Rašytoja ir laidų vedėja Ugnė Barauskaitė, kurios aksominis balsas glosto radijo stoties „M-1 plius“ gerbėjų ausis, turi gerų žinių: balandžio pradžioje „Tyto alba“ išleis jos naują romaną arba kitaip – gyvenimo kelionių dienoraštį „Vieno žmogaus bohema“. Bet kol kas Ugnė dalijasi tuo, kas įkvepia ją pačią.
Knyga: Marina Stepnova „Lazario moterys“
„Protingas, aistringas ir sodrus romanas. Mokslininko Lazario ir jo šeimos moterų istorijos, šeimos saga, nutįstanti per visą šimtmetį. Seniai ilgėjausi romano apie meilę be pompastikos ir Holivudo klišių. Romano, kuriame nebūtų kalbama apie meilę – bet ji būtų persmelkusi visą tekstą. Švaru, prasminga ir tikroviška.
Rekomenduoju šią knygą tiems, kurie pasiilgo tikrojo skaitymo malonumo – kai istorija ir tekstas taip įtraukia, kad veržiesi perskaityti kuo daugiau, bet tuo pačiu norėtum ir padėti į šalį, pataupyti – nes gaila, kad vis tiek tai pasibaigs. Be to, puikus vertimas. “
Filmas: Christopher Menaul „Ayn Rand aistra“ („The Passion of Ayn Rand“)
„Tai vienas mylimiausių mano filmų, kaip tik savaitgalio rytui lovoje. Filmas pasakoja apie filosofės ir rašytojos Ayn Rand gyvenimo dramas – audringą meilę gerokai jaunesniam vyrui, jų bendrai įkurtą institutą, intelektualines ir kūniškas aistras. Ir nuošalyje paliktus kantrius sutuoktinius. Kurie net neturėjo teisės skųstis – nes patys oficialiai sutiko, kad romanas prasidėtų. Beje, tikra istorija! Na, gal kiek pagražinta...“
Spektaklis: Tadeusz Słobodzianek „Mūsų klasė“ (Rež. Yana Ross, Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
„Spektaklis nenaujas ir ne šiam savaitgaliui, bet po kelių savaičių galite susiplanuoti, kaip tik bus rodomas šeštadienį. Nuostabus ir įtaigus Yanos Ross darbas „apie antisemitinių nuotaikų stiprėjimą prieškarinėje Lenkijoje, apie tai, kaip greitai keitėsi žmonės, kaip klasiokai žudė ir prievartavo vienas kitą, kaip moterys pakeisdavo tautybę ir vardus, ir ištekėdavo vien tam, kad išgyventų“, – tai citata iš mano naujosios knygos. Juk milijonai žmonių ir šiandien negali rinktis, ką mylėti ir su kuo gyventi – dėl religijos ir papročių, dėl karų, dėl genocido ir tremčių. Mes turėtume būti laimingi, kad galime rinktis. Todėl vis renkamės, vis renkamės... Ir galiausiai liekame vieni.“