Kino teatro „Pasaka“ Vilniuje direktorė ir viena iš festivalio „Šeršėliafam“ organizatorė Andrė Balžekienė nekantriai laukia kitos savaitės – gruodžio 3-iąją prasidės jau devintasis tarptautinis moterų filmų renginys. Ir Andrė, be abejo, rekomenduoja jį aplankyti. Tačiau ne tik tai.
Knyga: Arlene Blum „Breaking Trail: A Climbing Life“
„Perskaičiau ją daugiau nei prieš metus, o vis dar neatsirado kita knyga, kuriai galėčiau perleisti „geriausia neseniai skaityta“ titulą. Arlene Blum – amerikiečių mokslininkė ir alpinistė, subūrusi pirmąją išskirtinai tik moterų komandą užkopti į Anapurnos viršukalnę Himalajuose (8091 m). Ji taip pat laikoma pirmąja amerikiete moterimi, bandžiusia įkopti į Everestą.
Be to, kad yra užkietėjusi alpinistė, Arlene ir puiki rašytoja. Jos knygoje susipina kalnuose patirtos meilės ir praradimai, sudėtinga vaikystė Amerikos žydų šeimoje, išbandymai ir pasiekimai mokslo pasaulyje, hipių eros atgarsiai, Bobo Dylano dainos ir kova už tai, kad moterys būtų laikomos lygiavertėmis. Tiek kalnuose, tiek ir ant žemės.“
Filmas: Marielle Heller „Paauglės dienoraštis“ („The Diary of a Teenage Girl“)
„Lytinė branda ir seksualumas merginas užklumpa vis anksčiau. Ir dažnai atrodo, kad jaunimas ne itin žino, kaip su tuo susidoroti. Pagrindinė šio filmo herojė – penkiolikmetė (metų kino atradimas – aktorė Bel Powley), įsimylinti mamos vaikiną, kuriam per trisdešimt. Ji nori sekso ir taškas! Tačiau gal ne veltui lovos malonumai nerekomenduojami per anksti, juk jei kūnas pasirengęs, nebūtinai reiškia, kad pasirengusi esi pati. Filmas vintažinis, meniškas, spalvingas, ir, kaip sako pati aktorė, privalomas pažiūrėti visoms paauglėms merginoms.“
Spektaklis: Yana Ross „Mūsų klasė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
„Trėmimai ir holokaustas man yra dvi skaudžiausios istorinės temos, į kurias niekada nereaguoju ramiai. Kiek skaičiau, Tadeuszo Słobodzianeko pjesė, pagal kurią pastatytas spektaklis, gimė iš tikro įvykio, kai vieno kaimo daržinėje žydus sudegino jų kaimynai. Po pirmojo „Mūsų klasės“ veiksmo drebėjo rankos ir virė pyktis. Kodėl klasės draugai pradeda vieni kitus žudyti?
Tačiau pažiūrėjus antrąją spektaklio dalį atsakymai nebeatrodė tokie aiškūs. Žmogiška prigimtis, išlikimo instinktai ir su jais (ne)draugaujanti sąžinė, baimės. Apie visus šiuos dalykus po „Mūsų klasės“ neišvengiamai teks dar kartą pagalvoti.“