Teisininko, rašytojo Justino Žilinsko ir kvapų menininkų grupės „Hortus apertus“ sumanytas orientacinis žaidimas „Vilniaus kvapų detektyvai“ įtrauktas į šių metų „Kultūros nakties“ programą, prasidėsiančią jau šį vakarą. Tačiau žodis „įkvėpimas“ rašytojui, be abejo, siejasi ne tik su kvapais – štai kelios jo rekomendacijos laisvalaikiui.
Knyga: Simonas Sebagas Montefiore „Raudonojo caro dvaras“
„Nevasariškas skaitinys, bet leidžiantis pažinti ir dabartinius Rusijos kontekstus. Knyga pasakoja apie Stalino artimiausią aplinką – visus tuos diktatorių supusius žudymo ir prievartos „vadybininkus“, įsukusius iki tol neregėto masto teroro mašiną, apie jų asmeninius gyvenimus, santykius tarpusavyje, apie jų šeimas, ligas ir kita.
Ne, tai nėra „gyvenimo būdo“ puslapiai, kitaip tariant – pletkai. Autorius meistriškai įsibruka į diktatoriaus aplinką ir parodo, kaip susiformuoja uždara, pagal savo dėsnius veikianti gauja, nebegebanti priimti kitokios informacijos ar pasaulėvaizdžio, nei to, kurį diktuoja pati sau. Ir taip nuo Badmirio (Holodomoro) it musės krentantys Ukrainos valstiečiai laikomi, kad mirdami jie „kerštauja sovietų valdžiai“, maršalai ir bendražygiai rezga sąmokslus ir taip toliau.
Sunki, bet įspūdinga knyga, nepalyginamai geresnė už pirmą jos dalį – „Stalino jaunystė“.“
Filmas: Johnas Carney „Pradėti iš naujo“ („Begin Again“)
Viena iš tų juostų, kurią galiu žiūrėti kelis kartus, kurios dainas beveik moku mintinai ir kurią persukdamas mintyse tiesiog eini ir šypsaisi.
„Viena iš tų juostų, kurią galiu žiūrėti kelis kartus, kurios dainas beveik moku mintinai ir kurią persukdamas mintyse tiesiog eini ir šypsaisi. Paprasta istorija: viskuo nusivylęs muzikos prodiuseris (Markas Ruffalo) ir dainas rašanti mergaitė (Keira Knightley), kurią išduoda jos draugas – netikėtai įsižiebusi roko žvaigždė (Adamas Levine’as, taip, tas pats iš „Maroon 5“).
Regis, viskas parengta banalybių banalybei, bet Johnui Carney pavyksta nujaučiamą banalybę vis pasukti kokiu nors kampu, ir banalybės nelieka – lieka šiltas, jautrus, protingas pasakojimas su aibe puikių dainų, kurios ne šiaip dainuojamos, jos – pasakojimo dalis.
Tokie filmai – nuotaikos taisymui, patikėjimui, kad pasaulyje netrūksta grožio, gėrio, draugystės ir savaip laimingų pabaigų filmų, kuriuos žiūrint norisi apkabinti brangiausius žmones ir mėgautis jų artumu. Turėtų patikti, jeigu patiko „Amelija iš Monmartro“ ar panašūs gėrį liudijantys filmai.“
Spektaklis: Jonas Vaitkus „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (Klaipėdos dramos teatras)
„Ne, tai nėra naujas spektaklis. Bet labai rekomenduotinas tiems, kurie nematė. Kai bliuzmenas rašo dramą (o pjesės autorius Gintaras Grajauskas yra vienas iš vos kelių tikro lietuviško bliuzo autorių ir atlikėjų), viskas gerai. Kai bliuzmenas rašo tragikomišką dramą – dar geriau. Kai tas bliuzmenas vyresnis už tave mažiau nei dešimtmečiu – tiesiog tobula. Nes supranti ne tik bendrą siužetą, bet ir daugumą užuominų, nuorodų.
Jaunesniems jau bus sunkiau ar net neįmanoma („Keturi tankistai ir šuo“?), bet man buvo pats tas. Spektaklis – savotiška Lietuvos istorija, bet kaip papasakota! Čia ir garsiausias tarpukario lėktuvų konstruktorius Antanas Gustaitis, antrosios nepriklausomybės „verslininkų“ laikotarpis, net kompiuteriniai žaidimai!
Istorija užkabinama mažiausiai per tris klodus: pasakojimo, asmeninį, vertybinį ir net santvarkinį (t. y. kaip santvarkos situacija keičia istorijos pasakojimą). Be to, spektaklis visą laiką išlaiko padaužiškos, rokenroliškos nuotaikos kibirkštėles, išlendančias visai netikėtai net ir rimčiausiame dialoge.
Spektaklis nėra slegiantis – nors geba ir įmąstytinti, ir sugraudinti, scenografija – neįkyriai moderni, šviesi, neužgožianti veiksmo.“