Po skausmingų asmeninių išgyvenimų žurnalistė, laidų prodiuserė, renginių vedėja Edita Mildažytė neužsidarė tarp keturių sienų – jai dabar svarbu būti tarp žmonių. O kultūriniai atradimai visais laikais buvo įdomūs, tad jais ji mielai dalijasi ir su kitais.
Knyga: Axelis Munthe „Knyga apie San Mikelę“
Ji apie bendražmogišką meilę gyvenimui – tai, ko mums visiems labiausiai ir trūksta. Ne pinigų, ne karjeros aukštumų, o meilės. Ir tai pagrindinė visų lietuvių nelaimingumo priežastis. „Iki šiol labai mėgstu šį romaną dėl jo humanizmo. Tai knyga, kurią skaitai ir atrodo, kad vandens atsigeri.“
Filmas: Jac Van Dormael „Naujausias testamentas“ („Le tout nouveau testament“)
„Neseniai su malonumu pasižiūrėjau šią komediją, kurią iki šiol rodo kino teatras „Pasaka“. Apie Briuselyje, savo bute, gyvenantį labai piktą Dievą, kuris krečia šunybes. Filmo pabaiga man pasirodė saldoka, bet pati juosta – labai komiška ir kartu lyriška. Tai nepiktas filmas. Ir labai gražus reginys.“
Renginys: šventė sau
Vakarienė – ar tai būtų rūgštynių sriuba, ar gurmaniški patiekalai – gali vienodai gerai vežti: ir prie vienos mirksinčios elektros lemputės, ir prie milijono žvakių ant veidrodžio.
„Geriausias ateinantis mėnesio vakarėlis bus mano 50-metis... O šiaip rekomenduočiau šį savaitgalį surengti šventę vienas kitam. Nesvarbu, kiek jums metų, nesvarbu, kur – sodo namelyje ar prabangiausiame SPA. Vakarienė – ar tai būtų rūgštynių sriuba, ar gurmaniški patiekalai – gali vienodai gerai vežti: ir prie vienos mirksinčios elektros lemputės, ir prie milijono žvakių ant veidrodžio.
Nesvarbu, kad neseniai daug kas šventė Valentino dieną, per kurią visi važiavo į Druskininkus. Pakankamai prisižiūrėjau, kaip žmonės, išleidę daugybę pinigų, mirksta epitelio pilnuose baseinuose, neturėdami, ką veikti, vaikštinėja tuščiomis gatvėmis, vilkėdami chalatus trinasi eilėse ir laukia, kol juos kas nors patapšnos.“
