Aistringai gyvenimu besidominti menininkė Nomeda Marčėnaitė džiaugiasi kiekviena proga, leidžiančia patirti kažką naujo ir malonaus, o įkvėpimo sugeba pasisemti, regis, net iš pačių mažiausių smulkmenų. Tai, ką ji mielai rekomenduoja kitiems, Nomedai irgi buvo smagu atrasti.
Knyga: Romainas Gary „Karaliaus Saliamono baimės“
„Kol nebuvau šios knygos paėmusi į rankas, maniau, jog esu perskaičiusi visą Romainą Gary. Man patinka subtilus šio rašytojo humoro jausmas, o ir šiaip mėgstu atrasti sąsajas tarp realaus menininko gyvenimo ir jo kūrybos. Romano tema yra senatvė, gyvenimo laikinumas, prasmės paieškos. Tai viena paskutiniųjų Gary knygų, o dar kai žinai, kad jos autorius nusižudė, atsiveria visai kitas kontekstas. Joje svarstoma ir apie vyresnės moters seksualumą, bet mane tie jo pamąstymai glumino ir stebino, nes nieko panašaus neišgyvenu. Gal jis rašo apie šiek tiek vyresnę moterį, kuriai tarsi viskas jau turėtų būti baigta, bet įsivaizduoju, jog aš ir po dešimties metų to neišgyvensiu. Manau, viskas priklauso nuo žmogaus vidinių nuostatų. O šiaip buvo labai įdomu paskaityti.“
Filmas: Giedrė Žickytė „Meistras ir Tatjana“
Jeigu kam nors smalsu, gali paieškoti kitų Vito Luckaus asmenybės pusių. Bet man patinka, kad šis filmas verčia diskutuoti.
„Visada raginu: pirk prekę lietuvišką! Manau, lietuviai žiauriai talentinga, įdomi tauta ir netgi unikali tuo, kad nors mūsų tik trys milijonai turime savyje tiek smarvės, kad galime stebinti pasaulį. Kalbu ir apie filmo autorę, ir apie jos herojų Vitą Luckų. Nemanau, kad šis filmas pernelyg romantizuotas, kaip kažkas sako. Nes „pernelyg“ nebūna. Pati esu turėjusi panašią meilės istoriją, turiu ir esamu momentu – tame daug daugiau romantikos, nei tu gali perteikti. Be abejo, autorė pasirinko herojaus meilės liniją. Matyt, šita tema jai pasirodė svarbi, įdomi – jos valia rinktis tokį požiūrio kampą, kokio norisi. Jeigu kam nors smalsu, gali paieškoti kitų Vito Luckaus asmenybės pusių. Bet man ir patinka, kad šis filmas verčia diskutuoti.“
Veikla: ekskursijos po Vilnių
„Yra nuostabių gidžių, vedžiojančių po Vilnių. Viena jų – mano pažįstama istorikė Erika Meškauskienė, beje, su vyru gyvenanti buvusiame Vito Luckaus bute. Šiaip su draugais mėgstame lankytis visokiuose kultūriniuose renginiuose, bet vaikštome po Vilniaus žemę nieko apie šį miestą neišmanydami. Neseniai Erika mums surengė ekskursiją XV a. Vilniaus gynybinės sienos keliu. Buvo taip įdomu! O juk tai tik viena mažytė tema iš daugybės. Ji gali pasakoti ir apie klasicistinį, ir apie gotikinį Vilnių, ir apie jo getą, ir daugybe kitų temų.
Dažnas mūsų myli tą Vilnių, bet žiūri į jį įsimylėjėlio akimis. O juk kai myli iš tikrųjų, imi gilintis į savo meilės objektą, pažinti jį iš esmės. Kai tave profesionalas pavedžioja po miestą, tavo meilė tampa ne tokia banali ir ne tokia paviršutiniška.“