūrai būti alergiškiems nereikėtų. Rubinos trilogija – apie ypatingų gabumų turinčius žmones, kuriems jų talentas – ir dovana, ir bausmė.
„Petruškos sindromas“ – apie lėlininką, kuris gali atgaivinti lėlę taip, kad šioji būtų lyg gyva. O ir jis pats kartais jaučiasi lyg kažkieno tampomas už virvučių. Labai įdomus, mistinis, kultūriškai ir kalbiškai turtingas romanas, aprėpiantis kelias kartas ir likimus. Skaitant galima ir save „pasimatuoti“ – ar pats kartais nesi kieno nors tampomas už nematomų virvučių. Man ši rašytoja – tai rusiškas Johno Irvingo atitikmuo, tik jos knygose daugiau dvasingumo.“
Filmas: Spike‘as Jonze „Ji“ („Her“)
Filmas padeda suprasti ir įvertinti savo paties egoizmą. Jame niekas nemoralizuoja, kas gerai, o kas blogai – nėra didaktikos. Tačiau sukelia daugybę minčių
„Nors ir seniai žiūrėjau šį filmą, jis man ilgam įsiminė. Labai graži, elegantiška, moderni, gražių vaizdų juosta, kai kurie mano draugai ją apibūdino kaip lengvą vakaro filmą. Bet aš jį pažiūrėjusi neužmigau. Tai mūsų ateities vizija apie žmogaus ir kompiuterinės programos bendravimą. Programa, pavadinta „Her“, reikalinga, kad nesijaustum vienišas. Pakalbi šiek tiek apie save ir kompiuteris pradeda suvokti, kokia tu asmenybė, ima su tavimi bendrauti, pasikrauna tavo vertybėmis, interesais, domisi tik tavimi ir turtingėja kaupdamas informaciją, kuri įdomi tau. Įspūdingiausia, kad apie tokį draugą visi svajojame – gyvenantį vien tavimi. Visiems norisi tos šimtaprocentinės meilės, juk esame totalūs egocentrikai, ypač menininkai.
Bendraujant su kitu žmogumi tenka ir pačiam padirbėti, kad santykiai gilėtų, įveikinėti konfliktus, stengtis, o „Her“ – visada geros nuotaikos, nusiteikusi bendrauti ir domisi tik tavo pasauliu. Filmas padeda suprasti ir įvertinti savo paties egoizmą. Jame niekas nemoralizuoja, kas gerai, o kas blogai – nėra didaktikos. Tačiau sukelia daugybę minčių.“
Vieta: Kristinos Norvilaitės galerija (Užupio g. 1, Vilnius)
„Rekomenduočiau ne konkrečią parodą, o tiesiog sekti grafikės Kristinos Norvilaitės kūrybą. Man ši menininkė – tai žmogaus, gyvenančio savo sielos gyvenimą, pavyzdys. Regis, ji niekada neatitrūksta nuo tos tikro menininko būsenos, kurią taip sunku pasiekti šiais laikais. Jaučiu, kad ji nemeluoja sau. O žmogus, kuris sako tiesą, yra tiesiog wau! Esu Kristinos kūrybos fanė, siūlau visiems apsilankyti jos studijoje, kurioje, susitarus iš anksto, galima net stebėti, kaip menininkė dirba“.