Laidos „Yra, kaip yra“ vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė grįžo prie kuriam laikui pamiršto režimo „bėgte“ – ruduo visas mamas priverčia lakstyti greičiau, o ir darbas televizijoje skatina įjungti aukštesnę pavarą. Tačiau pertrauka, kurią buvo padariusi, Astai leido suprasti, jog tiek pat laiko, kiek skiria darbams, turi skirti ir sau. Tad laisvesnę savaitę stengiasi užpildyti renginiais, dailės terapija ir šokių pamokomis.
Knyga: Stef Penney „Nematomieji“
„Šiuo metu skaitau dvi knygas, viena jų – S. Penney „Nematomieji“. Autorė lengvojo žanro atstovė, išgarsėjusi romanu „Vilkų švelnumas“. Tai antras mano gyvenime skaitomas detektyvas (pirmasis – šiemet „užkabinęs“ Guillaume Musso psichologinis trileris „Centrinis parkas“) ir jis man patinka. „Nematomieji“ – romanas apie romus, keliaujančios čigonų šeimos gyvenimą. Po savo laidų, kuriose kalbėjome apie tabore narkotikus „stumdančius“ čigonus, gana sunku pakeisti požiūrį, bet ši knyga leidžia į šią tautą pažvelgti visiškai kitu kampu – iš vidaus. Supratau, kad dauguma jos atstovų jau gimdami į šį pasaulį atsineša vidinį poreikį keliauti, tik vieni jį pažaboja ir tampa sėslūs, o kiti taip ir traukia tolyn per gyvenimą. Be to, romane yra ir intriga – dingusios moters paieškos, kurios detektyvui Rėjui Louvelui atveria šeimos paslaptis.“
Filmas: Pedro Almodovaras „Chuljeta“ („Julieta“)
„Stiprus, jautrus, moteriškas filmas, sodrus vaizdais ir siužeto vingiais. Žiūrint teko prisiversti grįžti į realybę, kad kino salėje nepradėčiau verkti su pasisriūbčiojimais ir apsiribočiau tik trimis nosinaitėmis – namie būčiau leidusi sau raudoti garsiai. Brandžiai moteriai skirtas kūrinys, nors tarp veikėjų yra ir vyrų, ir paauglių, ir senyvo amžiaus damų – tiesiog pilna šeimos istorija.“
Renginys: XIV tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ (Spalio 19 – 22 d. Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilnius)
„Ketinu apsilankyti šio festivalio koncerte „Iš visos širdies, iš plačiojo pasaulio“, kurį ves aktorius Gediminas Storpirštis, o drauge su lietuviais koncertuos ir užsienio šalių atlikėjai. Ieškodama renginių, kur nueiti, paskaičiau apie šį koncertą ir prisiminiau laikus, kai mūsų teatro vadovas Alvydas Vizgirda mus su poezijos spektakliais veždavo į užsienį. Daug kas sakydavo – kas jus supras? Bet poezija – lyg daina, galima jai suteikti savų asociacijų, prisiminimų. Pasiilgau tokio žanro – pažvelgti į žodį tarsi į dainą. Jis labai tinkamas rudeniui. Man patinka ruduo, jo sodrios spalvos, laikas, kai norisi tiršto meno.“